Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų gyvena tik šia diena
5 (100%) 1 vote

Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų gyvena tik šia diena

Filosofija

ĮŽANGA

“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”

J. V. GetėViena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis.

Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms – nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena?

Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename.

Domėtis tuo, dėl ko gyvename nėra toks atsitiktinis pomėgis, kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje.

Manau, jog geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės ir kaip atrodo pasaulis.

Iš esmės filosofinių klausimų nėra tiek jau daug. Tik istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų. Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti.

Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.

Ilgainiui mokslas įminė nemažai senųjų mįslių. Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime.

Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybelės, kuri prieš minutę buvo tuščia, ištraukia triušį.

Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis taip padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame to pasaulio dalis. Mes suvokiame, kad dalyvaujame kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas – didžiulė mįslė.

Nors filosofiniai klausimai ir turi rūpėti visiems žmonėms, bet filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriuos žmones kasdienybė taip įtraukia į savo sūkurį, kad stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta.

Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam ir toliau pasaulis lieka nesuvokiamas – net mįslingas ir mistiškas. Sako, kad ir filosofai kaip ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip ir mažas vaikas.

Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos.Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Visame pasaulyje per ilgus tūkstantmečius buvo sukurta nesuskaitoma gausybė mitinių atsakymų į filosofinius klausimus. Graikų filosofai bandė parodyti, jog žmonės negali jais pasitikėti.

Norėdami suprasti pirmųjų filosofų mintis, visų pirma turime išsiaiškinti, ką reiškia mitinis pasaulėvaizdis.

Apie 700 metus prieš Kristų nemažai graikų mitologinės medžiagos užrašė Homeras ir Heziodas. Kai mitai buvo užrašyti, apie juos buvo galima diskutuoti.

Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą apie dievus, nes šie buvo pernelyg jau panašūs į žmones. Pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad galbūt mitai tėra žmonių vaizduotės kūriniai.

Tuo metu graikai įkūrė daugybę miestų – valstybių Graikijoje, graikų kolonijose. Čia vergai atlikdavo visą fizinį darbą, tad laisvieji piliečiai galėjo daug laiko skirti politikai ir kultūrai.

Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo perversmas. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Kiekvienas žmogus galėjo kelti filosofinius klausimus, atmesdamas senovės mitus.

Įprasta sakyti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo paremto patyrimu ir protu.

Bet, manau, reikėtų viską aptarti iš eilės.

MITINIS PASAULĖVAIZDIS

Kalbant apie mitinį pasaulėvaizdį, norėčiau pasiremti senovės skandinavų mitais.

Be abejo, dauguma yra girdėję apie Torą ir jo kūjį. Prieš krikščionybei pasiekiant Norvegiją, žmonės Šiaurėje tikėjo, kad Toras važinėja po dangų ratais, kuriuos traukia
du ožiai. Kai užsimoja savo kūju, ima žaibuoti ir griausti. Žodis “griaustinis” kaip tik ir reiškia “Toro griausmas”.

Kai ima žaibuoti ir griausti, užeina lietus. Vikingų laikais lietus buvo gyvybiškai svarbus valstiečiams. Todėl Toras buvo garbinamas kaip vaisingumo dievas.

Taigi mitinis atsakymas į klausimą, kodėl lyja lietus, buvo toks: todėl, kad Toras mosuoja kūju. O palijus sužaliuoja ir suveši laukai. Žmonėms buvo neaišku, kaip augalai dirvoje gali augti ir vesti vaisius. Bet valstiečiams nereikėjo aiškinti, jog tai susiję su lietumi. Visi manė, kad lietų sukelia Toras. Todėl jis tapo vienu iš svarbiausių senovės skandinavų dievu.

Toras buvo svarbus ir dėl kitos priežasties. Tai susiję su viso pasaulio tvarka.

