Kas yra sociologija
5 (100%) 1 vote

Kas yra sociologija

TURINYS

1. Kas yra sociologija ?

2. Sociologija kaip sąmoningumo forma 3. Priedas: kaita ir biografija

(arba: kaip susikurti praeitį)

4. Sociologinė perspektyva – žmogus visuomenėje

5. Sociologinė perspektyva – visuomenė žmoguje

6. Sociologinė perspektyva – visuomenė kaip drama

7. Priedas: sociologinis makiavelizmas ir etika (arba: kaip suderinti sąžinės skrupulus su apgaudinėjimu)

8.Sociologija kaip humanistinė disciplina

1. Kas yra sociologija ?

Vienas iš amerikietiškosios sociologijos šaltinių – socialinių darbuotojų rūpesčiai, susidūrus su gausybe problemų tuoj po pramonės revoliucijos: spartus miestų augimas, o kartu ir lūšnų daugėjimas, masinė imigracija, masiniai žmonių judėjimai tradicinio gyvenimo būdo irimas ir šių procesų sukelta individų dezorientacija. Panašios problemos paskatino daug socialinių tyrimų.

Socialiniam darbui Amerikoje, kuriamai jo ”teorijai“ didesnę įtaką padarė psichologija, o ne sociologija. Todėl šiuolaikinė Amerikos socialinio darbo “teorija“ – tai kiek paredaguota psichoanalitinės psichologijos versija, primenanti vargšo žmogaus froidistinę analizę, kuri dadeda įteisinti socialinio darbuotojo pretenzijas padėti žmonėms “moksliniu“ būdu. Tačiau neteisinga sociologiją suvokti tik kaip socialinio darbuotojo teorijos mokytoją.

Socialinis darbas, nors ir tvirtai teoriškai pagrįstas, yra tam tikra praktinė veikla visuomenėje. Sociologija nėra praktinė veikla, tai pastanga suprasti. Apskritai būdingos pastangos suprasti visuomenę nebūtinai skatina imtis tokios arba kokios kitos praktinės veiklos. Tai atspindi Maxo Weberio teiginys, kad sociologija yra “laisva nuo vertinimų“. Šis reiškinys nereiškia, kad sociologas nesiima nieko vertinti. Žmogus beveik negalėtų egzistuoti be jokių vertinimų, nors kiekvieno vertybių skalė labai plati.

Sociologas stengiasi pamatyti bei suprasti, kas yra iš tikrųjų sociologo darbas – kuo tiksliau surinkti informaciją apie kokų nors socialiniį reiškinį. Kiti asmenys arba jis pats, tačiau jau nebe kaip sociologas, turės nuspręsti, ką daryti su turima informacija. Jokiu būdu nereiškia , jog sociologas neturi teisės klausinėti savo darbdavių apie jų tikslus ar atliekamų tyrimų panaudojimą. Bet šie klausimai nėra sociologiniai.

Didžioji amerikietiškos sociologijos dalis – tai nedideli tyrimai, nagrinėjantys neaiškios socialinio gyvenimo fragmentus ir neperaugantys į išsamius teorinius apibendrinimus. Statistinių metodų vaikymasis Amerikos sociologijoje šiandien yra tapęs kone ritualu. Tačiau statistiniai duomenys patys savaime dar nėra sociologija. Jie tampa sociologija tik tada, kai yra sociologiškai interpretuojami ir įspraudžiami į sociologinių nuostatų teorinius rėmus. Bet sociologija su statistika susijusi taip, kaip filosofija su chemija.

Sociologas yra žmogus, siekiantis nuosekliai ir apibrėžtai paaiškinti tikrovę – tai mokslinės disciplinos apibrėžtumas: visa, ką sociologas atranda ir teigia apie tiriamus socialinius reiškinius, yra pateikiama laikantis gana griežtos mokslinės sistemos. Visos operacijos paklūsta tam tikroms aiškioms, įrodomoms taisyklėms. Sociologas, kaip mokslininkas, stengiasi būti objektyvus, nepasiduoti savo simpatijoms, antipatijoms bei prietarams, aiškiai suvokti reiškinius, o ne vien tik vertinti juos pagal priimtas normas.

