Yra įvairiausių mėginimų apibrėžti literatūrą. Pavyzdžiui, galima ją apibūdinti kaip ,,vaizdingą“
aprašymą išmonės prasme – aprašymą, kuris nėra tikroviškas. Tačiau reikalingas kitas požiūris,
literatūrą reikėtų apibrėžti ne pagal tai kiek ji išgalvota ar vaizdinga, o atsižvelgiant į kalbos vartosenos ypatumą. Laikantis šios sampratos, literatūra yra rašymo būdas, kuriuo, pasak rusų kritiko Romano Jakobsono, pasireiškia ,,organizuota prievarta įprastinio kalbėjimo atžvilgiu‘‘.
Literatūra transformuoja ir intensyvina įprastiną kalbą, tolydžio atitolsta nuo kasdienės šnekos.
Jei jūs prieisite prie manęs autobusų stotelėje ir sušnabždėsite: ,,O nebylioji nuotaka rimties“
(garsiosios Johno Keatso ,,Odės graikiškai vazai“ pirmoji eilutė – vert.), aš bemat susivoksiu
turįs reikalą su literatūrą. Nes jūsų žodžių struktūra, ritmas, melodingumas yra daugiau nei jų
abstrakti reikšmė – arba, kaip patikslintų kalbininkai, signifikantai neatitinka signifikatų. Jūsų
kalba prašosi dėmesio, puikuojasi savo prašmatnumu, o štai posakis ,,Argi nežinote, kad vairuotojai streikuoja?“ visu tuo pasigirti negali.
Šitokia, tiesą sakant, buvo rusų formalistų, kuriems priklausė Viktoras Šklovskis, Romanas
Jakobsonas, Osipas Brikas, Jurijus Tynianovas, Morisas Eichenbaumas, Borisas Tomaševskis, ,,literatūriškumo“ samprata. Jų požiūris buvo, kad literatūra nėra pseadoreligija,
psichologija ar sociologija, o ypatinga kalbos sąranga. Ji turi tik jai būdingus dėsnius, struktūras
ir priemones, kuriuos reikia tyrinėti skyrium, o ne šlieti prie ko kita. Literatūros kūrinys nėra
idėjų šaltinis, socialinės tikrovės atspindys ar transcendentinės tiesos apraiška : tai materialus
faktas, kurio veikimą galimą nagrinėti panašiai, kaip kad narstome mechanizmą. Literatūrą
sudaro žodžiai, o ne daiktai ar jausmai, taigi laikyti ją autoriaus minčių išraiška yra klaida.
Formalizmas iš esmės buvo lingvistikos taikymas literatūrologijai; formalaus pobūdžio lingvistika tuomet labiau gilinosi į kalbos struktūras, o ne į tai, kas iš tikro sakoma, todėl
formalistai, užuot nagrinėją literatūros ,,turinį‘‘ (kur visada galima nuslysti į psichologiją ar
sociologiją), pasirinko literatūros formą. Nelaikė formos turinio išraiška, turinys esąs tik formos
,,motyvacija‘‘ , dingstis ar sąlyga formos pratyboms. Don Kichotas nėra kūrinys ,,apie‘‘ tokio
vardo herojų: veikėjas tėra priemonė, siejanti įvairias pasakojimo technikas. Formalistai į literatūros kūrinį žvelgė kaip į daugiau ar mažiau atsitiktinį ,,priemonių‘‘ montažą ir tik vėliau pradėjo laikyti šias priemones tarpusavyje susijusiais elementais arba visos teksto sistemos ,,funkcijomis“. ,,Priemonės“ apėmė garsyną, kalbos figūras, ritmą, sintaksę, metrą, rimą, pasakojimo būdus – tiesą sakant, visus formaliuosius literatūros elementus; bendra visiems šiems elementams buvo ,,nutolimo“ arba ,,susvetimėjimo“ efektas. Kas savita literatūros kalbai, išskiria ją iš kitų diskurso būdų – tai jos gebėjimas įvairiai ,,deformuoti“ įprastinę kalbą. Pasitelkus literatūros priemones įprastinė kalba tampa intensyvesnė, kondensuota, apgaulinga, daugiasluoksnė, tąsi, apversta aukštyn kojom. Tai ir yra kalbos ,,susvetimėjimas“; dėl šio susvetimėjimo neatpažįstamas ūmai tampa ir įprastinis pasaulis. Kasdienėje kalboje mūsų tikrovės suvokimas ir jos atliepimas tampa nuvalkiotas, atšipęs arba, kaip pasakytų formalistai, ,,automatizuotas“. Literatūra, stumtelėdama mus į kalbos žaizdą, atšviežina tas įprastas reakcijas ir padaro daiktus labiau ,,jutimiškus“. Literatūrinis diskursas susvetimėja, atitrūksta nuo įprasto kalbėjimo, bet sykiu paradoksaliai išplečia ir suintymina mūsų patirtį. Formalistai žvelgė į literatūros kalbą kaip į nukrypimų nuo normos rinkinį, nelyginant lingvistinės savivalės atmainą: literatūra esanti ,,ypatinga“ kalba, kasdien vartojamos ,,įprastinės“ kalbos priešybė. Jie taip pat pripažino, kad normos ir nukrypimai kinta sulig socialinio ir istorinio konteksto kaita – šia prasme ,,poezija“ priklauso nuo mūsų buvimo vietos ir laiko. Jei kalbos fragmentas ,,nutolęs“, tai nereiškia, kad taip buvo visada ir visur: nutolęs jis tik tam tikrų kalbinių normų kontekste, o pastarajam pakitus gali nustoti būti laikomas literatūra. Jeigu užsukę į užeigą visi bylotų tokiais posakiais kaip ,,nebylioji nuotaka rimties“, toks kalbėjimas liautųsi buvęs poetiškas. Kitaip tariant, ,,literatūriškumu“ formalistai laikė diferencinių santykių tarp skirtingų diskurso būdų funkciją; tai nebuvo nekintama duotybė. Jiems rūpėjo apibrėžti ne literatūrą, o ,,literatūriškumą“ – ypatingą kalbos vartoseną, su kuria susiduriama ne tik ,,literatūriniuose“ tekstuose, bet ir daugelyje anapus literatūros esančių sričių.
Vis dėlto formalistai manė, jog ,,atitolimas“ sudaro literatūros esmę. Jie tik sureliatyvino tokią vartoseną, laikydami ją skirtingų kalbėsenos tipų kontrastavimu. Na o ką, jei prie gretimo užeigos staliuko nugirstumėm: ,,Kas čia per keverzonė!“ ,,Literatūrinė“ ar ,,neliteratūrinė“ būtų tokia kalba? Tiesą pasakius, ji ,,literatūrinė“, nes cituojama iš Knuto Hamsuno romano Badas. Tačiau
kokiu būdu atpažįstame jos literatūriškumą? Juk ji nereikalauja ypatingo dėmesio savo žodinei raiškai. Vienas atsakymų į klausimą, kaip atpažįstame jos literatūriškumą, yra tai, kad ji paimta iš Knuto Hamsuno romano Badas. Tai dalis teksto, kurį skaitome kaip ,,grožinį“, kuris skelbiasi esąs ,,romanas“. Apie kalbos literatūriškumą byloja kontekstas; bet pati kalba neturi jokių ypatumų ar savumų, kurie išskirtų ją iš kitų diskurso būdų, taigi galima šitaip sušnekti užeigoje ir nesusilaukti jokio pagyrimo už literatūrinę išmonę. Suvokti literatūrą taip, kaip ją suvokė formalistai, iš tikrųjų reiškia visą literatūrą laikyti poezija.