Karlas marksas
5 (100%) 1 vote

Karlas marksas

TURINYS

ĮVADĖLĖ ………………………………………………..………………………………………3

KARLO MARKSO ASMENYBĖ………………………………………………………….4

K. MARksO POŽIŪRIS Į FILOSOFIJĄ …………………….…………………………5

K. MARksO POŽIŪRIS Į RELIGIJĄ ……………………………………………….7

LITERATŪRA ……………………………………………………………….……9

ĮVADĖLĖ

Marksizmo šaknys slypi religijoje. Atsiradęs kaip mo¬dernybės „teisingumo ir lygybės visiems“ siekio kul¬minacija, jis meistriškai prisitaikė prie proto ribų bei kintančio pasaulio pagrindinių poreikių. Iš tiesų, marksizmo ištakos glūdi Apšvietos epochos idėjoje, jog ideologija, kaip mokslas apie idėjas, užuot pa¬prasčiausiai pateikusi dar vieną mus supančio pa¬saulio interpretaciją, yra pajėgi jį keisti. Marksizme užkoduotas prometėjizmas ir tikėjimas pažanga da¬ro šią doktriną teisėta tiek Renesanso, tiek Apšvie¬tos epochos įpėdine. Modernieji politiniai bei mora¬liniai jausmai, į kuriuos marksizmas apeliuoja, su¬gestijuoja, jog klasikinis liberalizmas ir marksizmas turėjo būti draugais, jei ne dar daugiau – tikrais broliais.

1. KARLO MARKSO ASMENYBĖ

Karl Heinrich Marx (Karlas Marksas; 1818-1883) – vokiečių filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo ideologų. Buvo vienas iš jaunųjų hėgelininkų lyderių.

Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F.Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po K.Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).

Marksas teorijos moksliškai pagrindė tarptautinį darbininkų judėjimą. vargu ar buvo kitas toks filosofas, taip atkreipęs visuomenės dėmęsį į joje egzistuojančių dalykų tarpusavio ryšius. Jo dialektinis bei istorinis materializmas tapo įtakingiausia šių laikų filosofine srove (marksizmu), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo revoliucijai Leninas.

K. MARKSO POŽIŪRIS Į FILOSOFIJĄ

Filosofija, kurią sukūrė Karlas Marksas (1818—1883) ir Frydrichas Engelsas (1820—1895), paremta labai aiškiu supratimu to, kad ir idealumas, ir materialumas, nors yra ir tos pačios realybės faktai, tačiau anaiptol netapatūs vienas kitam dalykai: priešingu atveju būtų nesuprantamas ir nepaaiškinamas nei pasaulio prieštaringumas, nei jo vienovė. K. Marksas ir F. Engelsas pirmąkart filosofijos istorijoje esmingai — nei ką sumenkindami, nei ką perdėdami — pabrėžė materialybės, kaip pasaulio aiškinimo principo, svarbą. Anksčiau visi, norėję pasaulį aiškinti materialybės pagrindu, materialumą taip suabsoliutindavo, kad idealumo tarsi ir nebelikdavo: pripažinti jis būdavo pripažįstamas (kaip kitaip paaiškinsi patį materialybės aiškinimą?— juk ne akmenys, o mintys verda galvoj!), tačiau mąstyme idealybė nedalyvaudavo kaip faktas, kaip mąstymo mąstymas. Šią aplinkybę K. Marksas visų pirma ir akcentuoja „Tezėse apie Fojerbachą“—nedideliame, bet ypač svarbiame kūrinyje marksizmo pagrindams suprasti. Jis sako: „Viso ligšiolinio materializmo — įskaitant ir fojerbachinį — pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas, tikrovė, jutimiškumas imami tik objekto forma, arba stebėjimo forma, o ne kaip jutiminė žmogaus veikla, praktika, ne subjektyviai“. Marksas čia turi omeny tą ankstesniųjų materialistų klaidą, kad tai, kas apie materialybę suvokiama, laikoma pačia materialybę.

Kas iš tiesų yra protinga nebe grynose idealijose, o jų materialiuose atitikmenyse protą įžvelgusiam žmogui, K. Marksas pirmąkart suvokia, mąstydamas apie elementariausius žmogaus poreikius. Tai jis dar jaunystėje nusako irgi labai paprastai: kad galėtų kurti teorijas, žmogus visų pirma turi būti sotus, apsirengęs ir turėti būstą, turi gyventi — su kūnu ir krauju. Pats žmogaus buvimo faktas yra jo filosofavimo momentas.

