Katalikų tikyba
5 (100%) 1 vote

Katalikų tikyba

1121

KATALIKŲ TIKYBA

Dalyko tikslai ir uždaviniai

Tikybos pamokos skiriamos tam, kad moksleivis pažintų ir pamiltų savąjį tikėjimą, o pamilęs – pagal jį gyventų ir liudytų kitiems. Mokytojo organizuojamoje moksleivių veikloje skiriamos trys sritys – tikėjimo pažinimas, vidinės tikėjimo būsenos ugdymas ir krikščioniškojo gyvenimo praktika. Todėl pabrėžiamas ne tik ir ne tiek žinių teikimas, kiek vertybinis ugdymas: gyvenimo aktualijų nagrinėjimas tikėjimo šviesoje, mokymasis krikščioniškai spręsti doros problemas ir integruoti tikėjimo dalykus į šių dienų kultūrą.

Dalyko struktūra ir ryšiai su kitais dalykais

Tikyba dėstoma kaip viena iš dviejų dorinio ugdymo alternatyvų nuo pat I klasės, todėl XI–XII klasėse esminiai tikybos dalykai jau išeiti, reikia tik apibendrinti, įprasminti krikščioniškąją tiesos apie pasaulį ir žmogų sampratą, išsiaiškinti bei nuodugniau išnagrinėti religijos ir filosofijos, religijos ir kultūros santykį, pasitikrinti krikščionybės esmės sampratą, aptarti Bažnyčios vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, padedant moksleiviams sąmoningiau apsispręsti už krikščioniškąsias vertybes ir gyvenimą su Dievu arba be Jo, o teigiamai apsisprendus – sąmoningiau liudyti savo tikėjimą.

Todėl XI klasės kursas skiriamas religijos ir filosofijos, o XII klasės – religijos ir kultūros santykiui nagrinėti. Be to, XII klasėje apibendrinamas visas pagrindinis katalikų tikybos mokymo turinys.

Tikybos pamokose ir nepamokinėje veikloje randama nemaža vietos bendrajam humanitariniam, socialiniam, pilietiniam, estetiniam, seksualiniam, ekumeniniam ugdymui. Tikybos dalykas glaudžiausiai siejasi su etikos, filosofijos, literatūros, istorijos, pilietinio ugdymo dalykais, taip pat meno pažinimu ir meniniu moksleivių ugdymu. Itin skatintinas tikybos ir etikos mokytojų, tikybą ir etiką (ypač filosofiją) lankančių moksleivių grupių bendradarbiavimas, rengiant diskusijas, debatus, pranešimus, projektus ir pan.

Metodinės nuorodos

Tikybos mokymas visada suprantamas ne tik ir ne tiek kaip žinių teikimas, kiek kaip religinis ugdymas, mokantis gyventi tikėjimu ir juo dalytis. Todėl ir baigiamosiose klasėse filosofiniai bei kultūriniai dalykai turi būti siejami su moksleivių patirtimi, krikščioniškumo ugdymu. Privalu taikyti aktyviausius metodus, remtis bendruomeniškumu, tikėjimo liudijimu, Šventuoju Raštu, liturgija, nepamiršti kristocentrinio principo. Privalu atsižvelgti į tai, jog tikybos pamokas lanko ir tikintys, ir abejojantys, o neretai ir netikintys moksleiviai, todėl būtina ugdymą individualizuoti; tikintieji moksleiviai mokosi tikėjimo dalykus sieti su šiandiena, ginti savo vertybines nuostatas; abejojantiems reikia padėti rasti krikščioniškus atsakymus į savo ieškojimus bei klausimus; netikintiems galima padėti atrasti Kristų ir Jo skelbiamas vertybes.

