Šunų šeimai, kuri lotynų kalba vadinama Canidae nuo žodžio canis – šuo priklauso apie 37 dabar gyvenančių vilkų, šakalų, lapių ir laukinių šunų rūšys bei naminiai šunys. Visi šunų šeimos atstovai yra plėšrūnai, arba mėsėdžiai, ir tam tikrais būdais prisitaikę medžioti. Dantimis jie nužudo auką, kramto mėsą, traiško kaulus ir kartais kaunasi vienas su kitu. Jų puikiai išlavėjusi rega, klausa ir uoslė reiškia, kad jie gali sėkmingai aptikti grobį, nesvarbu, ar jie būtų bendruomeniniai, ar pavieniai medžiotojai. Visi laukiniai šunys, išskyrus Pietų Amerikos miškinį šunį, turi ilgas kojas, pritaikytas greitai bėgti, persekiojant grobį. Visi šuniniai vaikščiodami remiasi pirštais ir turi būdingas pėdas su penkiais pirštais ant priekinių kojų ir keturiais – ant užpakalinių. Naminiai šunys ant užpakalinių kojų kartais turi papildomą, penktąjį pirštą. Laukinių šunų uodega ilga, o tankus kailis paprastai būna be dėmių ar dryžių. Šinų šeimos žinduoliai paprastai poruojasi kartą per metus ir po 2 mėnesių atsiveda šuniukų vadą. Kaip ir visi žinduoliai, motina žindo gimusius jauniklius ir kelis mėnesius jais rūpinasi, padedant kitiems šeimos nariams.
Medžiokliniai šunys
Daugelį šimtmečių šunys visame pasaulyje buvo naudojami laukiniams žmonėms medžioti. Viduriniais amžiais medžioklė raitomis su šunimis tapo svarbiausia Europos karalių ir didikų gyvenimo dalimi. Be medžioklės buvo neįsivaizduojamas pasirengimas riterių turnyras ir karams. To medžioklės taisyklės buvo labai sudėtingos. Joms buvo siekiama išsaugoti tam tikrus gyvūnų, kurios medžioti buvo leidžiama tik kilmingiesiems ir diduomenei. Tarp svarbiųjų medžiojamų žvėrių buvo tauriojo elnio patinas ir patelė, kiškis, šernas ir vilkas, o danielius, stirna, lapė ir laukinė katė buvo laikomi antraeilės vartės ir buvo vadinami persekiojamaisiais žvėrimis. Per šias medžioklės įvairias laikais buvo naudojami tik tam tikrų veislių pėdsakais ir išlavėjusios regos skalikai, jie buvo laikomi karališkosios šunų veisyklos. Labiausiai uvo vertinami elnius persekiojantys skalikai.
Viduramžių medžiokliniai šunys
Viduramžių medžiotojai paprastai turėdavo šunų būrį iš mažiausiai dvylikos bėgančių skalikų ir gerai dresiruoto kraujasekio, kuris privalėjo išbaidyti pasislėpusius medžiojamus žvėris.
Rago papūtimas su ilgomis ir trumpomis gaidomis buvo svarbi viduramžių medžioklės ritualo dalis.
Nuo pat viduramžių daugelis su medžiokle susijusių tradicijų išliko nepakitusios. Eigulio darbas – saugoti medžiojamus žvėris nuo plėšrūnų ir brakonierių – tebėra toks pat, kaip ir tada, kai XI amžiuje pirmą kartą buovpaskelbtos medžioklės taisyklės.
Plaukiantis šuo
Šiam auksaspalviui retriveriui buvo liepta atnešti iš vandens lazdą, bet lygiai taip pat greitai paims ir negyvą gyvūną, nušautą per medžioklę. Daugumai šunų plaukioti patinka, tačiau retriveriai yra specialiai mokomi atnešti pašautus ir į vandenį nukritusius paukščius bei kitus gyvūnus. Šie šunys mokomi greitai atsiliepi į
komandas ir gali nešti nasruose paukštį, nesuleidę į jį dantų. Jų kailis turi labai tankią neperšlampamą pavilnę.
Paukštšuniai
Spanieliai, seteriai, pointeriai ir retriveriai priskiriami šunų kategorijai, kuri Didžiojoje Britanijoje vadinami paukštšuniais, o Šiaurės Amerikoje – medžiokliniais šunimis. Šios veislės šunys paprastai agresyvūs, nes iš pradžių buvo išvesti gyventi drauge šunų veisyklose. Šiandien paukštšuniai naudojami daugiausiai laukiniams paukščiams medžioti. Jie treniruojami ,,rodyti” ir ,,nutilkti”. Paukštšuniai privalo užuosti paukščius, po to prigludę prie žemės likti ramūs ir tylūs, taip parodydami medžiotojams, kad aptiko paukščius, jų nepersekiodami. Be to, paukštšuniai turi turėti švelnius nasrus, kad galėtų atnešti negyvą arba sužeistą laimikį, nesužaloję jo dantimis. Paukštšuniai yra lengvai dresuojami – dėl šios priežasties jie auginami ne tik kaip medžiokliniai, bet ir kaip namų šunys bei kompanionai. Labradoro retriveris yra turbūt populiariausias pasaulyje keturkojis kompanionas ir šuo pagalbininkas.
Paukščių išbaidytojas
Anglų seteris – viena iš seniausių ir turbūt gražiausių paukštšunių veislių. Seterio pirmtakas buvo spanielis, kurį treniruodavo pabaidyti (anglų kalba to set) paukščius – priversti pakilti į orą, kad medžiotojai galėtų juos nudėti. Viduramžiais paukščius gaudydavo tinklais, vėliaus jie buvo šaudomi ginklais. Šis seteris lazdą nasruose laiko lygiai taip, kaip laikytų pašautą paukštį.