Kas yra postmodernizmas
5 (100%) 1 vote

Kas yra postmodernizmas

Nors postmodernus būvis turi žinojimo, sociologijos ir gnoseologinių bruožų, o pats Lyotard’as kaip tikrai filosofiška savo knyga nurodė „Konfliktą“ , tai, ko gero, pagrindinis diskusijos apie postmodernizmą tekstas.

Norėčiau pradėti nuo didžiojo prancūzų mąstytojo gyvenimo.

Jean Francois Lyotard’as gimė 1924 m. Prancūzijoje ir Paryžiaus Sorbonoje studijavo filosofiją. Trisdešimties metu būdamas paskelbė Edmundo Husserlio (1859–1938) fenomenologijos įvadą, kuris dėl savo aiškumo ir trumpumo dar ir šiandien prancūzų universitetuose rekomenduojamas kaip vienas geriausių šia tema. Paskutiniame šio veikalo puslapyje jis prisipažįsta esąs marksizmo šalininkas. Daugiau kaip 15 metu Lyotard’as buvo ištikimas Karlo Markso (1818–1883) idealams. Kaip kairiųjų radikalų grupės, susitelkusios apie žurnalą „Socialisme ou Barbarie“ („Socializmas ar barbariškumas“), narys jis tuomet rašė tik pseudonimu „François Laborde“. 1966 m. Lyotard’as išėjo iš šios grupės. Tik sulaukęs 46 m. savo habilitaciniu darbu „Discours Figure“ jis pasirodė viešumoje kaip savarankiškas filosofas. 1979 m. išėjo veikalas, kuris antrojo tūkstantmečio pabaigoje taip smarkiai paveikė filosofinio diskurso eigą: La condition postmoderne. Nuo tol jo kūrybai buvo skiriamas didelis dėmesys. Paryžiuje jis dėstė filosofija ir tapo ten „College internationale de Philosophie“ narys ir dalinai vadovas. 1985 m. kary su Thierry Chaput’u jis gerokai prisidėjo suteikiant forma įžymiai meno parodai „Les Immatériaux“ („Nematerialieji“) Pompidu centre. 1987 m. vasarą jis išėjo į pensiją, tačiau po to dar skaitė daug paskaitų įvairiuose pasaulio universitetuose.

Kai Lyotard’as mirė, Derida prancūzų leidinyje „Libération“ paskelbė jaudinantį savo draugo apraudojimą. Čia jis vykusiai išskyrė ypač du Lyotard’o mąstymo dalykus: „postmodernaus mąstymo“ teorinį pagrindimą ir „beatodairiškumą“.

J. F. Lyotard’o „Postmodernus būvis“ buvo atsitiktinis darbas. Jis parengė analizę apie žinojimą labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse. Visgi veikiau netyčia šis veikalas paskui pasiekė statusą manifesto, kuriame nauji mokslo, politikos, meno ir kasdienybės raidos momentai suprantami kaip atsiribojimo nuo projekto, vardu „modernas“, fenomenai. Šie fenomenai esą – ir Lyotard’as net nenutuokė, kokią karjerą padarys sąvoka – postmodernizmas.

Kokios tad epochinės šio tyrimo pagrindinės tezės? Lyotard’as konstatuoja, kad „savo kilme mokslas yra priešingas pasakojimams. Remiantis mokslo kriterijais, daugelį pasakojimų galima pavadinti mitais“ (Lyotard J. F. Postmodernus būvis. – Baltos lankos, 1993, p. 5). Vis dėlto bandoma įteisinti jo žaidimo taisykles. Šis savo paties statuso įteisinimo bandymas pavadintas filosofija.

Iki Švietimo epochos žinojimas daug kartų buvo perduodamas iš kartos į kartą pasakojimas. Naratyvinio žinojimo kultūrai nereikėjo jokių ypatingų procedūrų savo pasakojimams autorizuoti ( PB, p. 59). Pasakojimai įteisino patys save. Jie savaime duoda sau kompetencijos kriterijus. Jie apibrėžia tai, „ką galima sakyti arba daryti tam tikroje kultūroje“, ir kadangi jie patys sudaro jos dalį, kaip tik todėl save įteisina (PB, p. 60).

Tačiau kaip yra su mokslinio žinojimo pragmatika? Suprantama, naratyvinio žinojimo metodas skiriasi nuo mokslinio. Bet „lyginant mokslinį ir nemokslinį (naratyvinį) žinojimą, galima suprasti arba bent pajusti, kad pirmojo buvimas nėra nei daugiau, nei mažiau būtinas negu antrojo“ (PB, p. 67–68).