Sociologas – tai asmuo, intensyviai, nenutrūkstamai ir be jokio gėdos jausmo besidomintis, ką daro žmonės. Jo tikroji būstinė – viso pasaulio vietos, jei tikten renkasi žmonės. Sociologo dėmesį gali traukti daugybė įvairių dalykų. Bet jo pagrindinis dėmesys – žmonių pasaulis, jų aplinka, institucijos, istorija ir aistros. Jį domina įvykiai, iš esmės lemiantys žmonių įsitikinimus, žmogiškosios tragedijos, didybės ie ekstazės momentai. Jį taip pat traukia banalybės ir kasdienybė. Norėdamas suprasti sociologas keliauja po kasdieninio gyvenimo pasaulį, visiškai nejausdamas pagarbos įprastoms demarkacijoms. Sociologas – tai asmuo, kuriam dėl jo norų, kuris jaučia pagundą žiūrėti pro rakto skylutę.

Sociologui rūpi dalykai, kurie kitiems atrodo pernelyg šventi ar nemalonūs, kad galėtų būti bešališko stebėjimo objektais. Jam vienodai įdomi ir kunigų, ir prostitučių kompanija – tai nepriklauso nuo to, kam jis teikia pirmenybę, bet nuo klausimų, į kuriuos tuo momentu ieško atsakymo. Jo dėmesio centre – ne galutinė žmonių veiklos svarba, bet pats veiksmas, kaip dar vienas be galo įvairaus žmonių elgesio pavyzdys.

Vienur sociologas susitiks su ekonomistu, kitur – su politologu, psichologu ar etnologu. Tačiau visai tikėtina, kad į yas pačias vietas jį atvedę klausimai skiriasi nuo jo kolegas čia pastūmėjusių problemų. Sociologo klausimai visuomet iš esmės yra tokie patys: “Ką žmonės čia kartu veikia?“, “Kokie yra jų tarpusavio santykiai?“, “Kaip tie santykiai transformuojami į institucijas?“. Sociologui, ieškančiam atsakymo į šiuos klausimus konkrečiu atveju, žinoma, teks susidurti su ekonominiais ir politiniais dalykais, bet žvelgs į juos kitaip negu ekonomistas ar politologas.

Dažniausiai sociologas sukasi sferose, kurios gerai pažįstamos ir jam, ir kitiems visuomenės nariams. Jis tiria bendruomenes, institucijas ir veiklą, apie kurias
kiekvieną dieną galima pasiskaityti laikraščiuose. Sociologija žavi perspektyva, leidžiančia naujai pamatyti visąlaik mus supantį pasaulį.

Pirmoji sociologijos taisyklė tokia: dalykai yra ne tokie, kokie jie atrodo.

Išvada turėtų būti tokia, kad sociologiją galime laikyti kai kurių individų intelektine veikla. Tačiau toks atsakymas netenkina. Galima teigti, kad sociologija – tai visuomenės, jos grupių bei visuomenės individų veiklos tyrimas.

2. Sociologija kaip sąmoningumo forma

Sociologija, kaip mokslo šaka, iškilo tam tikroje Vakarų istorijos pakopoje. Teologija ar ekonomika, kaip mes jas šiandien suprantame, yra universalūs mąstysenos fenomenai; tačiau nesuklysime teigdami, kad žmonijos protas visuomet domėjosi problemomis, dabar sudarančiomis šių disciplinų objektą. Deja, nieko panašaus negalime pasakyti apie sociologiją.

