Kas padėjo tremtiniams išlikti
5 (100%) 1 vote

Kas padėjo tremtiniams išlikti

Įžanga

Kas galėjo pamanyti, kad „vargo mokykla“ vėl pasikartos, tiktai nepalyginamai sunkesnėmis sąlygomis, toli nuo gimtosios Lietuvos, šiaurėje, stalinizmo metų lagerių pragaruose. Tenai nebuvo mokyklų, nebuvo geriau ar blogiau apmokomų darbų. Ten buvo tik vienas tikslas – išgyventi.

Remdamiesi mūsų surinkta medžiaga stengsimės parodyti kaip mes prisimename tremtinius, kaip juos stengiamės įamžinti ir kas padėjo išlikti tiems, kuriems pavyko sugrįžti iš šaltųjų Sibiro platybių.

Atsiminimai

Mūsų karta dar gali tiesiai iš pirmų lūpų išgirsti pasakojimus apie tremtį. Todėl pasinaudojome ir išklausėme pasakojimų apie šaltas Sibiro platybes. Tai, ką išgirdome negalėtų aprašyti jokie geriausi rašytojai. Šiuos pasakojimus reikia išgirsti.

Basomis reikėdavo kirsti mišką, miegoti „ledo rūmuose“… Kasti sustingusioje žemėje duobes, kad galėtų palaidoti savo giminaitį… Miegoti kuo trumpiau, nes miegant daugiau galimybių sušalt ir mirti… O kartais ir koks „draugas“ užsimano miegančio tavęs paragauti…

Manome, kad šiuos pasakojimus reikėtų įrašyti, nes kad ir kiek tūkstantmečių praeitų, juos klausantis vis tiek ištrykštų ašara… Ašara, kuri išrieda iš gailesčio, siaubo, skausmo… Pasiklausęs kelių valandų pasakojimų ir pats pradedi kitaip matyti gyvenimą…

Sunku patikėti… Pora valandų gali pakeisti žmogų… Pora valandų, per kurias papasakojama baisiausia žmonėms ištikusi tragedija, kuri kardinaliai pakeitė tų žmonių gyvenimus…

Tremtis

1941m. birželio 14-oji daugybės lietuvių atmintyje liko kaip juoda diena. Būtent tada prasidėjo masinis žmonių trėmimas gimtojo krašto. Žinoma tam niekas nebuvo pasiruošęs…

Per kelias dienas į pačius tolimiausius Sibiro kraštus buvo ištremta vos užgimusi Lietuvos inteligentija, įžymūs valstybės veikėjai (tarp jų ir prezidentas A. Stulginskis) ir ne pavieniai asmenys, o ištisos šeimos. Dauguma iš jų ten savo gyvenimą ir baigė…

Tą dieną vyko intensyvus žmonių gabenimas į atšiaurias Sibiro platybes – nuo pat ryto žmonės buvo vežami sunkvežimiais į geležinkelio stotis, kur jų jau laukdavo karviniai vagonai (būdos ant ratų). Jie buvo grūste prigrūsti. Būvimo sąlygos – kraupios: žmonės miegojo sėdėdami ant grindų, vieni į kitus atsirėmę. Plevėsuojant išskalbtoms vaikų palutėms vagonų languose, slinkdavo ešelonas tais pačiais keliais, kuriais caro laikais buvo gabenami mūsų proseneliai, proprosenelai, dabar seneliai. Anie buvo vadinami sukilėliais, knygnešiais, o dabar važiavo pedagogai ir „buožės“.

Vežant vagonuose darydavo kratas. Kur tik ešelonas apsistodavo ilgesniam laikui, sargybiniai lietuvius išvarydavo iš vagonų, apžiūrėdavo kišenes, drabužius, atimdavo laikrodžius, pinigus, žiedus, parkerius ir kitus vertingesnius daiktus. Atimtų daiktų jiems niekas ir niekad negrąžindavo. Maitino kelionėje taip: įmesdavo vieną kitą kepalėlį duonos ir smulkių sūdytų žuvelių, labai retai duodavo virinto vandens. Paprasto, nevirinto irgi retai gaudavo.

