Kas ir kur mus veda
5 (100%) 1 vote

Kas ir kur mus veda

Literatūros sąrašas:

1. Žmonijos Dvasinio Tobulėjimo fondo ataskaitiniai pranešimai 1999 2002 metų.

2. Принципы света и цвета. Эдвин Бэббит. Киев, 1996.

3. Вечные хранители здоровья. Ю. Липовский. С.-Петербург, 1999.

4. Сверхсознание. Е. Фаидыш. М. 1993.

5. Кто или что управляет нами. Г. Чупров. Краснодар, 1995.

6. Утро магов. Луи Повель, Жак Бержье. Киев, 1994.

7. Быть свободным. Уейн Дайер. Киев, 1995.

8. Как управлять собой и влиять на других людей. М. 1991.

9. Тайны энерго-информационного обмена. Н. Ремизова-Бабушкина. 1 и 2 Томы, М. 1993.

10. Тайны великих пророков. Л. Зданович. М. 2001.

11. Жезлы Гора. В. Уваров. Москва-С.-Петербург,2000.

12. Гермес – внук Атланта. М. Серяков. С.-Петербург, 1998.

13. Discovery kanalo laidos už 1998 – 2003 metus.

Filosofija – senovės graikų kilmės terminas, kuris reiškia meilę išminčiai. Gaila, bet šį terminą pasisavino vėlesni veikėjai – “išminčiai”, kurie palaipsniui sukūrė ir išvystė mokslą apie būties, žmonių mąstymo, emocijų pasireiškimo bei iš to sekančius pažinimo proceso nusistovėjusius dėsningumus.

Šiuo metu filosofija jau senokai yra suskilusi į priešingas ir gana priešiškas stovyklas:materialistus bei idealistus. Tiesa, yra dar viena filosofijos kryptis, kuri bando, nors ir nevykusiai bei nelabai jau sėkmingai, sutaikyti tas priešingas stovyklas. Tai – dualistai, tačiau tiek jų bandymas sėdėti “ant dviejų kėdžių”, tiek ir materialistų bei idealistų koncepcijos skatina tik tarpusavio ginčus, pjautines, bet neduoda jokios naudos žmonijai. Naudos tikrai neduoda, tačiau žalą atneša ir … nemažą, nes žmonės gi jau nuo seno įpratę klausytis mokslininkų, dvasininkų bei filosofų patarimų ir nurodymų. Tai jie veda žmoniją bloga kryptimi – nudvasiškėjimo keliu.

Man, kaip realistinės filosofijos atstovei, koktu žiūrėti į tuos dabartinius “filosofus”, kurie “nemato toliau savo nosies”, tačiau išdidžiai pasipūtę tvirtina esą išminties mylėtojai. Norint išmintį mylėti, reikia ir pačiam tos išminties turėti nors menką lašelį, jau nekalbant apie tai, kad būtina išmanyti: kas gi tai per daiktas yra ta išmintis. Man net baisu darosi, kad žmonija, kaip paklusnių avinų banda, seka paskui tokius “filosofus”, kurie net neskiria tokių sąvokų kaip mintis ir išmintis, emocijos ir jausmai, dvasingumas ir dvasiškumas, informacija bei žinios. Jie net protą sutapatina su smegenimis, nekalbant jau apie tai, kad apie Sielą ir Dvasią “filosofai” išmano net mažiau, negu kad skruzdė apie atominę bombą…, nors ir dedasi nepasimetę, paklausius jų apie tai. Nesikuklindami jie papila krūvą “mokslinių” žodžių ir terminų, dažnai net bereikšmių, nevykusių naujadarų, prieštaraujančių viena kitai sąvokų virtinę ir t.t., o prasmės iš to – jokios, tačiau paprastam žmogeliui – tai jau neginčijamas įrodymas apie tokių “filosofų” “išmintį” ir jiems belieka tik neprisipažinti, kad nieko iš to nesuprato ir bijant, kad neišryškėtų jų “bukumas”, žmogeliai ima šaukti “valio” bei garbinti tokį “mokslininką” net pasiruošę sekti paskui jį … nors į pasaulio kraštą.

