TURINYS
1.
ĮVADAS…………………………………………………………….
……………………………………………………….3
2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR
GYVENIMĄ……………………….4 – 5
3. KLASIKINIS MARKSISTINIS
POŽIŪRIS………………………………………………………….6
– 8
4.
GAMYBA…………………………………………………………….
…………………………………………………….9
5. DARBO SVARBA
GAMYBOJE…………………………………………………………..
………………….10
6. DARBAS IR DARBO
JĖGA………………………………………………………………
………………11 – 12
7. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBO
NAŠUMAS…………………………………………13 – 14
8. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JO
REIKŠMĖ…………………………………..15
9. KARLO MARKSO
NUOPELNAI………………………………………………………….
…………..16 – 17
10.
IŠVADOS……………………………………………………………
……………………………………………..18 – 19
11. NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………….20
1. ĮVADAS
Ekonomika – socialinis mokslas apie žmonių visuomenę. Šiuolaikinė
ekonomika yra mokslas, apimantis itin daug mokslo sričių – matematiką,
psichologiją, geografiją, sociologiją ir t.t. O ekonominių teorijų istorija
supažindina mus su iškiliausiais pasaulio protais, nusipelniusiais žmonijai
ekonominėje srityje, ir jų teorijomis bei darbais. Žinoma, moksle yra
svarbus teorinis darbas, tačiau, deja, nė viena ekonomikos teorija
nenumatė, ir kažin ar kada sugebės, žmonijos evoliucijos galimybes bei
kryptis. Jei Karlo Markso socializmas tiko XIX amžiaus Anglijai ir
Vokietijai, jis toli gražu nebetinka XXI amžiaus Europos valstybėms.
Kiekviena teorija turi baigtinę savo taikymo sritį laikmečio prasme.
Geriausiu atveju ekonominės teorijos gali aprašyti reiškinius tam tikrą
laiko tarpą, bet neišvengiamai žlunga žmonijai pasirinkus kitą veiklos
kelią.
Politikos ir visuomenės ryšiai istorinėje tėkmėje domino ne vieną
mokslininką. Pasaulyje yra tūkstančiai įvairiausių schemų, modelių ir
teorijų apie aplinkos įtaką politiniams, ekonominiams ir socialiniams
procesams, vykstantiems visuomenėje apibūdinti ir išanalizuoti. Vieni
mokslininkai įžvelgė itin tiesioginius ryšius tarp politikos ir aplinkos,
kiti tuos reiškinius vertino kaip natūralią žmonijos evoliuciją. K. Markso
teorijos yra tik vienos iš nedaugelio, bet galima sakyti užima kraštutinę
poziciją, kuri teigia, jog politika, teisė ir menas yra visiškai
priklausomi nuo visuomenėje vykstančių darbo santykių. Nei teisė, nei
politika, nei kiti mokslai, reikalaujantys ne tiek fizinio, kiek protinio
darbo, negali vystytis pagal sau būdingus principus, bet yra visiškai
priklausomi nuo ekonominių formacijų raidos ir keičiasi paskui juos,
įtvirtindami jų pasiekimus.
Kadangi didysis teoretikas itin plačiai nagrinėjo ekonomiką ir jo
visų minčių darbe būtų neįmanoma aptarti, bandysiu paminėti svarbiausius jo
teiginius apie gamybą, darbą bei jo reikšmę. Šitokią požiūrio prizmę
pasirinkau todėl, kad K. Marksas manė, jog visuomeninėje žmonės sueina į
nuo jų nepriklausančius gamybos santykius, kurie sudaro realią visuomenės
bazę. Ant šios bazės kuriasi juridinis ir politinis antstatas, kurią
atitinka visuomenės tam tikros sąmonės formos. Taigi, pirmasis marksistas
galvojo, jog gamyba yra svarbiausia, o kertinis jos akmuo – darbas, būtent
dėl šios priežasties, darbo tematika K. Markso teorijoje man pasirodė
įdomiausia.
Darbą K. Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą. Teoretikas
mano, jog tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Gamtoje esantis
daiktų pasaulis neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, individas privalo
prisitaikyti prie gamtos. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darbo
objektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus
gamintojas, nes sukuria produktą ne vien fizinių poreikių verčiamas, bet
turi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimo
priklauso ir paties žmogaus esmės realizacija, savęs įprasminimas
visuomenėje ir apskritai gyvenime.