Filosofija, kaip ir religija, moralė, menas bei ki¬tos socialinės sąmonės formos, priklauso antstatui, kurio vienintelis raison d’Ėtre yra pateisinti egzistuo¬jančias bazės formas, t. y. socioekonominę formaci¬ją, jos gamybos būdą ir galios bei turto paskirstymo formas. Tuo pasakyta, jog klasinėje visuomenėje fi¬losofija yra tiesiog ideologijos dalis, o ideologija to¬kioje visuomenėje yra camera obscura pagal apibrė¬žimą. Todėl bet koks mėginimas reikšti abstraktaus universalizmo ar universalaus žmoniškumo poziciją yra iš principo klaidingas. Iš tiesų tai yra konkretus klasinis interesas, esminė varomoji jėga, stovinti už šio mėginimo ir besimaskuojanti universalizmu. Marksizmas atstovauja kraštutiniam epistemologiniam, moraliniam ir vertybiniam reliatyvizmui. Dar gerokai prieš kultūrinio reliatyvizmo, kaip dar¬binės metodologinės kultūrinių antropologų hipote¬zės, atsiradimą marksizmas buvo pirmoji moderni teorija, neigijusi žmogaus teisių universalumą. Mar-xas tai darė būdamas tvirtai įsitikinęs, kad tikrovėje nėra tokio dalyko kaip žmogaus prigimtis ir kad tai buvo paprasčiausiai klaidingos sąmonės apraiška, veidmainiškas abstraktaus humanizmo nepasitenki¬nimas, pats tapęs
ideologizuotos sąmonės bei bur¬žuazinės moralės auka. 11-oji Marxo tezė Liudvikui Feuerbachui, apibrėžianti filosofijos vaidmenį ir vietą pasaulyje – „iki šiol fi¬losofai tik įvairiais būdais aiškino pasaulį; tačiau tiks¬las yra jį pakeisti“ – išduoda Marxą buvus vėlyvu ir keistu Apšvietos pasikartojimu. Apšvietos epochos philosophes buvo užvaldęs siekis kurti idėjų bei viešųjų reikalų pasaulį. Jie troško veikiau pa¬keisti juos supantį pasaulį, nei jį paaiškinti. Marxas šia kryptimi pažengė kur kas toliau: jis sukūrė te¬oriją, tapusią sekuliariąja industrinio pasaulio kontrreligija. Marksizmas buvo ideokratija beveik nuo pat jo sukūrimo. Jis buvo sukurtas kaip viską apimanti teo¬rija, dėjusi pastangas paaiškinti visus galimus žmo¬giškojo pasaulio aspektus. Nė vienas tikrovės aspek¬tas neliko nepastebėtas. Marksizmas tvirtino atradęs istorijos ir socialinio vystymosi dėsnius. Apibūdinda¬mas mokslą bei technologiją kaip galingą būdą išsa¬miai atskleisti kūrybinį žmogaus, kaip rūšinės būty¬bės, potencialą, o tuo pačiu ir kaip būdą pasiekti visuotinę laimę ir gerovę, marksizmas priskyrė sau mokslinio ir industrinio tikėjimo niekad nesibaigsian¬čia pažanga vaidmenį. Inicijuodamas naujas verty¬bes ir idėjas, jis apsiskelbė esąs nežemiška, prana¬šiška teorija, tuo paneigdamas bet kokios sąsajos su kitomis mąstymo sistemomis galimybę. Ieškodamas persilaužimo momento modernaus mąstymo istori¬joje, o kartu ir stengdamasis kvestionuoti moderni¬ąją filosofiją, kuriant tai, ką būtų galima pavadinti nesistemiškos filosofinės sistemos kūrimu, marksiz¬mas pasiūlė beveik visas sudedamąsias dalis, būtinas tokiam viską apimančiam projektui.

K. MARKSO POŽIŪRIS Į RELIGIJĄ

Šiuo metu Jūs matote 66% šio straipsnio.
Matomi 1024 žodžiai iš 1562 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.