Kas yra meilė
5 (100%) 1 vote

Kas yra meilė

1121

Kas yra meilé? Keldami toká klausimà, ieðkome ne vien kokio nors bendro paaiðkinimo. Norime þinoti, kaip su meile susitinkame, kà ji mums duoda. Jau nuo seno þmones domino meilés tema: menininkai savo kûriniuose yra iðreiðkæ kitø þmoniø meilés dþiaugs-mus ir kanèias, taip pat savo paèiø iðgyvenimus. Meno kûriniuose ákûnyta meilé veikia mûsø jausmus, skatina susimàstyti, nuolat ieðkoti keliø á tai, kas tau-ru ir graþu. Meile paprastai laikome taurø asmenybés taurø asme-nybés jausmà, kuris yra prigimties duotø ir kultûros su-kurtø þmogiðkøjø savybiø vientisumo iðraiðka. Meilé yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vie-nové. Meilé bûdinga visiems þmonéms, tik kiekvienas þmogus jà iðgyvena skirtingai. Þmogaus meilé atitinka jo dvasi-nés kultûros lygá. Estetinis neiðprusimas, savininkiðka psichologija, pareigos, savigarbos, uþuojautos, gério, groþio, jausmø skurdumas yra didþiausi ir pagrindiniai draugystés ir meilés prieðai. Reikia atsisakyti senojo meilés supratimo, kai vie-nas þmogus buvo visiðkai pavaldus kito uþgaidoms ir no-rams. „Jei myli – klausys“, – tai pasenusi paþiûra á mei-læ. Gal bût, reiktø prisiminti R.Rolano „Uþburtosios sie-los“ herojés Anetos mintis, iðsakytas mylimajam: „Jûs a-teinate pas mane ne vien su savo meile. Jûs ateinate su saviðkiais; su savo gimine, su uþsibréþtu keliu, su savo ðeima – su visu pasauliu, kuris yra jûsø, su visu pasau-liu, kuriuo esate jûs pats. Ir að turiu pasaulá, að taip pat esu pasaulis. Jûs man sakote: „Palik savo pasaulá. Mesk já ir iðeik á manàjá.“ Að esu pasirengusi ateiti su viskuo. Ar jûs mane priimsite su viskuo?“ Darosi aiðku, jog jei mes nesieksime paþinti ir sup-rasti vienas kito pasaulá, negalvosime, ar kito partneriopasaulis tilps mûsø pasaulyje, ar netaps jis panèiais, varþanèiais mums kurti ir tobulinti savàjá pasaulá. Prie-ðingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikràjà laimæ. Ilgam patraukti kuris nors þmogus gali tik tada, jei

jis mums patinka kaip visa asmenybé ir atrodo vertas mei-lés. Meilé didþiausia dalimi yra bièiulysté. Kai tarp þmoniø ásigali tvirta ir gili bièiulysté, jie vienas prie kito verþiasi laisva valia. Á tokios bièiulystés sàvokà áeina draugiðki santykiai, abipusis atvirumas, asmenybés gerbimas, pasauléþiûrø atitikimas, tarpusavio uþuojauta, rûpinimasis, pakantumas. Svarbus bièiulystés poþymis vi-suomenéje – abiejø partneriø stengimasis tobulinti savo asmenybæ. Meilé be bièiulystés neámanoma. Jei visame ka-me, taip pat lytiniuose ryðiuose, rûpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verèiami dalinasi su juo gyveni-mo rûpesèiais ir dþiaugsmais, stengiamasi áveikti savo nerangumà jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibréþti: tai tikra meilé. Ið to seka iðvada, kad reikia mokéti suprasti tikrà-já þmogaus groþá, artimame þmoguje atrasti vis naujø ir naujø bruoþø bei savybiø. Pravartu nevengti bendravimo su kitais þmonémis: jie duos naujø áspûdþiø, sudarys sàlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikéti pasakomis, kad meilé trokðta vienumos. „Uþdaryta meilé nyksta, dûsta.“ Ávairûs autoriai meilæ sieja su þmoniø bendravimu, su tokiomis þmogiðkomis problemomis, kaip simpatija, abi-pusis supratimas, pasitikéjimas, atvirumas, artumas, in-teresø bendrumas ir t.t. Daþnai sakoma, kad bendravimas su þmonémis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai ðventé. Tad vienas kità mylédami ieðkome bendrø draugø, branginame jø norà bendrauti. Meilé – tai kai du þmonés, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne uþgoþti vie-nas kità, nebûti vienas kito ðeðéliu. Susiderinimas rei-kalauja laiko, atsakomybés ir abipusiø pastangø. Menkiau-sias netaktas, abejingumas kurio nors atþvilgiu ne tik suteikia skausmà, bet taip pat griauna tiltus á vienas kità. Taèiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti,viskà atleisti. Toks neprincipingas elgesys neiðsaugos meilés, prieðingai, artins prie bedugnés. Dvasios vergø negalima myléti. Meilé yra tikra ir stipréja tarp tokiø þmoniø, kurie vienas kitam neleidþia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena ið dienos nuolat siekia uþka-riauti vienas kità ne apsimetinéjimu ar melu, bet nuoðir-dumu, tiesa, ðiluma.

