Karas su tėvais. Kodėl gi jis vyksta dažniau nei norėtųsi, o taikos vėliava pakeliama tik giliai miegant? Žmonių, gyvenančių kartu, interesai neišvengiamai susikerta- kyla konfliktai. O priežasčių konfliktuoti tikrai daug. Mes skundžiamės, kad tėvai mūsų neišklauso, nesupranta, kad jiems nieko negalima patikėti, kad tai, kas mums svarbu ir kas vyksta mumyse, jiems nerūpi. Išreiškę savo nuomonę ir norus, liekame nesuprasti ir tik supykdome savo gimdytojus. Bet negi jie šalia vien tam, jog neleistų mūsų į diskotekas, klausytųsi pokalbių, draustų vėlai grįžti ir apskritai visaip kontroliuotų?
Argi ne keista, kad dar prieš keletą metų taip puikiai sutardavę, dabar neberandame bendros kalbos ir tik draskome vieni kitiems akis. Būdami pirmokai žengėme į mokyklą tvirtai įsikibę mamos rankos ir nepasitikėdami niekuo kitu, tik ja ir tėčiu. O dabar negalime pakęsti, netgi kai mums yra duodamas paprasčiausias patarimas, visi žodžiai, ištarti tėvų lūpomis mums atrodo kvaili ir griaunantys mūsų savarankiškumą bei nepriklausomybę. Kodėl? Atsakymas paprastas- paauglystė. Tapus paaugliais, mūsų ima nebepatenkinti buvę santykiai su suaugusiais, vis didesnę įtaką ima daryti ir mums labai svarbūs tampa bendraamžiai, su kuriais mes norime praleisti vis daugiau laiko. Mes siekiame tapti nepriklausomi, savarankiški, norime būti išklausyti, turėti galimybę garsiai pareikšti savo nuomonę įvairiais klausimais. Aišku, keičiasi ir suaugusiųjų reikalavimai mums.
Deja, mums sunku suvokti šiuos staigius pakitimus, prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Juk taip sunku jausti, kad jau nebesame vaikai, bet dar nesame priimti ir į suaugusiųjų pasaulį. O tai tikrai trikdo, kai nežinai, kokią vietą gyvenime dabar užimi. Todėl manau, tėvai turėtų būti tolerantiškesni ir neprimesti savo nuomonių šiuo sunkiu laikotarpiu, kai mes ne tik ieškome savo vietos gyvenime, bet ir turime apsispręsti, ką darysime toliau.