Karlas marksas ir kai kurie jo teorijos bruozai
5 (100%) 1 vote

Karlas marksas ir kai kurie jo teorijos bruozai

TURINYS

1.

ĮVADAS…………………………………………………………….

……………………………………………………….3

2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR

GYVENIMĄ……………………….4 – 5

3. KLASIKINIS MARKSISTINIS

POŽIŪRIS………………………………………………………….6

– 8

4.

GAMYBA…………………………………………………………….

…………………………………………………….9

5. DARBO SVARBA

GAMYBOJE…………………………………………………………..

………………….10

6. DARBAS IR DARBO

JĖGA………………………………………………………………

………………11 – 12

7. DARBO PASIDALIJIMAS IR DARBO

NAŠUMAS…………………………………………13 – 14

8. BŪTINASIS, PRIDEDAMASIS DARBAS IR JO

REIKŠMĖ…………………………………..15

9. KARLO MARKSO

NUOPELNAI………………………………………………………….

…………..16 – 17

10.

IŠVADOS……………………………………………………………

……………………………………………..18 – 19

11. NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………….20

1. ĮVADAS

Ekonomika – socialinis mokslas apie žmonių visuomenę. Šiuolaikinė

ekonomika yra mokslas, apimantis itin daug mokslo sričių – matematiką,

psichologiją, geografiją, sociologiją ir t.t. O ekonominių teorijų istorija

supažindina mus su iškiliausiais pasaulio protais, nusipelniusiais žmonijai

ekonominėje srityje, ir jų teorijomis bei darbais. Žinoma, moksle yra

svarbus teorinis darbas, tačiau, deja, nė viena ekonomikos teorija

nenumatė, ir kažin ar kada sugebės, žmonijos evoliucijos galimybes bei

kryptis. Jei Karlo Markso socializmas tiko XIX amžiaus Anglijai ir

Vokietijai, jis toli gražu nebetinka XXI amžiaus Europos valstybėms.

Kiekviena teorija turi baigtinę savo taikymo sritį laikmečio prasme.

Geriausiu atveju ekonominės teorijos gali aprašyti reiškinius tam tikrą

laiko tarpą, bet neišvengiamai žlunga žmonijai pasirinkus kitą veiklos

kelią.

Politikos ir visuomenės ryšiai istorinėje tėkmėje domino ne vieną

mokslininką. Pasaulyje yra tūkstančiai įvairiausių schemų, modelių ir

teorijų apie aplinkos įtaką politiniams, ekonominiams ir socialiniams

procesams, vykstantiems visuomenėje apibūdinti ir išanalizuoti. Vieni

mokslininkai įžvelgė itin tiesioginius ryšius tarp politikos ir aplinkos,

kiti tuos reiškinius vertino kaip natūralią žmonijos evoliuciją. K. Markso

teorijos yra tik vienos iš nedaugelio, bet galima sakyti užima kraštutinę

poziciją, kuri teigia, jog politika, teisė ir menas yra visiškai

priklausomi nuo visuomenėje vykstančių darbo santykių. Nei teisė, nei

politika, nei kiti mokslai, reikalaujantys ne tiek fizinio, kiek protinio

darbo, negali vystytis pagal sau būdingus principus, bet yra visiškai

priklausomi nuo ekonominių formacijų raidos ir keičiasi paskui juos,

įtvirtindami jų pasiekimus.

Kadangi didysis teoretikas itin plačiai nagrinėjo ekonomiką ir jo

visų minčių darbe būtų neįmanoma aptarti, bandysiu paminėti svarbiausius jo

teiginius apie gamybą, darbą bei jo reikšmę. Šitokią požiūrio prizmę

pasirinkau todėl, kad K. Marksas manė, jog visuomeninėje žmonės sueina į

nuo jų nepriklausančius gamybos santykius, kurie sudaro realią visuomenės

bazę. Ant šios bazės kuriasi juridinis ir politinis antstatas, kurią

atitinka visuomenės tam tikros sąmonės formos. Taigi, pirmasis marksistas

galvojo, jog gamyba yra svarbiausia, o kertinis jos akmuo – darbas, būtent

dėl šios priežasties, darbo tematika K. Markso teorijoje man pasirodė

įdomiausia.