Vikingai įsivaizdavo, kad jų pasaulis yra sala, kuriai nuolatos gręsia išoriniai pavojai. Šią pasaulio dalį jie vadino “Midgardu”. Tai reiškė “vidurinė karalystė”. Midgardui priklausė ir Asgardas, kur gyveno dievai. Už Mitgardo buvo Utgardas, kur gyveno grėsmingieji troliai, kurie įvairiausiomis suktybėmis bandė sunaikinti pasaulį. Tokios piktos pabaisos vadinamos “chaoso jėgomis”. Senovės skandinavai ir dauguma kitų kultūrų žmonių suprato, kad gėrio ir blogio jėgų pusiausvyra nepastovi.

Troliai galėjo sunaikinti Midgardą pagrobdami vaisingumo deivę Frėją. Tada žemėje viskas nustotų augti, moterys nebegimdytų vaikų. Todėl buvo labaisvarbu, kad gerieji dievai neduotų troliams valios.

Ir čia svarbus Toro vaidmuo. Jo kūjis ne tik atnešdavo lietų, bet taip pat buvo pagrindinis ginklas kovoje su grėsmingomis chaoso jėgomis. Kūjis suteikė jam bemaž neribotą galią. Kūjis visada grįždavo pas torą kaip bumerangas.

Taip mitai aiškino gamtos reiškinius ir priežastis, dėl kurių vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio jėgų. Vėliau būtent tokių mitinių aiškinimų filosofai ir norėjo atsikratyti.

Kai žmones ištikdavo sausra ar užpuldavo ligos, jie negalėdavo sėdėti ir laukti, kol įsikiš dievai. Žmonės patys turėjo kovoti su blogiu. Tai buvo daroma atliekant įvairius apeiginius veiksmus arba ritualus.

Svarbiausias senovės skandinavų ritualas buvo aukojimas. Aukoti dievui – tai sustiprinti jo galią. Žmonės privalėjo aukoti dievams, kad šie įgytų stiprybės ir nugalėtų chaoso jėgas. Auka galėjo būti gyvulys. Torui buvo priimta aukoti ožius. Pasitaikydavo, kad Odinui būdavo paaukojamas ir žmogus.

Garsiausią Norvegijoje mitą sužinome iš poemos Trimo nelaimė. Čia pasakojama, kaip kartą Toras prigulęs pamiegoti, o atsibudęs neberado savo kūjo. Toras perpykęs ir su savo bendražygiu Lokiu jis nuėjęs pas Frėją ir paprašęs paskolinti sparnus, kad lokis galėtų nuskristi ir išsiaiškinti, ar ne troliai pavogę kūjį. Lokis sutinka jotunų karakių Trimą, kuris išties ima girtis, kad užkasė kūjį aštuonių mylių gylyje po žeme. Ir priduria, kad dievai negausią kūjo, kol jis negaus į žmonas Frėjos.

Gerieji dievai pakliūva į siaubingą įkaitų dramą. Trolių rankose svarbiausias dievų ginklas, o su tuo negalima taikstytis. Kol Troliai turės toro kūjį, jų valioje bus visas dievų ir žmonių pasaulis. Mainais už kūjį jie reikalauja Frėjos. Tačiau tokie mainai taip pat neįmanomi. Jeigu dievai turės atiduoti vaisingumo deivę – visos gyvybės globėją – tuomet pievose nuvys žolė, dievai ir žmonės bus pasmerkti pražūčiai. Padėtis be išeities. Toliau lokis prašo Frėją persirengti nuotakos rūbais, nes ši turinti tekėti už trolio. Frėja supyksta, ir sako, kad žmonės manys, jog ji dėl vyrų pametusi protą, jei sutinka tekėti už trolio.

Tada dievą Heimdalą aplanko išganinga mintis. Jis pasiūlo Tora perrengti nuotaka. Toras nelabai susižavi pasiūlymu, bet supranta, kad tai vienintelė galimybė dievams atgauti kūjį – paklausyti Heimdalo patarimo. Gavęs kūjį Toras nudobia Trimą, o po to ir visą likusią jotunių giminę. Taigi šiurpi teroristinė drama baigėsi laimingai.

Štai toks mitas. Bet kas norėta juo pasakyti? Vargu ar jis buvo sukurtas vien pramogai. Ir šiuo mitu bandoma kažką paaiškinti. Manau, paaiškinimas galėtų būti toks:

Kai šalį ištiko sausra, žmonės norėjo suprasti, kodėl nelyje. Ar galėjo atsitikti taip, kad troliai pavogė Toro kūjį?