Socialinės perspektyvos ypatybės paaiškėja įsigilinus į žodžio “visuomenė“ reikšmę. Sociologui visuomenė – tai didelis žmonių santykių kompleksas, arba, išreiškiant tai sociologine terminija, tarpusavio sąveikų (interakcijų) sistema. Šiame kontekste sunku kiekybės atžvilgiu apibrėžti žodį “didelis“. Sociologas gali kalbėti apie visuomenę, kurią sudaro milijonai žmonių (pvz. “Amerikos visuomenė“), bet taip pat šiuo terminu gali įvardinti gerokai mažesnį kolektyvą (pvz, “studentų miestelio antrojo kurso studentų bendrija, arba visuomenė“). Gatvėje du besikalbantys žmonės visuomenės nesudarys, tačiau trys į negyvenamą salą nublokšti žmonės ją sudaro. Taigi sąvokos tinkamumo negali lemti vien tik kiekybiniai kriterijai. Ši sąvoka vartojama , kai santykių visuma yra pakankamai apibrėžta, kad ją būtų galima analizuoti ar suprasti kaip autonominį vienetą, priešpriešinti kitiems tos pačios rūšies vienetams.

Sociologijoje susiaurinimas ir būdvardžio “socialinis, visuomeninis“ vartojimas. Sociologas vartoja šį žodį siauresne ir tikslesne reikšme, turėdamas omenyje sąveikos ypatybes, abipusę priklausomybę ir savitarpio santykiu. Todėl du gatvėje besišnekantys žmonės nesudaro “visuomenės“, bet tai, kas vyksta tarp jų, yra “socialu“. “Visuomenę“ sudaro tokių “socialinių“ įvykių visuma. Maxo Weberio pateikia “socialinės“ situacijos apibrėžimą: tai, situacija, kai žmonės orientuoja savo veiksmus vieni kitų atžvilgiu. Iš šios abipusės orientacijos gimstančių reikšmių, prasmių, lūkesčių bei elgesio rezgamas voratinklis ir yra sociologijos analizės medžiaga.

Sociologas tyrimų medžiagos gali atrasti visose žmonių veiklos srityse, bet ne visi šios veiklos aspektai yra jo tyrimo objektai. Sociologas atlieka tam tikrą abstrakciją. Tai, kas yra socialu, t. y. tyrimo objektas, nėra išskirtinė žmogaus veiklos dalis, veikiau aprėpia įvairiausias žmogaus veiklos sritis, yra neatspiriama jos dalis. Sociologas juk netyrinėja tokių reiškinių, apie kuriuos daugiau niekas nežino niekas kitas. Tačiau į tuos pačius reiškinius jis žvelgia kitaip.

Socialinę perspektyvą padeda suvokti frazės: “matyti kiaurai“, “permatyti“. Sociologinė perspektyva – tai sugebėjimas matyti, kas vyksta už socialinių struktūrų fasadų. Kaip sociologija įmato, kas vyksta už socialinių struktūrų fasadų.

Sociologą dominančios problemos nebūtinai yra “problemos“ kitų žmonių manymu. Paprastai apie “socialines problemas“ kalbama tada, kai visuomenėje kas nors sutrinka ar nefunkcionuoja kaip privalėtų pagal oficialias interpretacijas. Tada tikimasi, kad sociologas ateis į pagalbą, ištirs jų “problemą“ ir galbūt net pasiūlys visuomenei priimtiną “sprendimo“ variantą. Sociologijos problema skiriasi nuo “socialinės problemos“ ką tik aprašyta prasme.

Socialinė problema – ne tik suvokti kodėl kažkas “buksuoja“, vyksta ne pagal socialinio spektaklio režisierių ir vadovų planus, svarbiausia – kaip funkcionuoja visa sistema, kokios jos prielaidos ir kas ją vienija.