Darbą K. Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą. Teoretikas

mano, jog tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Gamtoje esantis

daiktų pasaulis neturi likti neapdorotas žmogaus darbo, individas privalo

prisitaikyti prie gamtos. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darbo

objektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus

gamintojas, nes sukuria produktą ne vien fizinių poreikių verčiamas, bet

turi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimo

priklauso ir paties žmogaus esmės realizacija, savęs įprasminimas

visuomenėje ir apskritai gyvenime.

2. TRUMPAI APIE KARLO MARKSO ASMENYBĘ IR GYVENIMĄ

Karlas Marksas – XIX amžiaus teoretikas. Jis gimė 1818 m.
Tryre

Vokietijoje., advokato šeimoje. 1835 – 1841 m. studijavo Bonoje ir Berlyne

teisę, filosofiją, istoriją, meną. 1841 m. Jenos universitete gavo

filosofijos daktaro laipsnį. Susituokė su vokiečių barono dukra Ženi fon

Vestfalen. 1867 m. buvo išleistas jo žymusis ekonominis veikalas

,,Kapitalas“. Kai 1843 m. buvo uždarytas jo redaguojamas laikraštis, K.

Marksas išvyko į Paryžių, vėliau į Briuselį. 1848 m., vykstant

revoliucijai, grįžo į Vokietiją. Tačiau buvo ištremtas, taigi išvyko į

Londoną, kuriame gyveno iki savo gyvenimo pabaigos – 1881 m.

Marksizmo doktrina teigia, jog tik proletariatas turi gerų idėjų

ir kad tik proletariato protas galėjo sugalvoti socializmą, kad darbininkų

luomas yra pagrindų pagrindas, ant kurio laikosi visa kita likusi

visuomenė. Tačiau, paradoksalu, jog visi be išimties socializmo teoretikai

buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį žodį vartoja socializmo teorijos

kūrėjai.

Karlas Marksas nebuvo žmogus iš proletariato. Jis buvo advokato

sūnus. Kad galėtų mokytis, studijuoti universitete jam nereikėjo dirbti.

Universitete teoretikas studijavo kartu su pasiturinčių tėvų vaikais.

Vėliau iki pat gyvenimo galo marksizmo pradininką išlaikė jo draugas

Frydrichas Engelsas – įmonininkas – vienas iš blogiausių buržuazijos klasės

atstovų, pasak socializmo teorijos, išnaudotojas, kalbant marksizmo

terminais. Taigi, lyg ir prasilenkia iškeliamų tiesų realumas teorijoje ir

praktikoje.

Pirmasis marksistas, kaip pasakoja jo amžininkai, turėjo

nepaprastai lakią poetinę fantaziją. Matyt, todėl K. Markso tėvai svajojo,

kad jų sūnus siektų literato arba profesoriaus karjeros. Teoretiko tėvų

nuomone, jis pažemino save, atsiduodamas socialistinei agitacijai ir

pasirinkdamas tyrinėti politinę ekonomiją, kuri tuomet Vokietijoje dar buvo

niekinama.

Teoretikas turėjo daug planų, kurie nebuvo įgyvendinti. Jaunystės

metais filosofija buvo mėgstamiausias jo studijų objektas. Beje, jis ketino

parašyti logikos ir filosofijos istoriją. Labai įdomu tai, kad marksizmo

pradininkas buvo žadėjęs savo dukterims parašyti dramą, kurios siužeto

pagrindinę liniją brėžti turėjo Grakchų istorija (broliai Grakchai – Gajus

ir Tiberijus – senovės romėnų liaudies tribūnai, kovoję už agrarinius

įstatymus, palengvinančius valstiečių gyvenimą). Deja, jis neįvykdė duoto

pažado, nors šiandien būtų smalsu, kaip tas, kuris buvo vadinamas „klasių

kovos riteriu“, būtų apdorojęs šį tragišką ir didingą epizodą iš antikinio

pasaulio klasių kovos istorijos. Teoretikui reikėjo gyventi šimtą metų, kad

būtų galėjęs įvykdyti savo literatūrinius planus – padovanoti pasauliui

dalį tų lobių, kurie slypėjo jo mintyse…

Pirmieji literatūriniai Karlo Markso bandymai – eilėraščiai.

