KAŠTAI: SAMPRATA IR TIPAI
Turinys
Turinys 2
Įvadas 3
Kaštai 4
1. Kaštų samprata 4
2. Trumpo periodo kaštai 6
1) Trumpo periodo bendrieji kaštai 6
2) Trumpo periodo vidutiniai kaštai 7
3) Trumpo periodo ribiniai kaštai 7
3. Ilgo periodo kaštai 7
Išvados 8
Žodynėlis 9
Literatūra ir kiti informacijos šaltiniai 10
Įvadas
Ekonomika funkcionuoja, kai veikia trys pagrindiniai elementai: pelnas, konkurencija ir kainų sistema. Verslo įmonės veikloje vienu iš svarbiausių elementų yra kaštų nustatymas. Įmonė, nustatydama kainas savo produkcijai, pirmiausia siekia padengti gamybos kaštus ir gauti pelną.
Kaštus galima apibrėžti kaip išteklius, sunaudotus siekiant tam tikro tikslo ir apskaičiuotus piniginiais vienetais. Ekonominėje literatūroje sutinkamos dvi sąvokos. „kaštai“ ir „išlaidos“. Jos vartojamos kaip sinonimai ir abi reiškia produkcijos savikainą.
Ekonomine prasme kaštų sąvoka siejama su firmos piniginėmis išlaidomis gamybos ištekliams pirkti.
Verslo požiūriu kaštai – tai einamosios (dabartinės) ir praėjusio laikotarpio piniginės išlaidos gamybos ištekliams pirkti.
Šiame darbe siekiama pateikti kaštų sampratą bei išskirti pagrindinius kaštų tipus ekonomikoje. Taip pat kalbama apie kaštų skirstymą laiko atžvilgiu, t. y. į ilgojo ir trumpojo periodo kaštus.
Darbo pabaigoje pateikiamas žodynėlis, paaiškinantis kaštų tipų sąvokas, nurodant pavadinimus ir anglų kalba.Kaštai
1. Kaštų samprata
Kaštai – tai visų gamyboje sunaudotų gamybos veiksnių vertė, t.y. sąnaudų vertė faktinėmis kainomis. Jie pirmiausia asocijuojasi su išlaidomis. Tai pinigai, kuriuos išleidžiama siekiant tam tikro tikslo.
Visos išlaidos, kurias gamintojas turėjo padaryti, sudaro jo gamybos kaštus. Jie yra skirstomi į dvi dalis: kintamuosius kaštus ir pastovius kaštus. Kintamieji kaštai – tai kaštai, kintantys kartu su produkcijos apimties augimu. Tuo tarpu pastovieji kaštai – tai išlaidos, kurios nesikeičia produkcijos kiekiui didėjant arba mažėjant.
Verslo įmonėse pinigai išleidžiami darbo užmokesčiui, palūkanoms, mokesčiams apmokėti, žaliavoms, įrenginiams pirkti ir panašiems tikslams. Tokie kaštai vadinami eksploataciniais, arba aiškiais, kaštais. Juos skaičiuoja firmos buhalteriai.
Tuo tarpu firmos ekonomistai ir vadovai domisi veiklos perspektyva. Jiems svarbu surasti būdus, kaip sumažinti būsimus kaštus r padidinti firmos pelningumą. Todėl juos kaštai domina platesne ekonomine prasme, kaštai, susiję su geresne išteklių panaudojimo alternatyva. Tokie kaštai vadinami alternatyviais kaštais ir jie suprantami ne kaip pinigų suma, sumokėta už sunaudotus gamybos veiksnius, o kaip prarastos pajamos, nepanaudojus suvartotų gamybos veiksnių kitu, geriausiu būdu. Pvz., studentas, pasirinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastą atlyginimą, kurį jis gautų vietoj studijų pasirinkęs darbą. Verslininkas, turintis savo įmonės pastatus ir pats vadovaujantis verslui, į gamybos kaštus įtrauks ne tik minėtus buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:
• palūkanų forma, investavus savo kapitalą į alternatyvų verslą;
• rentos forma, išnuomavus savo pastatus ir žemės sklypą kitam verslininkui;
• atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje įmonėje atlikti tas pačias funkcijas, forma.
Žmonės, gamindami prekes arba teikdami paslaugas, kiekvienąkart patiria alternatyviuosius kaštus. Kiekvienos papildomos prekės arba paslaugos kaštai yra vadinami ribiniais kaštais. Ribiniai kaštai paprastai didėja, kai verslo įmonė didina gamybos apimtį, nes įmonė gamybai didinti naudoja daugiau ir brangesnių išteklių.
Verslo įmonė, atsižvelgdama į alternatyvų resursų panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs kaštai. Tačiau įmonės veiklos pasekmės jaučiamos ir platesnėje sferoje, kurios ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti tiek palankios, tiek ir nepalankios visuomenei. Iš čia išplaukia, kad realūs bet kokio produkto gamybos kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir neigiamus išorinius efektus, kuriuos apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausias visuomeninių kaštų pavyzdys dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas, kaip įmonių ūkinės veiklos pasekmė. Šiuos kaštus apmoka visa visuomenė, nors pinigine forma jie sunkiai išreiškiami.
Dar vienas kaštų tipas – tai ekonominiai kaštai. Įmonės požiūriu tai yra mokėjimai gamybos veiksnių savininkams arba jų pajamos, kurios privalo būti tokio dydžio, kad šie veiksniai nebūtų naudojami kitose, alternatyviose gamybose.
Šie mokėjimai būna dvejopi – jie gali būti išoriniai, t.y kai mokama už nuomojamus ar įsigyjamus gamybos veiksnius. Tai įmonės mokėjimai už energiją, kurą, žaliavas, darbą, apsaugą ir kt. Pinigai, išleidžiami šiems ištekliams, vadinami eksplicitiniais (tiesioginiais) kaštais. Pvz. Jei kalbama apie parduotuvę, tai eksplicitinius kaštus sudarys eksploatacijos išlaidos, turto mokestis, apmokėjimas didmeninės prekybos įmonėms už prekes, samdomo pardavėjo alga.
Tačiau įmonė kai kuriuos jai reikalingus išteklius gali turėti pati. Tai savininkų vadovavimo meistriškumas ir finansiniai ištekliai. Vadovavimo
meistriškumo kaštai yra užmokestis, kurį vadovas galėtų gauti dirbdamas pagal kitą, geriausią pasirinkimą. Atitinkamai finansinių išteklių kaštai yra pajamos, kurias jie duotų, optimaliausiai investuoti. Tai yra firmos vidiniai kaštai. Kadangi už šiuos išteklius pinigai tiesiogiai nemokami, jų kaštai laikomi implicitiniais (numatomais) kaštais. Pvz., tarkime, kad savininkui priklauso parduotuvės pastatas, jis naudoja nuosavus pinigus inventoriaus finansavimui ir pats uždirba parduotuvėje. Šių išteklių implicitinius kaštus sudarys nuoma, kurią savininkas galėtų gauti, jei išnuomotų pastatą kitai firmai, palūkanos ar dividendai, kuriuos duotų pinigai, investuoti į kitą veiklą bei alga, kurią jis galėtų gauti, dirbdamas kitoje firmoje.