Pasakojimai nereikalauja savo pačių įteisinimo, jie paliudija patys save savo perdavimu, be argumentu, be įrodymu (žr. PB, p. 68). „Štai kodėl šis žinojimas yra gana tolerantiškas jam nesuprantamoms mokslinio diskurso problemoms: jis ši diskursą traktuoja visu pirma kaip dar vieną naratyvinių kultūrų šeimos atšaką“ (PB, p. 68–69). Atvirkščiai, žinoma, taip nėra: „Mokslininkas tikrina naratyviniu pasakymu taisyklingumą ir nustato, kad jie niekada nesiremia argumentais ir įrodymais“ (PB, p. 69). Jam pasakojimai yra „pasakos, mitai, legendos, skirti moterims ir vaikams“ (ten pat). Bet ar šis mokslo pasipūtimas pateisinamas? Lyotard’as kategoriškai tai neigia. Mokslinis žinojimas negali žinoti (ir pasakyti), ar jis yra teisingas, nepasitelkdamas į pagalbą kito žinojimo, t. y. pasakojimo, kurį jis pats laiko nežinojimu. Priešingu atveju jam tenka suponuoti savo paties pagrįstumą, t. y. daryti tai, ką jis pats smerkia – loginė klaida, kai remiasi tuo pačiu teiginiu, kurį norima įrodyti, – vadinasi, remtis išankstiniu nusistatymu (PB, p. 74).

Tiesos kriterijams, nėra kito (tinkamumo) įrodymo kaip ekspertų konsensas (PB, p. 75). Tuo jis iš esmės toks pat nepatikimas kaip liaudiški pasakojimai. Nieko juose nėra tikriau.

Lyotard’as užsiima mokslo delegitimacija. Ši „delegitimacija“, taikant ją nežymiu mastu ir išplėtus jos veikimo sferą, atveria kelią svarbiai postmodernaus mąstymo krypčiai: mokslas žaidžia savo nuosavą žaidimą ir negali legitimuoti kitų kalbinių žaidimų (PB, p. 99). Jis itin aštriai ir radikaliai analizuoja sąlygas, kurioms esant užsiimama mokslu. Jam atskleidus transformacijas, kurios palietė mokslo, literatūros ir
menų žaidimo taisykles, tampa aiškus tam tikras išskaičiavimas, kuris veda prie toli siekiančių išvadų formuojant mokslo verslą ir visuomenę. Pavyzdžiui, imkime mokslo technologizavimą.

Pačioj savo darbo pradžioj, atribodamas tyrimų lauką, tai yra žinojimas informatizuotose visuomenėse, Lyotard’as įžvelgia, kad nuo penktojo dešimtmečio „pažangiausi mokslai ir technologijos yra susiję su kalba“ (PB, p. 11). Žymi šių technologinių transformacijų įtaka žinojimui; jis paliečiamas abiejose savo pagrindinėse funkcijose – tyrinėjime ir žinių perdavime (žr. PB, p. 12). Turime konstatuoti, kad metamorfozę dėl to patiria net žinojimo prigimtis. Žinojimas gali prisitaikyti prie naujų kanalų, tapti veiksnus tiktai tada, kai žinios įgauna informacinių vienetų pavidalą. Ir galima spėti, kad ta žinojimo dalis, kuriai neįmanoma suteikti šio pavidalo, bus atmetama, o nauji tyrinėjimai orientuosis į tai, kad būsimus rezultatus būtų galima pateikti mašinine kalba. Žinojimo „gamintojai“ ir vartotojai privalo ir dar ateityje privalės naudotis priemonėmis, padedančiomis išversti į mašininę kalbą tai, ką pirmieji nori sukurti, o antrieji – išmokti (PB, p. 162).

Nuo Hėgelio į Vakarų Europos mąstymą integruota ir marksistų branginta dialektika postmoderne randa savo atgarsį, dar geriau – savo visišką išsiskleidimą. Nors prieštaravimai gali būti vaisingi. Bet tik tiek, kol mes pasiryžę su jais nesitaikstyti. Postmoderni filosofija branduolyje slepia tradicinės logikos, ypač neįmanomo prieštaravimo dėsnio išeliminavimą. O kur priimami du prieštaraujantys teiginiai, galiausiai turi būti pritariama bet kokiam teiginiui.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1004 žodžiai iš 1935 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.