“Problemos“, kurias turi spręsti sociologas, – tai pastanga suprasti visą socialinę situaciją, abiejų sistemų vertybes bei elgsenos normas, abiejų sistemų koegzistenciją vienoje erdvėje ir tuo pačiu metu. Iš tikrųjų jau vien sugebėjimas į tą pačią situaciją pažvelgti iš dviejų konkuruojančių interpretacijos sistemų pozicijų, kaip pamatysime vėliau, yra vienas iš sociologinio sąmoningumo požymių. Sociologiniam sąmoningumui yra būdingas demaskavimo veiksnys. Sociologijos polinkis demaskuoti yra numatomas visose sociologinėse teorijose, kurios akcentuoja socialinių procesų autonomiškumą. Pvz , Emile Durkheimas pabrėžė, kad visuomenė yra tikrovė sui generis, t. y. tikrovė, kurios neįmanoma redukuoti, atliekant analizę, į įvairius psichologinius ar kitokio pobūdžio veiksnius. Laikantis diurkheimiškos perspektyvos, gyventi visuomenėje – reiškia paklusti tos visuomenės logikai.

Šias diurkheimiškas nuostatas perėmė teorijos srovė, dabar vadinama funkcionalizmu. Remiantis funkcine analize, visuomenė analizuojama savo pačios funkcijų požiūriu kaip sistema, o šios funkcijos dažnai miglotos bei nepermatomos patiems sistemos veikėjams. Šiuolaikinis amerikiečių sociologas Robertas Mertonas labai puikiai išreiškė šį požiūrį “akivaizdžių“ ir “latentinių“ funkcijų koncepcijomis.
sąmoningos ir apgalvotos socialinių procesų funkcijos, o antrosios – nesąmoningos ir neplanuojamos. Taigi “akivaizdi“ teisinės kampanijos, nukreiptos prieš azartinius lošimus, funkcija – juos pažaboti, suvaldyti, o “latentinė“ – sukurti nelegalią azartinių lošimų sindikatų imperiją.

Sociologinė samprata yra priešiška revoliucinėms idėjoms, bet ne dėl savo konservatyvumo, o todėl, kad sugeba “kiaurai permatyti“ ne tik dabarties status quo iliuzijas, bet numato ir iliuzijas ateities vizijų, kurios paprastai būna revoliucionierių dvasinis penas.

Visuomenės normų ignoravimas, nesvarbu, kokie būtų to atgarsiai emocijoms bei valiai, visuomet turi likti sociologo minties kryptis. Tačiau visiškas minyies paklusnumas reiškia ne ką kitą, o sociologijos mirtį.

Sociologinė samprata visuomet yra potencialiai kenksminga policininkams ir kitiems viešosios tvarkos saugotojams, nes verčia abejoti absoliučiu teisingumu, kuriuo paprastai remiasi šios galvos.

Socialinis mobilumas – judėjimas iš vienų socialinių į kitus. Šis judėjimas žmogaus gyvenime – tai kelionė ne vien tik per įvairiausias socialines grupes, bet ir per intelekto pasaulius, kurie neatskiriamai susiję su tomis grupėmis

Individas, kuris yra ne tik miestietis, bet rafinuotas miestietis, savo intelektualinėse klajonėse bastosi po visą platųjį pasaulį – nesvarbu, kaip stipriai būtų prisirišęs prie savojo miesto. Jam tėvynė yra visur, kur sutinka mąstančius žmones. Socialiniam sąmoningumui būdingas toks pats kosmopolitizmas.

Sociologinis sąmoningumas – reali pasirinkimo galimybė individui, norinčiam kokiu nors prasmingu būdu sutvarkyti savo gyvenimo įvykius.

Sociologas – koks jis turėtų – yra žmogus, turintis polinkį kitiems kraštams, viduje atviras begalinei žmogiškų galimybių įvairovei, siekiąs naujų žmogiškumo horizontų.

3. Priedas: kaita ir biografija

(arba: kaip susikurti praeitį)

Kiekvienas savo gyvenime išgyvename tam tikrą įvykių seką: vieni mums atrodo svarbūs, kiti – ne tokie, o visų jų visuma ir yra mūsų biografija. Sudaryti biografiją – surašyti tuos įvykius chronologine ar jų svarbumo tvarka. Chronologinis surašymas iškelia kitą problemą – reliatyvios įvykių svarbos.