Žmogaus dvasiškumo kriterijus ir savotiškas indikatorius – jo dėmesio kryptis bei to dėmesio koncentracijos laipsnis. Jeigu žmogus savo dėmesį koncentruoja į save – į savo vidų, tai jis eina dvasiškėjimo keliu, tuo tarpu tie žmonės, kurie visą savo dėmesį (be abejo, ir iš to sekančias savo mintis, emocijas bei veiksmus) koncentruoja į išorę (į savo fizinį kūną, protą, į aplinkinius subjektus, materialius objektus bei reiškinius), tokie žmonės žingsniuoja nudvasiškėjimo keliu – žmogaus, kaip Esybės, degradacijos keliu.

Taigi, dabartiniai mokslininkai, dvasininkai bei filosofai, kurių dėmesys iš esmės nukreiptas tik į išorę, negali ir niekada negalės nuvesti žmonijos dvasiškėjimo keliu. Jie, iš esmės, visą laiką tik murkdėsi ir toliau tebesimurkdo žemojo astralo, žemojo mentalo bei labiausiai koncentruotos materijos lygyje stebėdami, fiksuodami, nagrinėdami, analizuodami bei darydami išvadas apie to murkdymosi pasekmes, operuojant grynai tik informacinėmis sąvokomis, tempdami į tą dvasinę degradaciją ir visą žmoniją.

Taigi, kaip bebūtų liūdna, žmonija jau ryškiai degraduoja. Tai – nenuginčijamas faktas, kurio niekaip ir nepaneigsi: ji, aukščiau minėtų veikėjų dėka, nukeliavo visai ne ta vystymosi kryptimi. Technogeninis kelias neabejotinai teveda tik į pilną žmonių nudvasiškėjimą, į evoliucinę aklavietę bei pilną žmonijos susinaikinimą.

Be abejo, daugelis gana agresyviai sureaguos ir demonstratyviai nesutiks su šia nuomone (nors giliai širdyje, galbūt, tam pilnai ir net su giliu liūdesiu pritars…), ims tvirtinti, kad mokslas juk nuolat vystosi, tobulėja ir kuria žmonėms vien tik patogumus bei malonumus, nuolat lengvina jų gyvenimą ir veda visus “į šviesų rytojų”… Deja, deja…, tačiau
objektyvi realybė visiškai kitokia ir belieka juos tik giliai nuliūdinti: žmonija jau “priėjusi liepto galą”- ji jau stovi ties ta kryžkele, kuri galutinai nulems žmonijos egzistenciją. Ji kurį laiką jau balansuoja ant bedugnės krašto: jeigu dar spės pasukti dvasiškėjimo linkme – išvengs katastrofos, nesugebės pakeisti dabartinės vystymosi krypties – nugarmės į prarają. Taip, žmonėms belikę tik du keliai: arba žmonių dvasiškėjimo – evoliucijios, arba techninės evoliucijos (teisingiau pasakius – žmonijos involiucijos) – jos išnykimo kryptis.

Kuriuo keliu žmonija aklai nusiteikusi žingsniuoti, niekam jau gal ir nebėra paslaptis: tai rodo ir įvairios apklausos, tai atspindi ir vyraujanti reklama – tas baisiai galingas žmonių sąmonės apdorojimo ginklas, pavergiantis šimtus milijonų ir net milijardus Žemės gyventojų. Juk jiems nuolat intensyviai brukami televizija ir filmai, romanai ir dainos, muzika bei menas ir t.t., kurie nuolat propaguoja seksą ir siaubą, prievartą ir žmonių naikinimą, kūniškus malonumus bei iškrypimą, o dabar – net ir genetinius kūdikius, tačiau kažkodėl tai “užmirštama” kalbėti apie Grožį ir Gėrį, Šviesą ir Taiką, Meilę bei Harmoniją. “Užmirštama” pasiūlyti žmonėms saugoti mus supančią fauną ir florą, nenaikinti beprotiškai gamtos resursų, gyventi saikingai visur ir visada ir tuo sukurti šiokį tokį pagrindą – startinį pamatą žmonijos atsinaujinimui.

