Kas yra gyventojų senėjims ir kokie veiksniai jį lemia
5 (100%) 1 vote

Kas yra gyventojų senėjims ir kokie veiksniai jį lemia

1121314151

TURINYS

Įvadas ……………………………………………………………………………………………….. 3

1. Senėjimo samprata …………… ………………………………………………………………. 4

2. Gyventojų senėjimo veiksniai:

2.1. biologinis senėjimas ………………………………………………………………………

2.2. pagrindiniai socialiniai – psichologiniai senėjimo aspektai …………………

4

5

3. Išvados ……………………………………………………………………………………………… 8

4. Literatūros sąrašas ………………………………………………………………………………. 9

ĮVADAS

Nūdienoje globalizacijos tendencijos, apimančios laisvosios rinkos ir laisvo kapitalo judėjimą, kelia naujus iššūkius gyventojams, skatinančius asmenis nuolat ugdytis, tobulėti bei ruoštis optimaliai veikti besikeičiančiose darbo vietose ir adaptuotis nuolat kintančioje aplinkoje. Šiandienos žmogus yra ne tik socialinių, bet ir kultūrinių, ekonominių ir politinių lūžių dalyvis, o nauji visuomenės ir darbo pasaulio poreikiai reikalauja, kad kiekvienas individas, kokio amžiaus jis bebūtų, sugebėtų nuolat atnaujinti savo žinias ir gebėjimus.

Kad ir kokiais pasaulio atradimais ir moderniomis technologijomis mus stebintų, žmonija susiduria su neišvengiamu reiškiniu – individo bei pačios visuomenės senėjimo procesais.

Akivaizdu, kad gyventojai sensta. Pasaulyje pastebimai daugėja senų žmonių (vyresnių nei 85 m.). 2030 metais bus triskart daugiau žmonių, vyresnių nei 60 metų, negu buvo 1990 metais.

Vidutiniškas žmonių amžius ilgėja [1].

Gyventojų senėjimas – tai daugelį aspektų turintis procesas: demografiniai, socialiniai, biomedicininiai senėjimo padariniai šiandien plačiai nagrinėjami ir analizuojami mokslinėje literatūroje. Jei kalbėsime apie gyvybines funkcijas, sveikatos ir visapusiško gyvavimo veiksnius veikiančius pagyvenusius bei senyvus žmones, reikėtų išskirti: fizinius, psichinius, socialinius, kultūrinius, aplinkos, politinius ir ekonominius. Visi šie veiksniai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tad jie visi įtakoja senstančio asmens būklę.

Šiandien senėjimo procesai bei jų padariniai yra aktyviai nagrinėjami gerontologijos mokslo. Vis nauji tyrimai atliekami ne tik užsienio mokslininkų, bet ir Lietuvos gerontologijos bei geriatrijos specialistų. Į senstantį žmogų pažvelgta ne tik iš biologinės, psichologinės, bet ir socialinės, ekonominės bei politinės, pusių.

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti kas tai yra senėjimas ir atskleisti jo ypatumus.

1. Senėjimo samprata

Senėjimas yra labai sudėtingas, bet visiškai normalus biologinis procesas, kurio neįmanoma išvengti. Nuo senatvės nepabėgsi, nes ji neišvengiama. Kita vertus, kaip teigia S.Mikulionienė (1997), juk ir senstama įvairiai: vieni, jau būdami pensinio amžiaus, dvasiškai dar jaučiasi jauni, o štai kiti gi, dar žvelgiant iš pragyventų metų pozicijų, atrodo ir jaučiasi lyg seniai [3].

Senėjimas – procesas, vykstantis visą individo gyvenimą, tad jį galima aiškinti iš labai įvairių pozicijų: biologinės, psichologinės ar socialinės. Dažniausiai norėdami išsiaiškinti žmogaus amžių, stengiamės sužinoti jo pragyventų metų skaičių, t.y. atskleisti jo kalendorinį amžių. Vis gi, vien kalendorinio amžiaus nepakanka kai norime gauti kuo daugiau informacijos, tada reikėtų atsižvelgti, į individo tris raidos aspektus: fizinį, psichologinį bei socialinį. Be to, kiekvieno normaliai senstančio individo senėjimas turi dar ir labai savitų ypatybių į kurias būtina atkreipti dėmesį.

