Kas yra sekta
5 (100%) 1 vote

Kas yra sekta

1121

Kas yra sekta?

03-10-26 Holger Lahayne

Tereikia žodžiui „sekta“ atsidurti pavadinime ir bemat kokio nors laikraščio skaitytojų padaugėja. Vargu ar rastume kitą sąvoką, kuri spaudoje būtų taip mielai vartojama ir taip miglotai apibrėžiama. Sektos – tai tos „pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus“; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios… Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Tiesa, apie didžiąsias – katalikų, ortodoksų, liuteronų Bažnyčias – nedaug, bet žino.

Prieš keletą dešimtmečių surasti atsakymą į mūsų klausimą nebuvo sunku. Kol gyvavo valstybinės Bažnyčios, „sekta buvo laikoma kiekviena bendrija, atsiskyrusi nuo vyraujančios, valstybės pripažintos Bažnyčios…“, – buvo teigiama XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Bet kadangi šiandien valstybinių Bažnyčių beveik nėra, nes Bažnyčia ir valstybė paprastai yra atskirtos, apie sektas kalbėti nėra taip paprasta. Tad logiška, kad „sekta“ ne juridinė sąvoka.

Visgi šiandien su žodžiu „sekta“ siejama maža religinė grupė, kuri – kaip sociologai sako – sukuria įtampą aplinkoje; kuri nesuderinama su visuomenės vertybėmis bei papročiais. Šis sociologų požiūris suteikia aiškumo, tačiau nepakankamai. Maždaug prieš gerą šimtmetį sociologas Maxas Weberis pabrėžė: Bažnyčios nariu tampi gimdamas, sektos – savanoriškai į ją įstodamas. Kiek vėliau E. Troeltschas teigė: sektos griežtai atsiskiria nuo pasaulio ir „radikaliai pabrėžia krikščionišką gyvenimą meilėje“ – bet argi tai ne kiekvienos Bažnyčios užduotis – gyventi meilėje?

Sociologai, psichologai bei istorikai daug prisideda prie sektų sampratos formavimo, tačiau vienareikšmiškai apibūdinti nėra lengva, be to, ir vertinimai labai priklauso nuo laiko ir kultūros. Norint atsakyti, kas yra krikščioniška sekta, reikia pirmiausia žvelgti iš krikščioniško tikėjimo pozicijų.

Biblija apie šią sąvoką

Žodis „sekta“ kildinamas iš lotynų kalbos žodžio secta, padaryto iš veiksmažodžio sequi, reiškiančio „sekti“. Antikoje sektomis vadintos filosofinės mokyklos arba politinės partijos, taip pat grupės, besilaikančios mokymo, nesutampančio su tuo metu vyraujančiu. Tuo metu ši sąvoka buvo vartojama visai laisvai ir neturėjo neigiamos reikšmės. Juozapas Flavijus žydų fariziejų, sadukiejų ir esėjų grupes vadina „sektomis“.

Graikų kalboje sektą atitinkantis žodis yra hairesis, padarytas iš veiksmažodžio haireomai, reiškiančio „išsirinkti“. Iš jo kilęs žodis „erezija“. Naujajame Testamente hairesis vartojamas keletą kartų, įvardijant taip pat fariziejus ir sadukiejus (Apd 5,17; 15,5; 26,5).

Greta šios reikšmės, Naujajame Testamente hairesis vartojamas dar dviem reikšmėmis. 1 Kor 11,19 hairesis verčiamas žodžiu „atskala“, o 2 Pt 2,1 – „klaidamokslis“. Vulgatoje (lot. kalba) pastarojoje eilutėje vėl vartojama secta.

Bibliniai kriterijai

Greta neutralios žodžio „sekta“ reikšmės, apibūdinančios paprasčiausią žmonių grupę, Naujajame Testamente sekta dažniausiai vadinamas koks nors klaidamokslis arba netikri mokytojai. Čia neturima omenyje tiesiog kita nuomonė ar kitas teologinis akcentas. Klaidamokslis prieštarauja pagrindinėms krikščionių tikėjimo tiesoms.

Kokios gi yra tos krikščionių tikėjimo tiesos? Trumpą ir labai aiškią santrauką pateikia Paulius Pirmajame laiške korintiečiams: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15,3–5). Žodžiu „pirmiausia“ Paulius pabrėžia, kad tai, ką dabar pasakys, išties yra tikėjimo pagrindas, svarbiausi Evangelijos elementai bei krikščioniško mokymo esmė. Greta mirties bei prisikėlimo, pasinaudodami kitais krikščionių tikėjimo apibūdinimais, pateiktais Naujajame Testamente (Rom 5,6–11; 2 Kor 5,17–21; Ef 2,1–10; Kol 1,15–23; Fil 2,6–11; Tit 3,3–7; Hbr 2,10–18; 1 Pt 2,22–25), galime dar pridurti: Kristus buvo ir yra Dievas ir Viešpats; jis buvo tikras žmogus; mūsų nuodėmės atskiria mus nuo Dievo; Kristus savo mirtimi atnešė visišką išganymą; mes išgelbstimi per malonę; užrašytas Dievo Žodis, Senasis ir Naujasis Testamentai yra absoliutus autoritetas.

Taigi krikščionių tikėjimo tiesų pamatas yra Jėzus Kristus: jo asmuo, veikla ir apreiškimas per jį. Apie Jėzų sukasi ir visos Petro bei Judo mintys laiškuose, Naujajame Testamente. 2 Pt 2,1 ir Jud 4 rašoma, kad netikri mokytojai ir bedieviai neigia ne tik pagrindines tiesas, bet ir patį Viešpatį, taigi Jėzų.