Taip pat galimas daiktas, kad mitu bandoma paaiškinti, kodėl keičiasi metų laikai. Žiemą gamta apmiršta, nes Toro kūjis Jotunheime. Pavasarį jį pavyksta vėl atsikovoti. Taip mitas stengiasi suteikti atsakymus žmonėms į tai, ko jie nesupranta.

Tačiau mitas turėjo ne vien aiškinti. Dažnai žmonės atlikdavo įvairias, su mitais susijusias, religines apeigas. Galime įsivaizduoti, kad žmonės, norėdami atitolinti sausrą ar nederliaus metus, pagal mitus rengdavo vaidinimus. Galbūt vienas vyras kaime būdavo perrengiamas nuotaka, kad atgautų iš trolių kūjį. Taip žmonės galėdavo nors kik prisidėti, kad imtų lyti ir laukuose sudygtų javai.

Šiaip ar taip yra žinoma, kad žmonės daugelyje pasaulio kraštų inscenizuodavo metų laikų mitą, norėdami pagreitinti gamtos procesus.

Yra išlikę daugybė mitų apie Torą, Odiną, Freirą ir Frėją, Hodą ir Balderą – ir dar daug kitų dievų. Mitiniai vaizdiniai gyvavo visame pasaulyje, kol filosofai ėmė juos griauti. Ir graikai vadovavosi mitiniu pasaulėvaizdžiu. Ilgus šimtmečius pasakojimai apie
dievus buvo perduodami iš kartos į kartą. Graikijoje dievų vardai buvo Dzeusas ir Apolonas, Hera ir Atėnė. Paminėjau tik keletą.

Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą. Mitų kritikos pavyzdžių randame Ksenofano raštuose. “O mirtingieji mano, kad dievai gimdo vienas kitą, turi taip pat drabužius jie, balsą ir kūną kaip žmonės… Savo dievus etiopai vaizduoja juodus ir bukanosius, o trakai sako, kad jie šviesiaakiai ir rudaplaukiai”.

Galime teigti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo, paremto protu ir logika. Pirmieji graikų filosofai norėjo paaiškinti gamtos reiškinius gamtiškai.

“Kurs atmeta visas išminties taisykles ir veikia akstinamas geidulingumo, tas nepasiekia tobulumo nei palaiminimo ir gyvėjimo tako “

Bhagavad Gita

NATŪRFILOSOFAI

Vienas filosofas nesidomi visais filosofiniais klausimais. Vienam filosofui gali rūpėti, kaip atsirado augalai ir gyvūnai. Kitam galbūt knieti sužinoti, ar yra dievas ir ar žmogus turi nemirtingą sielą.

Pirmieji filosofai graikijoje vadinami “natūrfilosofais’, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai.

Jau klausėme save, iš kur viskas atsirado. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jao kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog ‘kažkas’ yra amžina.

Taigi jie neklausė, kaip viskas galėjo atsirasti iš nieko. Užtat graikai stebėjosi, kaip vanduo gali virsti gyva žuvimi, o negyva žemė – aukštais medžiais ir margaspalvėmis gėlėmis.

Filosofai savo akimis matė, kaip gamtoje vyksta nuolatinis kitimas. Tačiau kodėl toks kitimas įmanomas? Kaip kas nors gali nustoti būti materija ir tapti kuo nors kitu – pavyzdžiui, gyvybe?

Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nėra lengva. Mums tėra žinoma paplitusi nuomonė, jog turinti būti pirminė medžiaga, kuri tarsi tūno kažkur pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų. Tai turėjo būti ‘kažkas”, iš ko viskas kyla ir į kur sugrįžta.

Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie matomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus. Pirmiausiai bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ar griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje.

Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams.

Mūsų nepasiekė didžioji dalis to, ką pirmieji filosofai kalbėjo ir rašė. Tačiau žinoma pakankamai, kad galėtume teigti, jog pirmųjų graikų filosofų “sritis’ buvo klausimai apie pirminę medžiagą ir gamtos pasikeitimus.