2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR GYVENIMĄ
Karlas Marksas – XIX amžiaus teoretikas. Jis gimė 1818 m.
Tryre
Vokietijoje., advokato šeimoje. 1835 – 1841 m. studijavo Bonoje ir Berlyne
teisę, filosofiją, istoriją, meną. 1841 m. Jenos universitete gavo
filosofijos daktaro laipsnį. Susituokė su vokiečių barono dukra Ženi fon
Vestfalen. 1867 m. buvo išleistas jo žymusis ekonominis veikalas
,,Kapitalas“. Kai 1843 m. buvo uždarytas jo redaguojamas laikraštis, K.
Marksas išvyko į Paryžių, vėliau į Briuselį. 1848 m., vykstant
revoliucijai, grįžo į Vokietiją. Tačiau buvo ištremtas, taigi išvyko į
Londoną, kuriame gyveno iki savo gyvenimo pabaigos – 1881 m.
Marksizmo doktrina teigia, jog tik proletariatas turi gerų idėjų
ir kad tik proletariato protas galėjo sugalvoti socializmą, kad darbininkų
luomas yra pagrindų pagrindas, ant kurio laikosi visa kita likusi
visuomenė. Tačiau, paradoksalu, jog visi be išimties socializmo teoretikai
buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį žodį vartoja socializmo teorijos
kūrėjai.
Karlas Marksas nebuvo žmogus iš proletariato. Jis buvo advokato
sūnus. Kad galėtų mokytis, studijuoti universitete jam nereikėjo dirbti.
Universitete teoretikas studijavo kartu su pasiturinčių tėvų vaikais.
Vėliau iki pat gyvenimo galo marksizmo pradininką išlaikė jo draugas
Frydrichas Engelsas – įmonininkas – vienas iš blogiausių buržuazijos klasės
atstovų, pasak socializmo teorijos, išnaudotojas, kalbant marksizmo
terminais. Taigi, lyg ir prasilenkia iškeliamų tiesų realumas teorijoje ir
praktikoje.
Pirmasis marksistas, kaip pasakoja jo amžininkai, turėjo
nepaprastai lakią poetinę fantaziją. Matyt, todėl K. Markso tėvai svajojo,
kad jų sūnus siektų literato arba profesoriaus karjeros. Teoretiko tėvų
nuomone, jis pažemino save, atsiduodamas socialistinei agitacijai ir
pasirinkdamas tyrinėti politinę ekonomiją, kuri tuomet Vokietijoje dar buvo
niekinama.
Teoretikas turėjo daug planų, kurie nebuvo įgyvendinti. Jaunystės
metais filosofija buvo mėgstamiausias jo studijų objektas. Beje, jis ketino
parašyti logikos ir filosofijos istoriją. Labai įdomu tai, kad marksizmo
pradininkas buvo žadėjęs savo dukterims parašyti dramą, kurios siužeto
pagrindinę liniją brėžti turėjo Grakchų istorija (broliai Grakchai – Gajus
ir Tiberijus – senovės romėnų liaudies tribūnai, kovoję už agrarinius
įstatymus, palengvinančius valstiečių gyvenimą). Deja, jis neįvykdė duoto
pažado, nors šiandien būtų smalsu, kaip tas, kuris buvo vadinamas „klasių
kovos riteriu“, būtų apdorojęs šį tragišką ir didingą epizodą iš antikinio
pasaulio klasių kovos istorijos. Teoretikui reikėjo gyventi šimtą metų, kad
būtų galėjęs įvykdyti savo literatūrinius planus – padovanoti pasauliui
dalį tų lobių, kurie slypėjo jo mintyse…
Pirmieji literatūriniai Karlo Markso bandymai – eilėraščiai.
Teoretikas juos rašė juos dar ankstyvojoje jaunystėje, mokydamasis
universitete. Įsitikinęs savo eilėraščių netobulumu, jis metė rašymą.
Tačiau keletas K. Markso eilėraščių pasiekė ir mūsų dienas – ilgą laiką
juos rūpestingai saugojo jo žmona Ženi Marks. Minėtus eilėraščius ji gavo
iš savo vyro, dar būdama jo sužadėtine. 1836 metų rudenį Karlas Marksas
atsiuntė jai iš Berlyno tris eilėraščių sąsiuvinius. Pirmasis jų vadinosi
„Dainų knyga“, antrasis ir trečiasis – „Meilės knyga“. Visi trys
sąsiuviniai skiriami „mano brangiajai, amžinai mylimai Ženi fon Vestfalen“.