Teoretikas juos rašė juos dar ankstyvojoje jaunystėje, mokydamasis

universitete. Įsitikinęs savo eilėraščių netobulumu, jis metė rašymą.

Tačiau keletas K. Markso eilėraščių pasiekė ir mūsų dienas – ilgą laiką

juos rūpestingai saugojo jo žmona Ženi Marks. Minėtus eilėraščius ji gavo

iš savo vyro, dar būdama jo sužadėtine. 1836 metų rudenį Karlas Marksas

atsiuntė jai iš Berlyno tris eilėraščių sąsiuvinius. Pirmasis jų vadinosi

„Dainų knyga“, antrasis ir trečiasis – „Meilės knyga“. Visi trys

sąsiuviniai skiriami „mano brangiajai, amžinai mylimai Ženi fon Vestfalen“.

Štai vienas Karlo Markso jaunystės eilėraščių:

Kai tokia ugnis krūtinėj –

Neprašau ramių kelių.

Negaliu aš be grumtynių

Ir be audrų – negaliu.

Noriu aš menu naudotis,

Skint kilnius dievų vaisius,

Te patirs širdis ir protas

Atspalvius būties visus.

Tai eime! Sunkus ir ilgas

Kelias priekyje – eime.

Dienos tuščios, dienos pilkos

Krinta nešlovės dėme.

Tarsi pančius – tinginystę

Nusimes žmogaus valia.

Nenurimti ir išdrįsti –

Mūsų teisė ir galia.

3. KLASIKINIS MARKSISTINIS POŽIŪRIS

Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas buvo pirmieji ir

žymiausieji ekonomikos vystymosi teoretikai. Dauguma jų darbų yra skirti

Europos visuomenės perėjimui iš feodalizmo į kapitalizmą ir socializmą,

taip pat kapitalistiniam vystymuisi būdingų dėsnių nustatymui. Jie sukūrė

ir mažiau išsivysčiusioms šalims taikytiną ekonominio vystymosi teoriją.

Marksizmas – ekonomika, kurioje didžiausia kapitalo dalis priklauso

vyriausybei, o politine jėga – partijai, besiremiančiai Karlo Markso

doktrinomis.

K. Marksas industrinės revoliucijos laikotarpio duomenų analizės

pagrindu suformulavo darbinės vertės, kapitalizmo vystymosi baigtinumo,

abstraktaus ir konkretaus darbo bei komunizmo ekonomines teorijas.

Ekonominio romantizmo bei marksizmo ekonomikos teorinių
mo sąlyga – ekonomikos teorijos plėtra. Ji siejama tiek su

pirmosios, tiek su antrosios vokiškųjų istorinių mokyklų bei amerikietiškos

istorinės mokyklos teorijomis ir žymiausiųjų atstovų veikla.

Kas sudarė marksistinės ekonomikos esmę. Pirmiausia, remdamasi K.

Markso filosofija, Sovietų Sąjunga įteisino gamybinio turto priklausomybę

valstybei, o ne atskiriems žmonėms. Nuosavybė ir beveik visos gamybos

kontrolė ir valdymas buvo sutelktas vyriausybės rankose. Daugelį ūkinių

sprendimų buvo priimama kaip centralizuotos komandos. Centralizuotu

ekonomikos planavimu buvo sprendžiama, ką gaminti, kokias prekes, kokias

paslaugas teikti, kaip gaminti ir kas tas prekes turėtų įsigyti bei

vartoti.