Fizinis senėjimas pirmiausia asocijuojasi su išoriniais požymiais, tačiau nereikėtų pamiršti, jog tai kūno vidinių ir išorinių organų, motorinių pakitimų ir sveikatos būklės priklausymas nuo amžiaus tarpsnio, nors biologinio senėjimo procesas didina organizmo pažeidžiamumą bei mirties tikimybę.

Psichinis senėjimas apima pažinimo, sugebėjimų, mąstymo, suvokimo, dėmesio, komunikacijos ypatumus. Sparčiai vyksta adaptacijos prie senėjimo procesų pasirinkimas, vystosi nauji organizmo prisitaikymo mechanizmai, keičiasi sprendimų darymo ir sunkumų įveikimo strategija.

Socialinis senėjimas vyksta kintant žmogaus socialiniams vaidmenims, socialiniam statusui bei elgesio stereotipams [2].

Paprastai senėjimas vertinamas kaip vienas iš asmenybės gyvenimo etapų, kuris apibūdinamas praeityje sukauptų vertybių, patirties turtingumu ir turi nemaža naujų, ankstesnėse individo raidos stadijose neturimų savybių bei požymių [5].

2. Gyventojų senėjimo veiksniai

2.1. Biologinis senėjimas

Pagyvenusių žmonių sveikata ir fizinė gerovė XXI amžiaus visuomenėje kaskart vis įgauna svarbesnę reikšmę ir labiau įsigali gerontologijos srityje. Svarbiausias jos, o tiksliau geriatrijos tikslas – padėti senstančiam žmogui palaikyti optimalią sveikatą – fizinę, funkcinę ir psichinę būklę bei siekti, kad kiekvienas individas kuo ilgiau išliktų savarankiškas, o jo tolesnis gyvenimas kuo mažiau būtų temdomas ligų ir invalidumo.

Nekelia abejonių, kad pakankamas pagyvenusio
ar senyvo amžiaus asmenų fizinis pajėgumas padeda jiems išlaikyti socialinį integralumą, bei laidžia visapusiškai ir nuotaikingai dalyvauti visuomenės gyvenime, įvairaus pobūdžio renginiuose.

Biologinį senėjimą galima apibrėžti kaip sumą mikropokyčių, atsirandančių nuo gimimo iki mirties. Funkcine prasme senėjimą galima apibrėžti kaip laipsnišką funkcinių rezervų ir gebėjimų adaptuotis mažėjimą. Senėjimas yra universalus, vidinis, progresuojantis ir degeneracinis procesas. Biologinį senėjimą galima suskirstyti į pirminį ir antrinį. Pirminis senėjimas – vidinis organizmo procesas, lemiamas paveldimų veiksnių. Antrinis – sąlygojamas išorinių poveikių ir ligų. Toks skirstymas yra reliatyvus. Kita vertus, senstama nevienodai, ir ne visada senėjimo pokyčiai vienodai ryškūs, taigi galima kalbėti apie sėkmingą ir mažiau sėkmingą senėjimą [7].

Daugelis pagyvenusių žmonių gali išlikti sveiki iki gilios senatvės, tačiau fizinė ir nervinė įtampa gali labai pagreitinti senėjimo procesus. Pakitimai jutimo organų sistemose neatsiranda vienu metu ir nevyksta vienodu greičiu, jie pasižymi individualiais skirtumais. Nereikėtų pamiršti, kad senėjimo procesai gali stipriai pabloginti senstančio žmogaus aktyvumą, didina atsargumą, depresyvumą, padidėja nelaimingų atsitikimų rizikos laipsnis. Vyresni žmonės kur kas dažniau ima sirgti lėtinėmis ligomis, tačiau kasdieninėje veikloje dar ilgai gali likti nepriklausomi. Be to, ligų įtaka individo būklei priklauso ir nuo amžiaus sąlygotų pakitimo organizme, ir nuo individo adaptacinio mechanizmo, ir nuo emocinių bei kognityvinių komponentų.

Senstant normalūs amžiaus sąlygoti pakitimai ne būtinai turi pabloginti žmogaus gyvenimo kokybę, ypač jei individas ir jo aplinka harmoningai prisitaiko. Kadangi dauguma senėjimo pokyčių yra laipsniški, vyresnio amžiaus žmonės modifikuoja savo veiklą, kad ir vėl galėtų prisiderinti prie aplinkinių žmonių bei aplinkos. Šeimos nariai ir specialistai turi padėti jiems gerai jaustis tiek namuose, tiek kitose institucijose.