KĄ MĄSTĖ TRYS MILETO FILOSOFAI

Pirmasis filosofas, apie kurį sužinome, yra talis iš graikų kolonijos Mileto mažojoje Azijoje. Jis nemažai keliavo po pasaulį. Be kita ko, pasakojama, kad jis nustatęs Egipto piramidžių aukštį, išmatuodamas jų šešėlį tuo metu, kai jo paties šešėlis atitiko ūgį. Jis taip pat apskaičiavo Saulės užtemimą 585 m. pr. Kr.

Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Ką būtent jis turėjo galvoje, mes nežinome. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra.

Lankydamasis Egipte jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas pasitraukia iš žemupio lygumų. Gal taip pat matė, kaip po lietaus pasirodo varlės ir sliekai.

Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais – o paskui vėl tapti vandeniu.

Taip pat Talis pasakęs, jog “visur pilna dievų’. Galime tik spėti, kas norėta tuo pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų “gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.

Kitas žymus filosofas yra Anaksimandras, taip pat gyvenęs Milete. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje’., tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos. Galbūt manė, jog tai, iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta. Tada ir pirminė medžiaga turėjo būti ne paprastas vanduo, o kažkas “neapibrėžta”.

Trečiasis filosofas iš mileto buvo Anaksimenas. Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai.

Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau sutankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro.

Kelias nuo žemės ir vandens prie augalų dirvoje nėra labai tolimas. Tikriausiai Anaksimenas manė, kad gyvybei
reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo “oras” arba “garai”. Jis taip pat pritarė Talio nuomonei, kad turi būti viena pradinė medžiaga, dėl kurios vyksta visi pokyčiai gamtoje.

…niekas neatsiranda iš nieko…

Visi trys Mileto filosofai įsivaizdavo, kad turi būti viena – ir tik viena – pirminė medžiaga, iš kurios atsiranda visa kita. Bet kaip medžiaga galėjo staiga pakisti ir virsti kažkuo kitu ? Tą problemą galime pavadinti kitimo problema.

Apie 500 m. pr. Kr. Keletas filosofų gyveno kolonijoje Elėjoje Pietų Italijoje. Šie “elėjiečiai” suko galvas bandydami atsakyti į panašius klausimus. Garsiausias buvo Parmenidas.

Parmenidas teigė, kad visa, kas egzistuoja yra amžina. Tai buvo paplitusi graikų nuomonė. Jie laikė savaime suprantamu dalyku, jog viskas pasaulyje yra amžina. Niekas Iš nieko neatsiranda, teigė Parmenidas. Ir tai, kas yra, negali pavirsti į nieką.

Tačiau Parmenidas nuėjo toliau už daugumą kitų. Jis teigė, kad neįmanomas joks tikras kitimas. Niekas negali virsti kažkuo kitu.

Žinoma, parmenidas matė, kad gamta, priešingai, yra nuolatinio kitimo pavyzdys. Juslėmis jis suvokė, kaip viskas aplinkui kinta. Tačiau tai niekaip nesiderino su tuo, ką jam sakė protas. Kai buvo priverstas pasirinkti, kuo tikėti, juslėmis ar protu, pasirinko protą.

Mes dažnai sakome “nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis”. Tačiau Parmenidas netikėjo ir pamatęs. Jis manė, kad juslės mums rodo iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris prieštarauja žmogaus protui. Būdamas filosofu, jis laikė savo pareiga išaiškinti visas “juslinės regimybės” formas.

Toks tvirtas tikėjimas žmogaus protu vadinamas racionalizmu. Racionalistas yra tas, kuris tiki, jog žmogaus protas yra pasaulio pažinimo šaltinis.

NIEKAS NESTOVI VIETOJE

Parmenido amžininkas buvo Herakleitas, gyvenęs Efese, Mažojoje Azijoje. Jis teigė, kad pagrindinė gamtos savybė ir yra nuolatinis kitimas. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad Herakleitas labiau pasitikėjo juslėmis nei Parmenidas.

“Niekas nestovi vietoje”, – sakė Herakleitas. Viskas juda ir nieko nėra amžina. Todėl negalime “dukart įbristi į tą pačią upę’. “Kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti’.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2991 žodžiai iš 9934 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.