Norint gerai suprasti visą savo gyvenimą, būtina pasiekti tam tikrą brandą. Brandus savęs suvokimas įmanomas tada, kai esi, taip sakant, epistemologiškai privilegijuotoje padėtyje.

Brandumas yra dvasios būsena, kai nusiraminama, jau susitaikoma su status quo, nebepuoselėjama audringų svajonių apie nuotykius ir jų išsipildymą. Brandumo samprata sąlygoje atsakymą į klausimą, kas individo biografijoje yra svarbu, o kas – ne.

Mes patys nuolat vis naujai interpretuojame savo gyvenimą. Kaip teigė Henri Bergsonas, pati atmintis yra daug kartų pakartotas interpretacijos aktas. Atsimindami praeitį, mes naujai kuriame ją remdamiesi savo dabartinėmis idėjomis: kas mums svarbu, o kas – ne. sveikas protas klysta, manydamas, kas praeitis yra fiksuota, pastovi, nekintanti, priešingai nuolatiniam dabarties keitimuisi. Mes nepaliaujamai naujai interpretuojame savo biografiją.

Kiekvienas perėjimo į kitą statusą ritualas yra praeities interpretacijos aktas, o kiekvienas išmintingas senas žmogus – praeities raidos teoretikas. Šio reiškinio pagrindinė priežastis yra ženklus socialinio ir geografinio mobilumo intensyvėjimas. Mes keičiame savo pasaulėžiūras kai pereiname iš vienos socialinės aplinkos į kitas. Dauguma mūsų formuojame savo prasmes perimdami iš kitų žmonių, ir mums būtina jų nuolatine parama, kad patys nenustotume tikėję šiomis prasmėmis. Žmogus prisitaiko prie konkrečios visuomenės. Jis bręsta įprasdamas prie jos. Ir jis yra blauvaus mąstymo, jei pripažįsta tos visuoenės požiūrius bei įprastines nuostatas. Žmonės, kurie persikelia tiesiogine prasme, dažniausiai keičia ir savivoką.

Socialinis mobilumas gyvenimo interpretacijos atžvilgiu sukelia panašių padarinių kaip ir geografinis mobilumas.

Sociologinis sąmoningumas remiasi nuostatomis, kurios savo gyvenimą leidžia suvokti kaip judėjimą per konkrečius socialinius pasaulius, su kuriais susijusios konkrečios prasmių sistemos.

4. Sociologinė perspektyva – žmogaus visuomenėje

Kaip socialinė padėtis sąlygoje tai, kas žmogui leistina ir ko jis gali tikėtis iš gyvenimo. Būti visuomenėje – tai tam tikrų socialinių jėgų susikirtimo židinyje.

Socialinė kontrolė – viena dažniausiai sociologijoje vartojamų sąvokų. Jokia visuomenė negali egzistuoti be socialinės kontrolės. Socialinės kontrolės priemonės yra skirtingos įvairiose socialinėse situacijose. Kontrolės metodai skiriasi priklausomai nuo konkrečio grupės pobūdžio ir tikslų. Bet kokiu atveju kontrolės metodų funkcija – pašalinti nepageidaujamą asmenį.

Kraštutinis ir seniausias socialinės kontrolės būdas – fizinė prievarta. Valstybė negali egzistuoti be policijos ar kito ginkluoto ekvivalento. Ši priemonė nebūtinai taikoma dažnai. Prieš ją panaudojant, gali būti taikoma daugybė kitų priemonių, pvz. įspėjimai ar papeikimai.

Jėga – bet kokios politinės santvarkos pagrindas. Visuomenės sveikas protas tai suvokia, šitaip turbūt ir susiję su giliai įsismelkusiu nenoru panaikinti mirties bausmę. Kiekvienoje normalioje visuomenėje jėga yra
naudojama apdairiai, “taupiai“, kaip kraštutinė priemonė, kad kasdien būtų palaikoma socialinė kontrolė.