2.2. Pagrindiniai socialiniai – psichologiniai senėjimo aspektai

Žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės bei dvasinės galimybės, tiek socialinė aplinka arba socialiniai veiksniai. Tokios socialinės savybės, kaip lytis, rasė, veikia žmogaus gyvenimą. Priklausomybė tam tikrai socialinei grupei laiduoja tam tikrą prieinamumą prie žinių bei kitų galimybių ir taip pat gali tapti socialiniu veiksniu [8].

Senėjimo procesui būdingi trys psichologiniai aspektai: 1) autokoncepcijos ir asmenybės pokyčiai; 2) socialinių ryšių pokyčiai; 3) pažinimo procesų pokyčiai.

Autokoncepcijos pokyčiai. Senatvė – toks socialinis vaidmuo, kurį atliekant mokomasi neturėti jokio vaidmens, streso lygio kilimas, nulemtas jutimų sistemų veiklos pokyčių bei abstraktaus mąstymo praradimo, sunkina tiek socialinę, tiek psichologinę adaptaciją. Iš aplinkos autokoncepciją papildo nepalankios žinios apie nesugebėjimą gerai „matyti“, „girdėti“ ir – ypač išgirsti tai, kas sakoma. Per grįžtamąjį ryšį seni žmonės dažnai išgirsta: „Tu nieko neišmanai“, arba: „Tavo nuomonė niekam neįdomi…“ Streso veikiama autokoncepcija pasipildo savigarbą žeminančia informacija. Senstantis žmogus ir pats jaučia vis didėjančią fizinę bei psichinę negalią, įvairūs pozityvūs aplinkinių pastebėjimai gerina savigarbą, kartu ir autokoncepciją [7].

Socialiniai ryšiai. Socialiniai ryšiai siaurėja. Tarp svarbių asmenų atsiduria gydytojas, medicinos sesuo, panašaus amžiaus kaimynai, higieninius poreikius padedantys tenkinti asmenys.

Senų žmonių naujai užmegzti socialiniai ryšiai jiems gali būti net pavojingi, kadangi nauji pažįstami gali būti linkę juos išnaudoti (pavyzdžiui pasisavinti butą ar pensiją). Tad bloga gyvenimo kokybė senatvėje ne vien neturto pasekmė, ji kyla ir dėl to, kad nėra kam pasirūpinti senu žmogumi. Vadinasi, jo gyvenimo kokybę lemia ne vien sveikata ir pragyvenimo lygis. Mokėjimą prisitaikyti prie blogėjančios sveikatos ir mažėjančių ekonominių galimybių įtakoja kokybiški ryšiai su aplinkiniais, ypač medicinos ir socialinės rūpybos darbuotojais, kaimynais, giminaičiais. Jų pobūdis toks, kad senas žmogus pats priima sprendimus dėl savo kūno ir sveikatos, jam prieinama informacija apie tarnybas, galinčias suteikti vienokią ar kitokią pagalbą [7].

Pažinimo procesai. Dėl aterosklerotinių reiškinių ir pilkųjų nervinių ląstelių tirpimo smegenyse blogėja psichiniai pažinimo procesai, ypač atmintis, gebėjimas priimti naują informaciją ir spręsti problemas. Demencijos reiškiniai, net Alzheimerio ligos pavidalu, dar neleidžia su senu elgtis taip, tarsi jis visiškai nebemąstytų. Šlubuojant gebėjimams mąstyti ir prisiminti, dar lieka daug kitų būdų praplėsti kasdienio gyvenimo galimybes. Pagrindinis būdas – būti šalia ir tapti tokių žmonių „akimis“, „rankomis“, „galva“ – viską daryti dviese su pagarba ir kantriai.