Ar meilé – menas? Þmonés niekada negalvojo, kad meilé néra svarbi. Jie iðtroðkæ jos, bet vargu ar galvoja, jog myléti galima mo-kytis. Keista, taèiau taip jau yra, kad daugelis màsto ir sprendþia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinèiu. Kiekvienas nori bûti mylimas, stengiasi tapti meilés objektu. O kaip tai pasiekti? Daþniausiai siekiama labiausiai paplitu-siais metodais, bûtent: iðmokstant ir laikantis gerø, ma-loniø manierø, bûti ádomiu paðnekvu, atkreipiant á save prieðingos lyties démesá mandagumu, paslaugumu, linksmu-mu, sugebéjimu bendrauti. Taèiau tai tik populiarumo troðkimas, bet jokiu bûdu ne meilé. Antra vertus, þmonés ásitikinæ, jog meiléje svarbu yra meilés objektas, t.y. kà myléti ar kieno meilés siek-ti, o myléti, atseit, yra paprasta. Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriðkis mergi-nai – tai tikslas, kurio jie siekia. „Patrauklus“ papras-tai reiðkia visà glébá tam
laikmeèiui populiariø savybiø.Pavyzdþiui: treèiajame deðimtmetyje patrauklia buvo lai-koma iðgerianti, rûkanti, seksuali mergina; ðiandien mada reikalauja daugiau ðeimyniðkumo, kuklumo, vidinio groþio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turéjo bûti ag-resyvûs, kai tuo tarpu dabartiná patrauklumà lemtø tole-rantiðkumas. Atrodo, tarsi vyrautø rinkos sàlygos santykiuose tarp dviejø vienas kito geidþianèiø objektø, tai yra, jo-kiu bûdu nenorima nuvertinti savæs ir dél uþsléptø ar akivaizdþiø privalumø renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias perþengus ðis objektas tampa nebeádomus. Kultûroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur mate-rialiné sékmé yra iðskirtiné savybé, néra ko stebétis, kad þmoniø meilés ryðiai tik atkartoja tuos paèius mainø modelius, kurie valdo prekiø ir darbo rinkà. Ðtai dar vienas aspektas, kurio nederétø pamirðti – neiðskirta riba tarp pradinio „ásimyléjimo“ ir ilgalaikés meilés. Du þmonés, susiþavéjæ vienas kito savybémis, lei-dþia sugriûti sienoms, iki atitinkamo momento saugoju-sioms nuo „paðalinio“ ásiverþimo, pasijunta artimi. Tai ypaè keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripaþino

egzistuojant meilæ, buvo uþsidaræ savyje. Taigi, ðis jausmø pliûpsnis sukelia daugybæ maloniø, iki ðiol nepatirtø iðgyvenimø. Taèiau monotoniðkumas, nuobodulys pirmàjá susiþavéjimo jausmà paverèia begaline kanèia, kuri numarina viskà, kas iki tol þavéjo. Atrodo, jog tik sulaukus, kol pirmieji imtymumo santykiai atbun-ka, jie sugeba suvokti, kad vienas kito „þavesá“ palaiké meile, nors tai buvo tik jø vieniðumo árodymas. Ásitikinimà, kad nieko néra lengvesnio uþ meilæ, su-griauna akivaizdus prieðingas reiðkinys. Kaþin, ar atras-tume kità tokià veiklà, kuri prasidétø su tokiomis vilti-mis bei lûkesèiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtøsi. Kai þmogus gimsta, jis tarsi yra iðmetamas á atvirà erdvæ, kurioje gali bûti tikras tik dél to, kas jau praé-jo, ir dél savo mirties. Þmogus apdovanotas protu, jis suvokia pats save, sa-vo gyvenimà. Savo paties suvokimas kaip visumos, savo gy-venimo suvokimas kaip trumpo ðvysteléjimo ir to, kad ne savo valia gimæs ir mirs prieð savo valià ir, kad, gal bût, mirs anksèiau uþ tuos, kuriuos myli ar, juo pras-èiau, jam artimi þmonés paliks já ðiame kanèios kupiname pasaulyje, jo vieniðà egzistencijà padaro nepakeliamu ka-léjimu. Ir tik savæs paties, savo proto suvienijimas su iðorinio pasaulio þmonémis, palieka jam sveikà suvokimà, protà. Baimé bûti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti sa-vo þmogiðkøjø galiø padaro þmogø bejégá, negalintá pasi-prieðinti pavojams. Þmogaus vieniðumas mite apie Adomà ir Ievà parodo, kad jie, paragavæ paþinimo vaisiaus, susigé-do ne savo nuogumo, bet savo skirtingumo, o taip pat ir vieniðumo, nes pasijuto esà svetimi, neiðmokæ myléti vie-nas kito. Taigi, jau nuo jø laikø þmonés bandé panaikinti ats-kirtumo tarp savæs ir supanèio pasaulio jausmà. Vienas iðtokiø bûdø – asketizmas, tai yra atsitraukimas nuo iðori-nio pasaulio taip, kad iðnyktø ir pats iðorinis pasaulis uþ matomumo ribø. Paniðka vienatvés baimé nukreipé þmogaus galios po-linkius á prabangà, asketiðkà gyvenimà, á meilæ þmogui, galiausiai – meilæ Dievui. Religiniame kontekste þmonés – Dievo vaikai, taigi ir yra ið tos paèios substancijos kaip ir Dievas; tai á-

galina juos jaustis saugesniais, kadangi mintis, jog visilygûs árodo tai, kad kiekvienas þmogus yra savitas ir unikalus (atskiras, maþutis kosmosas). Toks ásitikinimas dél individo unikalumo iðsakytas Talmude: „Iðgelbéti vienatiná gyvenimà yra tolygu iðgelbéti visà pasaulá, lygiai kaip sugriauti vienatiná gyvenimà y-ra tas pats, kaip sugriauti visà pasaulá.“ Taèiau, ar ðá atvejá ámanoma bûtø vadinti meile, ar tai ir yra didysis potraukis susivienyti su visa supanèia aplinka dél meilés. Skirtingai nuo mazochizmo ar radizmo meilé yra ry-ðys, kurio sàlyga yra asmens orumo, individualybés iðsau-gojimas. Meilé yra aktyvioji þmogaus galios iðraiðka. Meiléje ámanomas paradoksas, kai du þmonés tampa vienu ir vis délto iðlieka abu. Kai þmogus aplinkos yra verèiamas atlikti vienà ar kità veiksmà, jis ið tiesø téra veiksmo vergas, nes jis verèiamas veikti, o pats néra veikéjas. Aukðèiausia aktyvumo rûðis – tai jo sielos veiklu-mas, kuris ámanomas tik ágijus vidinæ laisvæ ir nepri-klausomybæ. Iðeitø, kad þmogaus aktyvumas yra orientuotas á þmo-gaus vidiniø jégø panaudojimà. Spinoza skyré dvi aktyvumo koncepsijas: aktyviàjà – „veiksmà“ ir pasyviàjà – „aistrà“. Taigi, aktyvaus vidinio postûmio poveikyje þmogus lieka savo veiksmø ðalininkas, o pasyvaus objekto bûse-noje, t.y. aistrø vedamas, jis tampa pavaldus savo aist-roms, tampa jø vergu, negalinèiu patirti meilés, kaip tikrojo, neiðkreipto jausmo. Kadangi meilé – þmogaus ga-lios iðgyvenimas, kuris gali bûti tik þmogui, turinèiam valià savo jausmams, o ne vedinam aklø poreikiø ar aist-rø. Meilé – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilé gali bûti apibûdinta tik kaip davimas, bet jokiu bûdu ne gavimas. Priéjus ðià iðvadà tenka nukrypti ir á davimo bei gavimo sàvokas. Materialios, t.y. medþia-ginés
orientacijos þmogus visuomet suprastø davimà kaip savo nuosavybés netekimà; jeigu mainais uþ tai nieko néra gaunama, ðis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, prieðingai, þmogus, kuriam neegzistuoja materijos ri-bos, kuris sugeba paþvelgti ir á savo gyvybiniø galiø ðaltiná, visuomet pastebés, kad davimas – tai aukðèiausia

Šiuo metu Jūs matote 56% šio straipsnio.
Matomi 1773 žodžiai iš 3153 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.