Belieka paklausti: kodėl gi dabar nebepropaguojamas žmonėms dvasiškėjimo kelias? Gal todėl, kad to neatlieka net tie, kurie pirmiausiai tą ir turėtų daryti: mokslininkai bei dvasininkai – dėl savo ribotumo ir nemokšiškumo, tingumo, dvasinės apatijos bei išbujojusio egoizmo. Nejaugi mūsų tauta prastesnė už kitas – net gi už Rusiją, kuri šia tema yra net vadovėlį išleidusi ir jo kursas jau yra dėstomas visose mokymo įstaigose. Gal ir toliau laikysimės principo: tegul visi kiti sau dvasiškėja, o mes – gal geriau jau palauksime ir pažiūrėsime kas iš to gausis?…

Labai liūdna, kad nesimokome – ne tik iš praėjusių kartų patirties, bet net ir iš savųjų gautų gyvenimo smūgių. Juk mes visiškai nedarome kokių nors rimtesnių išvadų iš praėjusių tragedijų ir siaubo: “negirdime ir nematome” patiems tikrai karčių tiesų, bet puikiausiai – net su dideliu dėkingumu priimame sau palankius “geručių” pranašautojų visiškai tuščius, puikiai mūsų sąžinę migdančius “viskas bus gerai” pažadus. Tik prisiminkime, kaip kadaise buvo keikiami Stalinas, Hitleris, o dabar net gana abejingai ir sakyčiau visiškai ramiai priimami klonuotojai – lyg tai tie baisūs veikėjai būtų tik “nekalti avinėliai”. Minėtieji diktatoriai ir kiti panašūs žudikai – tai tarsi “angeliukai su sparneliais”, palyginus su tais klonuotojais, kurie tūkstančius kartų baisesni ir pavojingesni žmonijai už pačius baisiausius žmonių rasės išgamas. Tai – ne mokslininkai ar religiniai lyderiai, kaip jie apie save skelbiasi: tai žmogiško pavidalo išsigimėliai, uoliausieji Šėtono tarnai bei negailestingiausi žmonijos duobkasiai. Jeigu ir toliau leisime jiems taip laisvai veikti, klonų vis daugės ir daugės, o laikui bėgant, kai jie pralenks tikrųjų žmonių skaičių, paims valdžią į savo rankas: dalį žmonių pavers savo vergais, o likusius neabejotinai sunaikins ir … taip išnyks žmogiškoji rasė.

Ir tai nėra kokios nors tuščios fantazijos ar “juodas jumoras”. Tai – realybė: klonai nėra kokie nors metaliniai ar plastmasiniai – elektroniniai robotai, kuriuos galėtume užprogramuoti teigiamai-reikiama ir tik sau naudinga linkme. Tai – patys tikriausieji robotų proanūkiai – snaiborgai, nes jie gi visai nėra gyvi tikrąja tą žodžio prasme, jie neturi žmogiškųjų energetinių kūnų, proto bei emocijų, nors ir turi tokius pat fizinius kūnus, kaip ir mes – suręsti iš tokių pat kaulų, raumenų, riebalų bei kraujagyslių ir t.t. Jie vadovaujasi tik savo laukiniais instinktais: maitintis, kad išlikti – kovoti už savo būvį. Taigi, patikėkite, kad ir žmogiena jiems neprastesnė už arbūzą ar kvietinį paplotelį… Klonai neturi Sielos! Taigi, nors jie ir atlieka tam tikrus veiksmus, panašius į žvėrių ar robotų, tačiau jie iš esmės – negyvi, nes pačią gyvybę fiziniam-materialiam kūnui bei likusiai jo energetiniai struktūrai suteikia tik Siela, atėjusi į juos. Fizinis kūnas ir miršta, kai tik Siela palieka jį. Taip jau Dievo sutvarkyta ir nieko čia nepakeisi… Štai kodėl klonuotojai niekad nebus jokiais dievais, nors ir kuo jie save belaikytų, o be to ir jų sielos tikrai ir neišvengiamai bus sunaikintos. Taigi, nebeturės jos sekančių reinkarnacijų galimybės …

Kai pagalvoji, jog būsi suvirškintas tų Šėtono tarnų, sukurtų į žmones išoriškai panašių padarų, darosi, švelniai kalbant, jau ir ne visiškai malonu. Ir imi tada susimąstyti, kur gi vis tik slypi tos žmonijos iškrypimo šaknys ir kam visa tai – neabejotinai aktualu ir naudinga.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1495 žodžiai iš 4885 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.