Taigi, su amžiumi susijęs individualus pasirinkimas ir valstybės socialinė politika. Senu jaučiasi tas, kurio sveikatos būklė bloga, kuris jaučia apatiją ir blogą nuotaiką, neturi tikslo ir kaltina save. Asmens padėtis amžiaus struktūroje įtakoja jo elgesį ir požiūrį į gyvenimą. Asmens
gebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, gera psichologinė ir socialinė adaptacija sudėtingo ir nuolat besikeičiančio gyvenimo sąlygomis yra svarbūs gyvenimo kokybės rodikliai. Adaptacija – tai procesas, kuriame, sąveikaudamas su aplinka ir savo elgesiu kurdamas socialinius padarinius, aktyviai dalyvauja individas. Kadangi senas žmogus pasižymi pusiausvyros su aplinkia neturėjimu, todėl aplinkiniai turėtų suprasti, jog jis dažnai nepajėgia priimti savo padėties [7].

Kita vertus, žema autokoncepcija, socialinių ryšių mažėjimas ar net nutrūkimas, pažinimo bejėgiškumas yra fonas, kuriame ištinka įvairios ligos, ekonominių sąlygų pablogėjimas, praradimai ir kartu atsiranda žemas savęs vertinimas. Vadinasi, stresas – natūrali seno žmogaus emocinė būsena. Norintį sėkmingai stresą įveikti aplinka turėtų skatinti keisti požiūrį į save bei didinti savęs priimtinumą. Kita vertus, nesėkmingas streso įveikimas pasireiškia atsiskyrėliškumu: nenoru bendrauti, visiems ir visur demonstruojamu priešiškumu. Stresas, suprantamas kaip ilgai trunkanti stipri psichinė įtampa, sumažėja, tačiau įprastinis — nerimas lydi beveik kiekvieną senstantį.

Visose visuomenėse amžius yra tas kintamasis, kuriam priskiriamas atitinkamas elgesys. Požiūris pagal kurį amžius yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis žmonių sąveikavimą ir politinių bei ekonominių resursų paskirstymą, vadinamas amžiaus stratifikacijos požiūriu. Amžiaus stratifikacijos požiūriu, socialinis senėjimas yra individo senėjimas socialiniame kontekste, individo vaidmenys ir socialiniai įgūdžiai, atsiskleidžiantys sąveikoje su kitais to žmogaus socialinėje struktūroje esančiais žmonėmis. Santykiai tarp individų ir grupių reguliuojami atsižvelgiant į amžiaus skirtumus. Kaip nustatė gerontologijos specialistai, amžius daro milžinišką poveikį žmogaus traktavimui visuomenėje [7].

IŠVADOS

1. Gyventojų senėjimo procesas ir jo pasekmės yra daugialypės bei keliasluoksnės, pasižyminčios tiek teigiamais, teik neigiamais senėjimo proceso rezultatais, kurie atspindėdami realybę, byloja, kad senėjimas yra ne tik didžiulis pasiekimas, bet ir socialinė problema.

2. Kiekviename gyvenimo etape žmogus atlieka naujus vaidmenis, prisitaiko prie jų ir, atsisakydamas senų, siekia efektyviai veikti naujose situacijose. Naujos aplinkybės sąlygoja vaidmenų keitimąsi senatvėje. Kartais šių vaidmenų keitimasis sukelia stresus. Siekiant juos sėkmingai įveikti, būtina psichologinių adaptacijos procesų ir socialinių lūkesčių sąveika.

3. Senatvė psichologine prasme – subjektyvus psichologinis asmens išgyvenimas. Ji natūrali ir asmeniui priimtina, jei šis savo gyvenimą vertina kaip asmeninių tikslų įgyvendinimą ir nepageidaujamų padarinių įveikimą, be to, dar ir šiek tiek kontroliuoja aplinką.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Comley M. Mokykimės klausyti. Konsultavimo įgūdžiai pagyvenusių žmonių padėjėjams. -Kaunas, 2002;

2. Kvedaraitė Z. Pasveikinki saulėlydį. Gerontologijos problemos//Šeima.- 2002, Nr. 3, p. 14-16;

3. Mikulionienė S. Senatvės mitai ar socialinė gerontologija//Sveikata. – 1997 Nr. 7;

4. Pieters D. Įvadas į socialinės apsaugos principus. – Vilnius, 1998;

5. Sadauskas J. Kai pasibeldžia ruduo: senatvės problemos//Lietuvos sveikata. – 1995, rugpjūtis 3 – 9, p. 8;

6. Šablevičius M. Vėlyvojo amžiaus psichikos sutrikimai./Sveikas žmogus. – 2005, Nr. 1.

