KAUNO „VYTURIO“ VIDURINĖ MOKYKLA
KAS PADĖJO TREMTINIAMS IŠLIKTI LAISVIEMS?
LIETUVIŲ KALBOS REFERATAS
Atliko: Gerda Arlauskaitė 10b
Vertino: Halina Grėbliūnienė
KAUNAS 2004
TURINYS
Vytautas Cinauskas eilėraštis be
pavadinimo…………………………………………………………
…………………3
Plačiau apie
tremtį…………………………………………………………….
………………………………………………….4
Tremtinių
poezija……………………………………………………………
…………………………………………………….5
Lietuvių naikinimas lageriuose ir
tremtyje…………………………………………………………..
…………………..7
Kas padėjo tremtiniams išlikti
laisviems?…………………………………………………………
……………………..9
Naudota
literatūra…………………………………………………………
…………………………………………………….12
***
Rašiau anglim ant beržo tošies,
Ant maumedžio gelsvos skiedros,
Kada pūga per kūną košės,
Kai tirpo veidas nuo kaitros,
Rašiau ant šachtos štrekų sienų
Karbido lempų ugnimis,
Rašiau ant rūdžio grotų plieno
Karščiuojančiomis akimis,
Rašiau ant sniego ir ant ledo,
Ir dienomis, ir naktimis,
Rašiau besvorėmis nuo bado,
Kaip pienės pūkas, mintimis,
Rašiau, kai prievaizdai debilūs
Keiksmais mus maišė su žeme,
Kai buvo tylūs ir nebylūs
Kaip jungo jaučiai arime,
Rašiau į mirtį pasiruošęs
Paklaikusiomis maldomis,
Kai padugnės ant narų lošė
Iš mūsų sielų kortomis,
Ir vėl rašau, kai burnas žiodo
Kam atgaila, kam atgaiva,
Tą patį, vieną, šventą žodį,
Tą skaudų žodį – Lietuva.
Vytautas Cinauskas
Didžiosios tremtys Sibiran – neregėtas fizinis ir moralinis mūsų
tautos išbandymas. Šimtai tūkstančių geriausių sūnų ir dukterų buvo
išblaškyti po tundrą, taigą ir karščiu alsuojančias dykumas. Jie dirbo,
vargo, kūrė ir mirė, išeidavo amžinybėn. Varganas ir nesvetingas buvo jų
gyvenamasis būstas, svetima – kartais nuostabiai graži, bet atšiauri – juos
supanti gamta. Paguodą ir dvasios stiprybę rasdavo artimųjų amžino atilsio
vietoje – kapinėse. Jos – gyvųjų skausmas, stiprybė ir viltis, istorijos
knyga, atspindinti mūsų tautos likimą.
Įprastomis sąlygomis mirtis – tai reali būtinybė. Mes tai
žinome, jai ruošiamės ir ramiai ją pasitinkame. Gyvybė ir mirtis viena kitą
pakeičia papildo, mirtis gimdo gyvybę ir ją augina. Mirus pažįstamam žmogui
mes renkamės pas jo kaimynus ir artimuosius, juos guodžiam ir padedam.
Pagerbdami mirusįjį, jo atminimui statome paminklą, tuo pratęsdami jo
buvimą su mumis.
Bet Sibire buvo kitaip. Daugiausia lietuvių buvo ištremti į
taigos glūdumas, ir ten vyko tragiškiausi jų gyvenimo įvykiai. Ten jie
gyveno pirmuosius tremties mėnesius ir metus kartais palapinėse, dažnai
žeminėse, arklidėse, geriausiu atveju – utėlėtuose barakuose. Atplėšti nuo
tėvynės gyveno neįprastomis sąlygomis; komendantų ujami, sunkaus darbo,
žiemos speigų ir vasaros karščių alinami dažnai ir netikėtai palūždavo.
Juos kankino tėvynės ilgesys, badas ir antisanitarinės sąlygos, nebuvo
medikų ir vaistų. Pirmaisiais mėnesiais masiškai mirdavo vyresnio amžiaus
ir ligoti žmonės, įvairios ligos pakirsdavo kūdikius ir mažamečius vaikus.
Sunkią valandą šalia nebūdavo tėvynėje likusių kaimynų ir kitų brangių
žmonių. Tremties
kaimynai mažiausiai tegalėjo padėti, nes nuo darbo nebuvo
atleidžiami. Sunku buvo šarvoti, nes barakuose ir gyviesiems buvo skirtas
tik mažas narų plotelis. Pirmaisiais tremties metais vargu ar prie karsto
degdavo vaškinės žvakės, vargiai skambėdavo įprastos giesmės. Šalia retai
tebūdavo dvasininkas, kuris tartų paguodos žodžius. O jei keletas šeimų
buvo nutremtos į nuošalias kirtavietes, mirusiojo artimieji ten likdavo
vieni su savo sielvartu.
PLAČIAU APIE TREMTĮ
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu
visame Pabaltyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo
masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo
mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.
Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos,
kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįšti.
Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų
dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų
šeimas, diplomatus, įvairių istaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus,
gydytojus, verslininkus ir t.t.
Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai
nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų
galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad
atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš
anksto nuspręstas – į Kasnojarsko Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors
jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.
Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus, nežinodami, kad yra jau
mirtininkai,
kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti
savo vaikus, žmonas, tėvus.
Į Šiaurę Lietuvius vežė perpildytais vagonais, kur ne tik
atsisėst, bet ir pakeisti kūno padėties buvo neįmanoma. Vėliau baržomis
Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki
Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Ust Kutas, Kirenskas,
Olioksminskas, Jakutskas, Kiusiuras, Stolbai. Ir vis tolyn ir tolyn į
Šiaurę.
Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėra
gyvenviečių pakrantėse. „Tai kur mus veža?“, – klausdavo tremtiniai. Jau ir
krantų nebesimato, kiek akys aprėpia – vanduo ir vanduo… Bangos didelės
kaip jūroj.
Jie buvo apgauti.
Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių,
užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumas,
dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė
perduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileido
ir mušė juos šautuvų buožėmis.
Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta
dešimtys tūkstančių žmonių.
Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki
šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik 22 d., prasidėjus karui,
NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo
nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.
TREMTINIŲ POEZIJA
Miško dainas partizanai ir jų ryšininkai, nuteisti po 25 metus,
išsivežė į Mordovijos, Vorkutos, Magadano lagerius. Naujos lietuviškos
eilės buvo kuriamos Lenos žiotyse, Kolymos aukso rūdynuose, Jakutijos
tundrose, Kazachstano stepėse, Baikalo pakrantėse, Vladimiro kalėjimo
karceryje – visur, kur tik būdavo nublokšta saujelė lietuvių kalinių ir
tremtinių. Trofimovsko saloje mokytoja moko vaikus skaityti, įbrėždama
apšerkšnijusiame lange eilėraščio posmą. Kelios moksleivės, ištremtos į
Altajaus kraštą, prirašo septynis sąsiuvinius savo ilgesio ir nerimo eilių.
Už rankraštinio laikraštėlio „Taiga“ išleidimą Irkutsko miškuose buvęs
Šiaulių gimnazistas nuteisiamas 25 metams. Jau į laisvę išėjusi kalinė vėl
pasodinama 3 metams į lagerį už laikraštėlių „Tautos taku“, „Žiburėlis
tundroje“ leidimą (6-9 rankraštiniai egzemplioriai) lagerio zonoje. Intos
lageryje 1955 m. buvo sudaryta stambi kalinių ir tremtinių poezijos
antologija „Benamiai“ (163 kūriniai). Tais pačiais metais sutvarkytas ir
perrašytas Smilties – S.Vitaitės 37 eilėraščių rinkinys „Noriu gyvenimo
dainos“. 1956 m. suredaguota ir 2 egzemplioriais perrašyta nauja antologija
„Saulėtekio link“, į kurią įėjo 39 eilėraščiai, kritiškai apsvarstyti
Intoje susirinkusių literatų, dirbančių anglies kasyklose. Iš įvairių
lagerių buvo surinkta apie 700 kalinių, partizanų, tremtinių dainų, bet
perrašytas rinkinys žuvo kratų metu. Intos lageryje kun. K.Vasiliauskas
1951 m. paruošė rankraštinį V.Mačernio poezijos rinkinį.
Jau pirmaisiais pokario metais GULAG’o imperijoje atsidūrė žinomi
lietuvių poetai – K.Jakubėnas, A.Miškinis, K.Inčiūra, J.Graičiūnas,
O.Lukauskaitė. Į Šiaurę kasti anglių ar kirsti miško buvo išgrūsti
prieškarinės spaudos jaunieji literatai P.Drevinis, A.Griškėnas, J.Kudžma,
L.Matuzevičius, P.Zablockas. Vyresniųjų klasių gimnazistai (A.Liaukonis,
I.Martinkutė) gavo po 25 metus už eilėraščius, paskelbtus
partizanų
spaudoje. Teisiami ir niekur nepublikuotų, tik kratos metu surastų
„antitarybinių eilėraščių“ autoriai (S.Račiūnas už 2 eilėraščius – 10
metų). Į kalinių ešelonus patenka slaptų būrelių nariai, nusirašinėję
V.Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“ ir B.Brazdžionio „Šaukiu
aš tautą“, skaitę „Lietuvos archyvą“ – pirmojo bolševikmečio dokumentus.
Visi jie rašė eilėraščius – poetai iš pašaukimo ir literatūros mėgėjai,
lagerio klipatos ir nuteistieji sušaudyti mirtininkų kamerose – trokšdami
per savo skaudžius išgyvenimus išreikšti lagerinę tautos istoriją.
Masinės žudynės, baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai,
kur „visa sugrūsta Lietuva“, išbudino – gal jau paskutinį kartą –
kolektyvinį tautos kūrybos instinktą kaip atsparą stalinizmo baisybėms.
Tūkstančiams ištremtųjų ar nuteistųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų,
studentų žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistų
teroras, lagerio barakai, badas. Kai jau atimta viskas – namai, šeima,
tėvynė, – gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuobėga, kur dar galima kažkam