Štai vienas Karlo Markso jaunystės eilėraščių:
Kai tokia ugnis krūtinėj –
Neprašau ramių kelių.
Negaliu aš be grumtynių
Ir be audrų – negaliu.
Noriu aš menu naudotis,
Skint kilnius dievų vaisius,
Te patirs širdis ir protas
Atspalvius būties visus.
Tai eime! Sunkus ir ilgas
Kelias priekyje – eime.
Dienos tuščios, dienos pilkos
Krinta nešlovės dėme.
Tarsi pančius – tinginystę
Nusimes žmogaus valia.
Nenurimti ir išdrįsti –
Mūsų teisė ir galia.
3. KLASIKINIS MARKSISTINIS POŽIŪRIS
Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas buvo pirmieji ir
žymiausieji ekonomikos vystymosi teoretikai. Dauguma jų darbų yra skirti
Europos visuomenės perėjimui iš feodalizmo į kapitalizmą ir socializmą,
taip pat kapitalistiniam vystymuisi būdingų dėsnių nustatymui. Jie sukūrė
ir mažiau išsivysčiusioms šalims taikytiną ekonominio vystymosi teoriją.
Marksizmas – ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklauso
vyriausybei, o politine jėga – partijai, besiremiančiai Karlo Markso
doktrinomis.
K. Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizės
pagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo,
abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas.
Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių
mo sąlyga – ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama tiek su
pirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškos
istorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla.
Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K.
Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybę
valstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamybos
kontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkinių
sprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotu
ekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokias
paslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti bei
vartoti.
Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kito
marksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalo
gamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratą
lėmė, visų pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba 19 a. viduryje ir net jo
pabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra,
svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “<..>
galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenės
judėjimo dėsnį <..>”. Tą dėsnį lėmė daiktų kaip prekių gamybos raida.
Marksizmo doktrina teigia, kad tik proletarai turi gerų idėjų ir
tik proletarinis protas galėjo sugalvoti socializmą. Tačiau bene visi be
išimties socializmo teoretikai buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį
žodį vartoja socialistai. Socialistinės idėjos pasižymi neigiamu
nusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe,
kainų sistema ir laisva konkurencija. Socialistai stengiasi eiti prie
visuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimo
organizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas – ekonominė sistema,
kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai
skirstomi centralizuotai pagal planą. Kitaip tariant, socializmas yra
politinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę ir
skiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusia
pagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotai
reikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslo
sistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Socialistinė srovė,
vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitus
socialinius reiškinius.
K. Marksas kapitalizmą laikė pasauliniu dinamišku ir besiplečiančiu
ekonominiu procesu. 19 a. viduryje iš Didžiosios Britanijos, kurioje
prasidėjo, jis jau buvo išplitęs, apimdamas Vakarų Europą. K. Marksas
tikėjo, kad imperialistinės ekspansijos būdu kapitalizmas galiausiai paplis
visame pasaulyje ir šis gamybos būdas viešpataus visur. Teoretikas teigė,
kad istorinė kapitalizmo misija yra išvystyti gamybos jėgas visame
pasaulyje. Pasibaigus kaitos ir augimo periodui, savo istorinį uždavinį
kapitalizmas bus atlikęs ir užleis vietą savo pasekėjams – socializmui ir
komunizmui.
K. Marksas manė, kad buržuazija pertvarko pasaulį pagal savo
atvaizdą, keisdama tradicines visuomenes ir integruodama jas į tarpusavio
ryšiais susaistytą pasaulinį ūkį. Visa tai vyksta tobulinant gamybos
priemones ir kuriant labai geras komunikacijos priemones , į civilizacijos
ratą įtraukiant visas tautas. Tautos turės prisitaikyti prie buržuazinio
gamybos būdo, įsijungti į tai, kas vadinama civilizacija, ir taip pat tapti
buržuazinėmis.
