Katalikų bažnyčia ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas
5 (100%) 1 vote

Katalikų bažnyčia ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

Katalikų Bažnyčia ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas

Praktiškai visose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, kurios išgyveno komunistinio totalitarinio režimo laikotarpį, religinės bendruomenės vaidino labai svarbų vaidmenį išsivadavimo judėjime. Jos buvo disidentinės veiklos centrais. Ypač svarbus vaidmuo religijai teko katalikiškuose kraštuose – Lenkijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Lietuvoje. Vyskupas Sigitas Tamkevičius 1999 metais šitaip nusakė Lietuvos Bažnyčios vaidmenį sovietmečiu: „Tuo metu, kai totalitarinė sovietinė sistema buvo užgniaužusi kiekvieną laisvą mintį, kai buvo planuojama Lietuvą surusinti, kai už neklusnumą buvo skiriamos sunkios bausmės, Bažnyčia vienintelė sugebėjo atsilaikyti nesutriuškinta ir po jos sparnu „būrėsi“ kitaminčiai – žmonės, norėję apginti ne tik Bažnyčią, bet ir Lietuvą“.

Istorinės sąlygos skatino Katalikų Bažnyčią užimti vietą išsivadavimo judėjimo priešakyje. Dar XIX amžiuje susiformavo tautiškumo ir religiškumo sąjunga, vaidinusi labai svarbų vaidmenį Lietuvoje sovietinės okupacijos metais. Juk sovietinė okupacija reiškė ne tik politinę priespaudą, nutautinimo pastangas, bet ir aršią kovą prieš religiją. Vyskupas J. Tunaitis pabrėžė, kad sovietmečiu Bažnyčią gerbė ir rėmė taip pat ir laisvamaniai, liberalios pasaulėžiūros atstovai, nes įžvelgė joje galingą kovos prieš sovietizmą jėgą.

1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija buvo tikra katastrofa tiek visai Lietuvos valstybei, tiek Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Sovietinė valdžia rėmėsi ateistine-materialistine ideologija. Komunistinis režimas jėga siekė sunaikinti religiją arba bent sudaryti tokias politines bei socialines sąlygas, kuriose religija pati nunyktų.

Aršią sovietinės valdžios kovą su Katalikų Bažmyčiai galima paaiškinti ir tuo, kad Katalikų Bažnyčia glaudžiai susijusi su Vatikanu, ir todėl buvo sunku ją kontroliuoti. Reikia skirti kelias sovietinės valdžios kovos strategijas prieš Katalikų Bažnyčią, kurios periodiškai keitė viena kitą arba buvo taikomos vienu metu kartu.

Pirmiausia pažymėtina tiesioginė prievarta Bažnyčios atžvilgiu. Ji pasireiškė kunigų areštais, bažnyčių uždarinėjimu, kunigų veiklos apribojimu, represijomis prieš aktyvius tikinčiuosius.

Ypač dažnai sovietinė valdžia bandė pasinaudoti Bažnyčia, per ją veikiant visuomenės nuomonę. Taip, tiesa, nesėkmingai buvo mėginta pasinaudoti Bažnyčios autoritetu malšinant partizaninį judėjimą, sovietizuojant Lietuvos visuomenę. Tai pasireiškė mėginant įtraukti kunigus į įvairius propagandinius judėjimus. Pavyzdžiui, į judėjimą už taiką ir kitokius.

Sovietmečiu išplito itin agresyvi ateistinės komunistinės ideologijos propaganda. Į ateistinę propagandą aktyviai buvo traukiami ir negausūs ekskunigai, rašytojai bei poetai.

Buvo bandyta griauti Bažnyčią iš vidaus. Valdžia aktyviai kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus, siekė lojalių vyskupų konsekravimo, bandė supriešinti dvasininkus, intensyviai verbavo į Saugumą klierikus ir kunigus bei kišosi į kunigų formavimo klausimus.

1940 m. sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvos bažnytinę provinciją sudarė 6 vyskupijos, 717 parapijos, 708 veikiančios bažnyčios, 37 vyrų ir 85 moterų vienuolynai, buvo 1 451 kunigas, keturios kunigų seminarijos su 605 klierikais. Vyskupo V.Brizgio tvirtinimu, 1940 m. iš 3 238 000 Lietuvos gyventojų 84,1 % buvo katalikai.

Sovietinė valdžia iš karto ėmėsi represijų. Buvo uždaryti bei nacionalizuoti vienuolynai, uždrausta vienuolijų veikla. Vien per pirmąjį okupacijos dešimtmetį 180 kunigų buvo ištremti į Sibirą, keliasdešimt kunigų įkalinti arba nužudyti. Dar pridėjus 250 į Vakarus pasitraukusius kunigus, kurie baiminosi sovietinių represijų bei 150 į Lenkiją pasitraukusių lenkų tautybės kunigų, gauname milžiniškus Lietuvos Bažnyčios nuostolius. Vyskupo K. Paltaroko teigimu, 1954 m. Lietuvoje tebuvo likęs 741 kunigas.

Jau pirmaisiais okupacijos metais valdžia nacionalizavo visas bažnytines žemes bei nustatė bažnyčioms padidintus mokesčius. Atėmė Bažnyčiai priklausiusias 7 spaustuves, uždarė visus 830 katalikiškus knygynus bei 32 katalikiškus periodinius leidinius, kurie turėjo apie 750 000 tūkstančių skaitytojų. Netrukus prasidėjo ir bažnyčių uždarymo kampanija. Formalia uždarymų priežastimi buvo skelbiamas sumažėjęs bažnyčių lankomumas, tačiau iš tiesų taip buvo siekiama mažinti Katalikų Bažnyčios įtaką. Maldos namų naikinimo bei uždarinėjimo vajus pasiekė tokį lygį, kad 1991 metais Lietuvoje teveikė 630 katalikiškos bažnyčios. Tiek jų buvo dar XX a. pradžioje… Ypač sunki padėtis sovietmečiu buvo didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune. Pavyzdžiui, Vilniuje iš 30 prieš karą veikusių bažnyčių nebuvo uždarytos tik 9-ios. Tai reiškia, jog vienai bažnyčiai teko daugiau nei keli šimtai tūkstančių gyventojų. Tokia brutali ir agresyvi sovietinės valdžios politika vertė daugelį kunigų susilaikyti nuo aktyvesnės pastoracinės veiklos, kad tik apskritai nebūtų uždaryta jų parapijos bažnyčia.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 781 žodžiai iš 2345 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.