7. Večkienė N. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.- Kaunas, 2002.

TURINYS

Įvadas ……………………………………………………………………………………………….. 3

1. Senėjimo samprata …………… ………………………………………………………………. 4

2. Gyventojų senėjimo veiksniai:

2.1. biologinis senėjimas ………………………………………………………………………

2.2. pagrindiniai socialiniai – psichologiniai senėjimo aspektai …………………

4

5

3. Išvados ……………………………………………………………………………………………… 8

4. Literatūros sąrašas ………………………………………………………………………………. 9

ĮVADAS

Nūdienoje globalizacijos tendencijos, apimančios laisvosios rinkos ir laisvo kapitalo judėjimą, kelia naujus iššūkius gyventojams, skatinančius asmenis nuolat ugdytis, tobulėti bei ruoštis optimaliai veikti besikeičiančiose darbo vietose ir adaptuotis nuolat kintančioje aplinkoje. Šiandienos žmogus yra ne tik socialinių, bet ir kultūrinių, ekonominių ir politinių lūžių dalyvis, o nauji visuomenės ir darbo pasaulio poreikiai reikalauja, kad kiekvienas individas, kokio amžiaus jis bebūtų, sugebėtų nuolat atnaujinti savo žinias ir gebėjimus.

Kad ir kokiais pasaulio atradimais ir moderniomis technologijomis mus stebintų, žmonija susiduria su neišvengiamu reiškiniu – individo bei pačios visuomenės senėjimo procesais.

Akivaizdu, kad gyventojai sensta. Pasaulyje pastebimai daugėja senų žmonių (vyresnių nei 85 m.). 2030 metais bus triskart daugiau
vyresnių nei 60 metų, negu buvo 1990 metais.

Vidutiniškas žmonių amžius ilgėja [1].

Gyventojų senėjimas – tai daugelį aspektų turintis procesas: demografiniai, socialiniai, biomedicininiai senėjimo padariniai šiandien plačiai nagrinėjami ir analizuojami mokslinėje literatūroje. Jei kalbėsime apie gyvybines funkcijas, sveikatos ir visapusiško gyvavimo veiksnius veikiančius pagyvenusius bei senyvus žmones, reikėtų išskirti: fizinius, psichinius, socialinius, kultūrinius, aplinkos, politinius ir ekonominius. Visi šie veiksniai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tad jie visi įtakoja senstančio asmens būklę.

Šiandien senėjimo procesai bei jų padariniai yra aktyviai nagrinėjami gerontologijos mokslo. Vis nauji tyrimai atliekami ne tik užsienio mokslininkų, bet ir Lietuvos gerontologijos bei geriatrijos specialistų. Į senstantį žmogų pažvelgta ne tik iš biologinės, psichologinės, bet ir socialinės, ekonominės bei politinės, pusių.

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti kas tai yra senėjimas ir atskleisti jo ypatumus.

1. Senėjimo samprata

Senėjimas yra labai sudėtingas, bet visiškai normalus biologinis procesas, kurio neįmanoma išvengti. Nuo senatvės nepabėgsi, nes ji neišvengiama. Kita vertus, kaip teigia S.Mikulionienė (1997), juk ir senstama įvairiai: vieni, jau būdami pensinio amžiaus, dvasiškai dar jaučiasi jauni, o štai kiti gi, dar žvelgiant iš pragyventų metų pozicijų, atrodo ir jaučiasi lyg seniai [3].

Senėjimas – procesas, vykstantis visą individo gyvenimą, tad jį galima aiškinti iš labai įvairių pozicijų: biologinės, psichologinės ar socialinės. Dažniausiai norėdami išsiaiškinti žmogaus amžių, stengiamės sužinoti jo pragyventų metų skaičių, t.y. atskleisti jo kalendorinį amžių. Vis gi, vien kalendorinio amžiaus nepakanka kai norime gauti kuo daugiau informacijos, tada reikėtų atsižvelgti, į individo tris raidos aspektus: fizinį, psichologinį bei socialinį. Be to, kiekvieno normaliai senstančio individo senėjimas turi dar ir labai savitų ypatybių į kurias būtina atkreipti dėmesį.

Fizinis senėjimas pirmiausia asocijuojasi su išoriniais požymiais, tačiau nereikėtų pamiršti, jog tai kūno vidinių ir išorinių organų, motorinių pakitimų ir sveikatos būklės priklausymas nuo amžiaus tarpsnio, nors biologinio senėjimo procesas didina organizmo pažeidžiamumą bei mirties tikimybę.