Ekonomikos kaip žmogiškosios veiklos srities samprata kito

marksistinėje ekonomikoje. Marksizmo klasikai ekonomiką laikė kapitalo

gamybos ir cirkuliacijos sfera bei gamybinių paslaugų sfera. Tokią sampratą

lėmė, visų pirma, tai, kad nedaiktinė gamyba 19 a. viduryje ir net jo

pabaigoje visuomenes gyvenime nevaidino žymesnio vaidmens ir, antra,

svarbiausias ekonominių tyrimų tikslas. K. Marksas “Kapitale” rašė: “<..>

galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenės

judėjimo dėsnį <..>”. Tą dėsnį lėmė daiktų kaip prekių gamybos raida.

Marksizmo doktrina teigia, kad tik proletarai turi gerų idėjų ir

tik proletarinis protas galėjo sugalvoti socializmą. Tačiau bene visi be

išimties socializmo teoretikai buvo buržua kaip tik ta prasme, kuria šį

žodį vartoja socialistai. Socialistinės idėjos pasižymi neigiamu

nusistatymu kapitalistinei ekonominei tvarkai, paremta privačia nuosavybe,

kainų sistema ir laisva konkurencija. Socialistai stengiasi eiti prie

visuomeninės tvarkos, paremtos kolektyvine nuosavybe ir ūkine gyvenimo

organizacija, pačios visuomenės tvarkoma. Socializmas – ekonominė sistema,

kur pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai

skirstomi centralizuotai pagal planą. Kitaip tariant, socializmas yra

politinis mokymas, pabrėžiantis kolektyvinę gamybos priemonių nuosavybę ir

skiriantis didelį vaidmenį valstybiniam ūkio valdymui su labai išplitusia

pagrindinių pramonės šakų visuomenine nuosavybe, nors leidžia ribotai

reikštis rinkai. K. Marksas socializmą laikė pereinamuoju privataus verslo

sistemos pabaigos ir komunizmo pradžios laikotarpiu. Socialistinė srovė,

vadinama marksizmu, pabrėžia, kad ekonominiai reiškiniai sąlygoja kitus

socialinius reiškinius.

K. Marksas kapitalizmą laikė pasauliniu dinamišku ir besiplečiančiu

ekonominiu procesu. 19 a. viduryje iš Didžiosios Britanijos, kurioje

prasidėjo, jis jau buvo išplitęs, apimdamas Vakarų Europą. K. Marksas

tikėjo, kad imperialistinės ekspansijos būdu kapitalizmas galiausiai paplis

visame pasaulyje ir šis gamybos būdas viešpataus visur. Teoretikas teigė,

kad istorinė kapitalizmo misija yra išvystyti gamybos jėgas visame

pasaulyje. Pasibaigus kaitos ir augimo periodui, savo istorinį uždavinį

kapitalizmas bus atlikęs ir užleis vietą savo pasekėjams – socializmui ir

komunizmui.

K. Marksas manė, kad buržuazija pertvarko pasaulį pagal savo

atvaizdą, keisdama tradicines visuomenes ir integruodama jas į tarpusavio

ryšiais susaistytą pasaulinį ūkį. Visa tai vyksta tobulinant gamybos

priemones ir kuriant labai geras komunikacijos priemones , į civilizacijos

ratą įtraukiant visas tautas. Tautos turės prisitaikyti prie buržuazinio

gamybos būdo, įsijungti į tai, kas vadinama civilizacija, ir taip pat tapti

buržuazinėmis.

Pagal K. Marksą, Vakarų civilizacijos vystymasis vyko keliomis

aiškiai nustatytomis pakopomis. Senuosius primityvios prekių gamybos ūkius

pakeitė viduramžių feodalizmas; paskui įsigalėjo kapitalistinis gamybos

būdas, kurį turėtų pakeisti socializmas ir komunizmas. Konfliktas tarp tų

klasių, kurios valdė gamybos priemones, bei tų, kurios jų neturėjo, ir buvo

varomoji jėga, stūmusi istoriją nuo vienos stadijos prie kitos.