Iškankinti nemigos, troškulio ir alkio „pagaliau“ būdavo išlaipinti lageriuose. Tai kvadrato formos apie keturių hektarų ploto žemės sklypas, aptvertas trijų metrų aukščio stačių lentų tvora. Viršuje nutiesta spygliuota viela. Iš abiejų pagrindinės tvoros pusių eina dvi mirties zonos, kurias supa spygliuotų vielų tvoros. Kareiviai, patikrinę žmones, suleisdavo juos į lagerio kiemą ir paskirstydavo į barakus. Taip prasidėjo lietuvių „atostogos“.

II pasaulinis karas prasidėjęs Rusijai ir Vokietijai Maskvoje pasirašius Molotovo – Ribentropo sutartį pakeitė ne tik geografinės Europos, bet ir žmonių gyvenimus…

Neseniai mūsų pažystamas gavo vieną rankraštį, jį jam perdavė tūlas Balys Butrimas – Vietinės rinktinės ir Tėvynės apsaugos rinktinės karys (1941 – 1945 metai). Tai Balio sesers Onutės prisiminimai. Brolis ir Sesuo – vieninteliai gyvi likę iš kadaise gausios Butrimų giminės … Laikotarpis sutilpęs į kelis lapus, suglamžytus ir pageltusius, prisigėrusius skausmo ir ašarų, tačiau švytinčių Viltimi, Tikėjimu, Meile… Butrimų šeimos gyvenimas Rusijos okupuotoje Lietuvoje 1940 -1992 metais nesiskyrė nuo kitų pajungtų Maskvai kraštų gyvenimo: Latvija, Estija, Ukraina, Čečėnija, Gruzija, Vengrija … žiauri žmonių kasdienybė uždarytų savo pačių namuose, visais būdais naikinamų ir žudomų … . 1940 – 1957 metais kas trečias Lietuvos Respublikos gyventojas buvo nužudytas arba ištremtas. Rusijos ir Lietuvos ( bei kitų kraštų) komunistai pradėję neregėto Pasaulio istorijoje masto Genocidą/Holokaustą, kurie iki šiol išlieka nenuteisti ir nepasmerkti … Rusija iki šiol neprisiėmė nei finansinės, nei teisinės atsakomybės už 1940 – 1991 okupaciją . Gal tu, skaitytojau, būsi vienas iš tų kurie pradės teisminį procesą Hagoje arba Ženevoje – ir taip bus įvykdytas istorinis teisingumas…

Lietuvių kūryba tremtyje

Dabar žinoma daugiau kaip šimtas tremtyje kūrusių žmonių, tik nedaugelis iš jų išleidžia savo atskirą knygą ar prisiminimų rinkinį. Didelė poezijos dalis nebuvo išsaugota
iki dabar, ko nesunaikino drėgmė, pelėsiai ir pelės dabar perduoda mirusiųjų giminės, nes daugelis autorių nebesulaukė šių dienų.

Po karo poezijoje visai išnyksta Lietuvos tema, poezija nebesprendžia tautos likimo klausimų. Bet pačioje pavojingiausioje “zonoje” – Sibiro platybėse šie klausimai vis dar gyvavo, šie tremties eilėraščiai atskleidžia unikalią kūrybos situaciją. Tremtyje tarsi suaktyvėja tautos kūrybos instinktas, sukyla gyvybinės galios. Įdomiausia tai, kad eilėraščius rašo ne “rašto” žmonės ( poetai, mokytojai, mokslininkai ), o ir paprasčiausi beraščiai ūkininkai, darbininkai ir t.t.. Tremtinių kūryba, kaip ir liaudies daina, turi bendrą motyvą – tėvynės ilgesio, sugrįžimo į ją motyvus. Tremtinių eilėraščiai rašomi kaip liaudies dainos, kaip ir XIX a. taip ir tremtyje jie buvo perduodami iš lūpų į lūpas.

Spausdinami eilėraščiai neatitinka to ką buvo sukūręs pats jų autorius, perduodant eilėraštį, jis buvo kelis kartus pataisomas, kartais net “apkarpomas” ar prailginamas. Tremtinio eilėraštis orientuotas į bendrumą: bendra lagerio patirtis, bendri atsiminimai apie Tėvynę, jos gamtą. Tai viena iš pagrindiniu priežasčių padėjusių tremtiniams išlikti. Tik lietuviškas žodis teikė norą gyventi ir kovoti.