Pagal K. Marksą, Vakarų civilizacijos vystymasis vyko keliomis
aiškiai nustatytomis pakopomis. Senuosius primityvios prekių gamybos ūkius
pakeitė viduramžių feodalizmas; paskui įsigalėjo kapitalistinis gamybos
būdas, kurį turėtų pakeisti socializmas ir komunizmas. Konfliktas tarp tų
klasių, kurios valdė gamybos priemones, bei tų, kurios jų neturėjo, ir buvo
varomoji jėga, stūmusi istoriją nuo vienos stadijos prie kitos.
Teoretikas atkreipė dėmesį į padėtį už Europos žemyno ribų – į
Aziją, Viduriniuosius Rytus ir kitur, – o tai daryti jį vertė bręstantys
kolonijų konfliktai bei politiniai perversmai. K. Marksas įsitikino, kad
čia jo sukurta Europos vystymosi teorija netinka, nes tenai nebuvo
ikikapitalistinių vystymosi stadijų. Čia nebuvo galima išskirti etapų,
atitinkančių senąjį ir feodalinį gamybos būdus. Be to, šios civilizacijos
atrodė neturinčios jokių vidinių mechanizmų, skatinančių socialinius
pokyčius. Šiuose regionuose nebuvo klasių konflikto, kuris stumtų jas nuo
vienos socialinės raidos pakopos prie kitos. K. Marksas manė, kad
istoriškai šios vietovės bei jų gyventojai buvo istoriškai sustabarėję ir
judėti į priekį negalėjo.
Šitokiam išskirtinumui paaiškinti teoretikas įvedė azijietiško
gamybos būdo sąvoką, kuriai, anot jo, būdinga keletas bruožų:
1. žemės ūkis ir manufaktūrinė gamyba kaime
Azijos regionuose sudarė
visumą ir buvo autarkiški;
2. visuomenės viršūnėje buvo autonomiška ir parazitiška, nuo likusios
visuomenės atsiskyrusi valstybė.
K. Marksas buvo įsitikinęs, kad tokia konservatyvi visuomenės
santvarka nulėmė tūkstantmečius trukusią socialinę ir ūkinę stagnaciją, dėl
kurios kentėjo šios, už Vakarų ribų esančios visuomenės. Nematydamas
vidinių jėgų, galinčių istoriškai jas varyti į priekį, K. Marksas tikėjo,
kad tam reikalinga išorinė jėga – Vakarų imperializmas.
Teoretikas manė, kad rinkos sistemos įdiegimas, pasaulyje, netgi
jei tai daroma, priverstinai, yra žmonijos žingsnis į priekį, priešingai
negu neomarksistai ir priklausomybės šalininkai, kurie kapitalistinį
imperializmą kaltino. K. Marksas tikėjo, kad istorinė buržuazijos ir
imperializmo misija yra sutriuškinti feodalinį bei azijietišką gamybos
būdą, kuris trukdė modernizuoti pasaulį. Jis įrodinėjo, kad imperializmas
yra reikalingas Indijai modernizuoti ir kad britų sukurta geležinkelių
sistema buvo ,,modernios pramonės pirmtakas“. K. Marksas sudėtingai žiūrėjo
į imperializmą, kaip istoriškai pažangų dalyką. Jis manė, jog ,,Indijoje
Anglija turi atlikti dvi misijas: viena iš jų – destruktyvi, o kita –
atnaujinanti, panaikinanti senąją Azijos sistemą ir padėti sukurti
materialius pagrindus vakarietiškai visuomenei Azijoje“.
K. Marksas tikėjo, kad nors imperializmas yra nemoralus, jis vis
tik pažangus, nes be jo atsilikę Azijos ir Afrikos ūkiai visiems laikams
būtų likę pirmosiose visuomenės evoliucijos pakopose. Atnešdamas naujas
technologijas, imperializmas destabilizuotuose regionuose susidariusią
padėtį ir sukuria juose priešiškai nusistačiusias klases, kartu perkeldamas
visuomenės ekonominį vystymąsi skatinantį mechanizmą. Kai tik panaikinamas
azijietiškas gamybos būdas, prasideda kapitalistinis vystymasis ir
industrializacija. To pasėkoje, visuomenė keičiasi ir krypsta į istorinį
vystymosi kelią.
Apibendrinant galimas pasakyti, kad K. Marksas ir jo pasekėjai
tikėjo, jog kapitalizmas pasaulį tobulina, bet daro tai netolygiai, su