Psichinis senėjimas apima pažinimo, sugebėjimų, mąstymo, suvokimo, dėmesio, komunikacijos ypatumus. Sparčiai vyksta adaptacijos prie senėjimo procesų pasirinkimas, vystosi nauji organizmo prisitaikymo mechanizmai, keičiasi sprendimų darymo ir sunkumų įveikimo strategija.

Socialinis senėjimas vyksta kintant žmogaus socialiniams vaidmenims, socialiniam statusui bei elgesio stereotipams [2].

Paprastai senėjimas vertinamas kaip vienas iš asmenybės gyvenimo etapų, kuris apibūdinamas praeityje sukauptų vertybių, patirties turtingumu ir turi nemaža naujų, ankstesnėse individo raidos stadijose neturimų savybių bei požymių [5].

2. Gyventojų senėjimo veiksniai

2.1. Biologinis senėjimas

Pagyvenusių žmonių sveikata ir fizinė gerovė XXI amžiaus visuomenėje kaskart vis įgauna svarbesnę reikšmę ir labiau įsigali gerontologijos srityje. Svarbiausias jos, o tiksliau geriatrijos tikslas – padėti senstančiam žmogui palaikyti optimalią sveikatą – fizinę, funkcinę ir psichinę būklę bei siekti, kad kiekvienas individas kuo ilgiau išliktų savarankiškas, o jo tolesnis gyvenimas kuo mažiau būtų temdomas ligų ir invalidumo.

Nekelia abejonių, kad pakankamas pagyvenusio ar senyvo amžiaus asmenų fizinis pajėgumas padeda jiems išlaikyti socialinį integralumą, bei laidžia visapusiškai ir nuotaikingai dalyvauti visuomenės gyvenime, įvairaus pobūdžio renginiuose.

Biologinį senėjimą galima apibrėžti kaip sumą mikropokyčių, atsirandančių nuo gimimo iki mirties. Funkcine prasme senėjimą galima apibrėžti kaip laipsnišką funkcinių rezervų ir gebėjimų adaptuotis mažėjimą. Senėjimas yra universalus, vidinis, progresuojantis ir degeneracinis procesas. Biologinį senėjimą galima suskirstyti į pirminį ir antrinį. Pirminis senėjimas – vidinis organizmo procesas, lemiamas paveldimų veiksnių. Antrinis – sąlygojamas išorinių poveikių ir ligų. Toks skirstymas yra reliatyvus. Kita vertus, senstama nevienodai, ir ne visada senėjimo pokyčiai vienodai ryškūs, taigi galima kalbėti apie sėkmingą ir mažiau sėkmingą senėjimą [7].

Daugelis pagyvenusių žmonių gali išlikti sveiki iki gilios senatvės, tačiau fizinė ir nervinė įtampa gali labai pagreitinti senėjimo procesus. Pakitimai jutimo organų sistemose neatsiranda vienu metu ir nevyksta vienodu greičiu, jie pasižymi individualiais skirtumais. Nereikėtų pamiršti, kad senėjimo procesai gali stipriai pabloginti senstančio žmogaus aktyvumą, didina atsargumą, depresyvumą, padidėja nelaimingų atsitikimų rizikos laipsnis. Vyresni žmonės kur kas dažniau ima sirgti lėtinėmis ligomis, tačiau kasdieninėje veikloje dar ilgai gali likti nepriklausomi. Be to, ligų įtaka individo būklei priklauso ir nuo amžiaus sąlygotų pakitimo organizme, ir nuo individo adaptacinio mechanizmo, ir nuo emocinių bei kognityvinių komponentų.

Senstant normalūs amžiaus sąlygoti
būtinai turi pabloginti žmogaus gyvenimo kokybę, ypač jei individas ir jo aplinka harmoningai prisitaiko. Kadangi dauguma senėjimo pokyčių yra laipsniški, vyresnio amžiaus žmonės modifikuoja savo veiklą, kad ir vėl galėtų prisiderinti prie aplinkinių žmonių bei aplinkos. Šeimos nariai ir specialistai turi padėti jiems gerai jaustis tiek namuose, tiek kitose institucijose.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2970 žodžiai iš 5931 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.