TURINYS

XI KLASĖ

RELIGIJA IR FILOSOFIJA

I. Kaip filosofijoje iškyla Dievo problema?

Dievas ir graikų filosofija (filosofinė ir religinė sąmonė antikoje, jų skirtingumas, arche paieška antikos filosofijoje kaip filosofinis (vieno) Dievo – Vienio ieškojimas, antikos religinės sąmonės politeizmas; filosofijos orientacija į transcendentinę (anapusišką) realybę, religinės sąmonės imanentiškumas (šiapusiškumas) pasauliui; moralinės dimensijos nebuvimas antikos religinėje sąmonėje, teodicėjos nebuvimas antikos filosofijoje).

Dievo ir religijos problema krikščioniškoje filosofijos perspektyvoje (krikščioniškosios filosofijos kilmė ir ypatumai; naujųjų laikų (moderno) filosofijos problemos ir krikščionybė; krikščionybė ir šiuolaikinės filosofijos problematika).

Pagrindinės religijos klausimų nagrinėjimo filosofijoje perspektyvos (religija kaip tikrovės aiškinimas; religija kaip gyvenimo ir veiklos orientacijos prasminė sistema; religijos reikšmė kuriant ir įtvirtinant asmeninį ir socialinį identitetą).

II. Filosofija apie Dievą. Kaip filosofija įrodinėja Dievo buvimą

Egzistencinis kelias į Dievą Augustino filosofijoje (egzistencija; egzistencinis kelias; trumpa Šv. Augustino biografija).

Ontologinis argumentas: mes mąstome apie Dievą kaip apie kažką, „už ką nieko didesnio negalima sugalvoti” (Augustino mokymas apie Dievo pažinimą – ontologinio argumento pirmtakas: mąstymas atranda nekintamas ir amžinas tiesas; Anzelmo Kenterberiečio suformuluotas ontologinis argumentas; ontologinis argumentas R. Dekarto (Descartes) ir G. Leibnico (Leibniz) filosofijoje; ontologinio argumento kritika I. Kanto filosofijoje).

Kosmologinis argumentas: jeigu kas nors yra, yra ir Dievas (penki Dievo buvimo įrodymo būdai Tomo Akviniečio filosofijoje – kosmologinio argumento konkretizacija).

Teleologinis argumentas: natūralios būtybės teleologinis pobūdis nepaaiškinamas remiantis tik pačia būtybe (teleologinio argumento plėtotė nuo antikos iki G. V. F. Hegelio filosofijos).

Semantinis argumentas: idėjos reprezentacinės galios iškėlimas (ex nihilo nihil fit) Dekarto filosofijoje.

Dievas kaip reguliuojamoji idėja ir praktinis postulatas Kanto filosofijoje.

III. Religijos filosofija – tikėjimo prasmės perspektyva

Filosofijos ir religijos hermeneutinis santykis viduramžių patristikoje (kaip patristinė egzegezė ieško kriterijų teisingai suprasti Šventąjį Raštą; kokias
Šventojo Rašto prasmes nurodo Origenas, į kokią hermeneutinę perspektyvą tai orientuoja; kokius Šventojo Rašto prasmės paieškos kriterijus formuluoja Augustinas; kokia tikėjimo reikšmė atskleidžiant Šventojo Rašto prasmę).

Proto ir tikėjimo įtampos hermeneutika – filosofijos ir religijos santykio išraiška scholastikoje (ar priklauso Šventojo Rašto prasmė nuo konkrečios kalbos žodžių reikšmės lauko; koks pažodinės ir dvasinės Šventojo Rašto prasmių ryšys Tomo Akviniečio hermeneutikoje).

Filosofijos ir religijos santykis Renesanso filosofijoje (E. Roterdamietis ir hermeneutikos kritinė funkcija; tikėjimo kaip Šventojo Rašto hermeneutinio kriterijaus iškėlimas M. Liuterio (Luther) doktrinoje).

Filosofijos ir religijos santykis naujųjų laikų (moderno) filosofijoje: nuo redukcijos iki išsiskyrimo.