Kada žmogui krikštytis? Kada rinktis į pamaldas? Kokias giesmes giedoti? Kas gali būti kunigu? Kada ką pašalinti iš Bažnyčios? Kokios dvasinės dovanos praktikuotinos? Kada prasidės tūkstantmetė viešpatija? Viskas, žinoma, svarbu, bet tai nėra krikščionybės esmė. Krikščionybės pamatas padėtas nuo apaštalų laikų. Judas ragina kovoti už tikėjimą „vieną kartą visiems laikams duotą“ (Jud 3), o Paulius kviečia Timotiejų laikytis to, ką yra išmokęs ir tvirtai įtikėjęs (2 Tim 3,14).

Pagrindinių

krikščionių tikėjimo tiesų nėra daug, bet tuo ištikimiau jas privalome saugoti. Praktiniais tikslais jos koncentruotai pateiktos senuosiuose tikėjimo išpažinimuose, pavyzdžiui apaštalų tikėjimo išpažinime (Tikiu Dievą Tėvą). Katalikai bei protestantai pripažįsta šį tikėjimo išpažinimą, nors ir ne visose Bažnyčiose kiekvieną sekmadienį per pamaldas jį balsiai kartoja. Sektos šio išpažinimo nepripažįsta.

Trumpai tariant, kas neigia pagrindines krikščionių tikėjimo tiesas, pagal biblinę bei krikščionišką sampratą yra eretikas arba sektantas.

Dešimt bendrų krikščioniškų sektų bruožų

Žvilgsnis į Bibliją padeda atskleisti esminius sektų atpažinimo būdus. Pagrindinių krikščionių tikėjimo tiesų neigimas pagimdo įvairių fenomenų. Kartu su bibliniais kriterijais jie padeda identifikuoti sektas.

1. Nutraukiami ryšiai su istorine krikščionybe. Bet kokia krikščionių Bažnyčia auga ant pirmųjų apaštalų Bažnyčios pamato ir remiasi jos principais bei mokymu. Netgi nepaisydami naujų reformų, Lutheris ir Calvinas remiasi Pauliumi arba Bažnyčios Tėvais, pavyzdžiui, Augustinu. Reformatoriai pripažino ir pirmųjų šimtmečių ekumeninių Bažnyčios konsiliumų nutarimus. Sektos – priešingai, dažniausiai stengiasi pradėti nuo nulio, o visą nueitą krikščionybės kelią vadina tiesiog klystkeliu.

2. Radikalus tikėjimas – bet ne į Dievą. Sektose dažniausiai pastebimas didelis tikėjimas, religingumas, radikalus iki fanatizmo. Tačiau sektantiškas tikėjimas nukreiptas ne tiek į Dievą ar absoliutą, netgi ne į religinį turinį ar anapusinę būtį, kiek į žmogišką, apčiuopiamą absoliuto įsikūnijimą – į pačią bendruomenę bei jos vadovus.

3. Išskirtinumas. Dažniausiai tvirtai laikomasi nuomonės, kad išganymas galimas tik jų organizacijoje. Už sektos ribų, netgi Bažnyčiose išsigelbėjimo nesą.

4. Antiekumeniškumas. Sektos mano esančios aukštesnėje dvasinėje pakopoje negu Bažnyčios. Todėl galimybę bendradarbiauti, netgi bendrauti su kitomis Bažnyčiomis dažniausiai atmeta. Be to, neretai jos užsiima griežta jų kritika.

5. Sureikšminami antraeiliai dalykai. Greta centrinių tikėjimo elementų ypač pabrėžiami antraeiliai, tokie kaip krikštas, pamaldos, tarnystės, drabužiai, muzika, dešimtinės davimas ir kt. Jie dažnai tampa sektų „vizitine kortele“.

6. Nuvertinamas Jėzus ir jo darbai. Atperkamoji Jėzaus mirtis ant kryžiaus dažnai nelaikoma pakankama arba netgi vadinama nesėkme. Neretai menkinamas arba atmetamas Jėzaus dieviškumas.

7. Greta Biblijos pripažįstami ir kiti autoritetingi apreiškimo šaltiniai, kurie praktiškai laikomi netgi pranašesniais ir už ją. Dažnai sektą galima atpažinti iš įsitikinimo, jog Bibliją būtina papildyti tam tikrais autoritetingais šaltiniais. Pranašai remiasi naujomis, visiems privalomomis pranašystėmis, arba greta Biblijos kaip nauju apreiškimu ima naudotis kokia nors papildoma knyga. Pavyzdžiui, mormonai – „Mormono knyga“, munistai – „Dieviškuoju principu“.

8. Abejojama išganymu. Išorinis griežtumas ir disciplina dažnai nustelbia amžinojo išganymo per Jėzų suvokimą. Sektų nariai nėra tikri, kad jie išganyti. Tai susiję su Jėzaus vaidmeniu. Jei Jėzaus darbų, mirties ir prisikėlimo reikšmė sumenkinama, tai jis, žinoma, ir negali garantuoti išganymo.

9. Kritika neįmanoma. Sektose nėra atviros ir laisvos diskusijos. Vadovai nustato ir (iki detalių) nurodo, kas yra teisinga. Sektų nariai nepriima išorinės kritikos ir naikina visas kritiško pokalbio galimybes.

10. Dominuojantys vadovai. Dažniausiai sektoms vadovauja stiprios asmenybės, kurių elgesį bei mokymą bendrijos viduje kritikuoti draudžiama. Kai kuriais atvejais įsigali asmenybės kultas arba vadovas netgi sudievinamas.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1400 žodžiai iš 2573 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.