Malda

Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei jiems laisvės troškimą, grąžink mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tie bandymai, kuriuos skyrei mūsų šaliai, te nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos išsivadavimui ir didesnei jos gerovei. Laimink viešpatie mus, kurie stojame prieš savo pavergėjus, duok mums jėgų iškęsti sunkią partizano dalią, leisk mums grįžti į namus nešant naują atgimimo ugnį. Apšviesk amžinybės šviesa tuos, kurie žuvo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šventasis Kazimierai, Lietuvos globėjau, laimink mus, kaip kitados stebuklingu būdu išgelbėjai Tėvynę Lietuvą. Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros Vartų Motina, pavesk savo dieviškajam sūnui mūsų Lietuvą, kuri Tave myli ir globoja. Amen.

Tuometinėje tremtyje tavo prašymus galėjo išgirsti tik Dievas. Tai antroji sąlyga leidusi tremtiniui kovoti už savo gyvybę, už savo šeimos gerovę.

Malda – tai vienintelė kiekvieno tremtinio viltis, kad išauš diena, kai tėviškė bus laisva, ir tu galėsi praverti savo namų vartus.

Meldėsi už tuos, kurie negrįžo

iš Sibiro platybių

Birželio 14-ąją Gedulo ir vilties diena paminėta

abiejuose svarbiausiuose Kauno arkivyskupijos

šventovėse – Kauno Arkikatedroje

bei Šiluvos Bazilikoje.

Į pastarąją daug maldininkų iš Ukmergės, Šiaulių, Kauno, Anykščių ir kitų Lietuvos vietovių atvyko pasimelsti už tuos, kurie negrįžo iš Sibiro platybių į gimtąsias vietoves, sustiprinti savo tikėjimą ir viltį. Šiluvos šventovė birželio 14 dieną vėl prisipildė tikinčiųjų. Šv. Mišias už tremtinius ir politinius kalinius aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, vyskupai emeritai Juozas Žemaitis, MIC, ir Juozas Preikšas, taip pat arti trisdešimties kunigų. Giedojo Šiluvos parapijos vaikų choras.

Priešais pagrindinį Šv. Marijos altorių, vasaros gėlėmis ir žaliu vainiku papuoštas, švytėjo maldininkų nešamas kryžius. Sausakimšoje bažnyčioje tikintieji lietė jį, bučiavo, klaupėsi, meldėsi.

Arkivyskupas S.Tamkevičius pamoksle sakė, kad prieš 63 metus į Sibirą buvo ištremta per 130 tūkstančių Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, karininkų, puskarininkių, įvairių organizacijų narių. Be to išvežti iš tėvynės ne priešai, o patys geriausi jos vaikai. Okupantai vykdė kruopščią lietuvių tautos naikinimo taktiką. Daugelis negrįžo atgal į gimtuosius namus. Tremtiniai buvo palikti be vilties kada nors sugrįžti. Tai buvo baisiausia, kas galėjo ištikti Lietuvos žmones. Žmogus gali pakelti labai didelę kančią, tvirtino ganytojas, jeigu jis turi viltį. Tuomet žmonės nežinojo, kur jie važiuoja. Jie žinojo tik viena, kad jie niekada negrįš Lietuvon. Toje nevilties naktyje buvo tik vienas vilties inkaras, už kurio galima buvo laikytis, tikėjimas į Dievo Apvaizdą, suvokimas, kad be Dievo žinios nė plaukas negali nukristi nuo žmogaus galvos. Mūsų tautiečius lydėjo gilus pasitikėjimas ne tik Dievu, bet ir švenčiausia Mergele Marija, Dievo Motina. Trėmimo metu per kelias valandas žmonėms reikėjo susikrauti savo daiktus, tačiau jų dauguma neužmiršo nusikabinti ir pasiimti su savimi Šv. Marijos ir Jėzaus paveikslus. Sušvelnėjus okupaciniam režimui išlikusieji gyvi sugrįžo į tėvynę. Daugelis Lietuvos gyventojų neprisimena tų tremčių…

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1534 žodžiai iš 4495 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.