1. Kantas: religija tik proto ribose (ar galima teoriniu protu įrodyti Dievo buvimą; koks religijos turinio aspektas gali būti suvokiamas protu; kas yra moralė religijos atžvilgiu).

2. F. E. D. Šlejermacheris (Schleiermacher): religija kaip begalybės pajauta (kas yra religija – proto aktas ar jausmas; kuo remiantis grindžiamas religijos besąlygiškumas; koks religinės patirties turinys grindžia jos autonomiškumą).

3. Hegelis: filosofijos ir religijos susitaikymo siekimas (religinės sąmonės laikymas atskiru Absoliučios Dvasios (Proto) tapsmo momentu; religijos redukavimas iki filosofijos).

S. Kjirkegoro (Kierkegaard) tikėjimo paradoksas: egzistencinės tikėjimo akto hermeneutikos ištakos (ar protas pajėgus suprasti tikėjimą; koks religijos ir filosofijos santykis; koks religijos ir tikėjimo santykis; etikos suspendavimas tikėjime; tikėjimas kaip paradoksas).

Filosofija ir religija: fenomenologinis posūkis (kokios yra fenomenologinio religijos tyrimo prielaidos; kaip R. Otas (Otto) nusako religijos objektą; kaip suprasti Oto Sacrum; paaiškinti sacrum-profanum perskyrą).

Patirtis ir religija (filosofinė patirties samprata; patirties sudėtingumo aspektai; religinė patirtis ir jos santykis su Šventenybe; religinė patirtis ir jos santykis su dieviškumu; prasmės praradimas ir religinė patirtis; mistiškumas kaip religinės patirties fonas. Religijos sugrįžimas į šiuolaikinį pasaulį kaip šiuolaikinio žmogaus religinės patirties dalis).

Kalba ir religija (sekuliarizuota kalba – šiuolaikinio mąstymo išraiška; religijos kalbos savitumas; simbolis ir mitas; mitas ir pasakojimas; simbolis ir prasmės problema; tyla kaip mąstymo dispozicija pakeliui į pačiam mąstymui nepasiekiamą Prasmę).

IV. Religijos kritika – kraštutinis filosofinis redukcionizmas religijos atžvilgiu

L. Fojerbachas (Feuerbach) ir teologijos redukcija į antropologiją (Dievas – paties žmogaus esmė; K. Marksas (Marx) ir religijos, kaip iškreiptos (ideologinės) sąmonės, samprata; S. Froidas (Freud) ir psichoanalitinė religijos redukcija; religija – tik nuslopintų (pasąmoninių) kompleksų išraiška; F. Nyčė (Nietzsche): „Dievo mirties” skelbimas ir antžmogio iškėlimas).

V. Filosofija ir didžiosios pasaulio religijos

Induizmo, budizmo, judaizmo, islamo tikrovės ir žmogaus samprata.

Privaloma literatūra

1. Jacopozzi A. Religijos filosofija. – Vilnius: Aidai, 1997.

2. Filosofijos istorijos chrestomatija. – Vilnius: Mintis, 1987.

3. Jacopozzi A. Religijos filosofija, – Vilnius: Aidai, 1977.

Papildoma literatūra

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.

2. Kierkiegardas S. Filosofijos trumpiniai. – Vilnius: Aidai, 2000.

3. Origenas. Giesmių giesmės homilijos. – Vilnius: Aidai, 1977.

4. Augustinas A. Dialogai. Apie mokytoją. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1999.

5. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992.

XII KLASĖ

KULTŪRA IR RELIGIJA

I. Kultūros esmė

Kultūros samprata (medžiaginė ir dvasinė kultūra; dvasinės kultūros reikšmė žmogaus bei žmonijos gyvenime; asmuo tautos kultūroje; dvasinės kultūros puoselėjimo būdai; jaunimas ir šių dienų kultūra; kultūringo žmogaus bruožai ir moksleivio galimybės juos ryškinti savyje).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1309 žodžiai iš 2596 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.