Pagal eiliškumą po valstybės ir teisės kontrolės dažniausiai minimas ekonominis spaudimas. Iš tiesų nedaug prievartos būdų yra tokie efektyvūs kaip tie, kuriais grasinama pabloginti gyvenimo sąlygas ar sumažinti pajamas. Bet ekonominiai kontrolės būdai yra efektyvūs ir institucijose, esančiose nuošalyje to, kas vadinama ekonomika. Ekonimines sankcijas veiksmingai taiko universitetai ir bažnyčios, kad galėtų reguliuoti savo narius.

Kai žmonės gyvena ar dirba uždarose grupėse – pažįsta vienas kitą, susiję asmeninio lojalumo ryšiais – sukuriami ir nuolat tobulinami paveikūs bei subtilūs kontrolės mechanizmai, reguliuojantys esamą arba galimą normų pažeidimą. Tai įtikinėjimo, pašaipos, pajuokos, apkalbų, gėdos būdai. Daug visuomenių naudoja pašaipą kaip pagrindinį būdą vaikų elgesiui reguliuoti – vaikas prisitaiko ir paklūsta ne bijodamas bausmės, o bijodamas būti išjuoktas. Apkalbos ypač veikmingos mažose bendruomenėse, kur žmonės gyvena kaimynų matimi ir prižiūrimi. Pati skaudžiausia bausmė, kurią gali taikyti bendruomenės nariui, – pasmerkti jį nuolatinei gėdai ar visai ištremti iš savo būrio. Reikėtų akcentuoti vieną socialinės kontrolės aspektą – socialinė kontrolė dažnai grindžiama apgavikiškomis pretenzijomis. Berniukas gali griežtai kontroliuoti bendraamžių grupę turėdamas vyresnį brolį, kurį prireikus galima pakviesti draugams įbauginti ar net primyšti. Jei tokio nėra, jį galima išgalvoti.

Taigi save galima suvokti stovintį koncentrinių apskritimų centre (t.y. taške, kur spaudimas maksimalus), kiekvienas apskritimas simbolizuojasocialinės kontrolės sistemą. Išorinis apskritimas galėtų simbolizuoti teisinę ir valstybinę sistemą, kurios reikalavimų jis privalo laikytis. Kita socialinės kontrolės sistema, daranti spaudimą atskiram individui (šią sistema sinbolizuoja arčiau centro esąs apskritimas), – tai moralė, papročiai ir elgesio normos. Teisinės priemonės čia taikomos tik pačiais būtiniausiais atvejais. Tačiau tai nereiškia, kad individas gali būti nevaržomai amoralus, ekscentriškas ar amoralus. Čia veikia visai kiti socialinės kontrolės būdai. Už amoralumą baudžiama darbo praradimu, už ekscentriškumą – nėra galimybių susirasti naują darbą, o šiurkštumas reiškia, kad individas taps nepageidaujamas grupėse, vertinančiose geras, jų manymu, manieras.

Be šių visa apimančių priverstinių sistemų, kurioms turi paklusti visi, yra ir kitų, “mažesnio skersmens“ kontrolės apskritimų. Profesijos pasirinkimas neišvengiamai pasmerkia individą daugybei kontrolės formų, dažnai privalomų. Tai oficiali kontrolės licencijų tarnybų, profesinių organizacijų, profsąjungų, o ką jau kalbėti apie darbdavio nustatytus formalius reikalavimus. Taip pat labai svarbi neoficiali, kolegų ar bendradarbių primesta, kontrolė. Visuomenėje kiekviena profesinė veikla, net ir primityviuose darbuose, suponuoja elgesio normas, kurioms beveik neįmanoma pasipriešinti. Šių normų laikymasis paprastai toks pat svarbus individo profesinei karjerai kaip išsilavinimas ar kompetencija.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2733 žodžiai iš 9060 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.