Teoretikas atkreipė dėmesį į padėtį už Europos žemyno ribų – į

Aziją, Viduriniuosius Rytus ir kitur, – o tai daryti jį vertė bręstantys

kolonijų konfliktai bei politiniai perversmai. K. Marksas įsitikino, kad

čia jo sukurta Europos vystymosi teorija netinka, nes tenai nebuvo

ikikapitalistinių vystymosi stadijų. Čia nebuvo galima išskirti etapų,

atitinkančių senąjį ir feodalinį gamybos būdus. Be to, šios civilizacijos

atrodė neturinčios jokių vidinių mechanizmų, skatinančių socialinius

pokyčius. Šiuose regionuose nebuvo klasių konflikto, kuris stumtų jas nuo

vienos socialinės raidos pakopos prie kitos. K. Marksas manė, kad

istoriškai šios vietovės bei jų gyventojai buvo istoriškai sustabarėję ir

judėti į priekį negalėjo.

Šitokiam išskirtinumui paaiškinti teoretikas įvedė azijietiško

gamybos būdo sąvoką, kuriai, anot jo, būdinga keletas bruožų:

1. žemės ūkis ir manufaktūrinė gamyba kaime
Azijos regionuose sudarė

visumą ir buvo autarkiški;

2. visuomenės viršūnėje buvo autonomiška ir parazitiška, nuo likusios

visuomenės atsiskyrusi valstybė.

K. Marksas buvo įsitikinęs, kad tokia konservatyvi visuomenės

santvarka nulėmė tūkstantmečius trukusią socialinę ir ūkinę stagnaciją, dėl

kurios kentėjo šios, už Vakarų ribų esančios visuomenės. Nematydamas

vidinių jėgų, galinčių istoriškai jas varyti į priekį, K. Marksas tikėjo,

kad tam reikalinga išorinė jėga – Vakarų imperializmas.

Teoretikas manė, kad rinkos sistemos įdiegimas, pasaulyje, netgi

jei tai daroma, priverstinai, yra žmonijos žingsnis į priekį, priešingai

negu neomarksistai ir priklausomybės šalininkai, kurie kapitalistinį

imperializmą kaltino. K. Marksas tikėjo, kad istorinė buržuazijos ir

imperializmo misija yra sutriuškinti feodalinį bei azijietišką gamybos

būdą, kuris trukdė modernizuoti pasaulį. Jis įrodinėjo, kad imperializmas

yra reikalingas Indijai modernizuoti ir kad britų sukurta geležinkelių

sistema buvo ,,modernios pramonės pirmtakas“. K. Marksas sudėtingai žiūrėjo

į imperializmą, kaip istoriškai pažangų dalyką. Jis manė, jog ,,Indijoje

Anglija turi atlikti dvi misijas: viena iš jų – destruktyvi, o kita –

atnaujinanti, panaikinanti senąją Azijos sistemą ir padėti sukurti

materialius pagrindus vakarietiškai visuomenei Azijoje“.

K. Marksas tikėjo, kad nors imperializmas yra nemoralus, jis vis

tik pažangus, nes be jo atsilikę Azijos ir Afrikos ūkiai visiems laikams

būtų likę pirmosiose visuomenės evoliucijos pakopose. Atnešdamas naujas

technologijas, imperializmas destabilizuotuose regionuose susidariusią

padėtį ir sukuria juose priešiškai nusistačiusias klases, kartu perkeldamas

visuomenės ekonominį vystymąsi skatinantį mechanizmą. Kai tik panaikinamas

azijietiškas gamybos būdas, prasideda kapitalistinis vystymasis ir

industrializacija. To pasėkoje, visuomenė keičiasi ir krypsta į istorinį

vystymosi kelią.

Apibendrinant galimas pasakyti, kad K. Marksas ir jo pasekėjai

tikėjo, jog kapitalizmas pasaulį tobulina, bet daro tai netolygiai, su

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2219 žodžiai iš 7363 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.