Kaunas laikinoji sostinė – kauno teatrai
5 (100%) 1 vote

Kaunas laikinoji sostinė – kauno teatrai

Turinys

3. Įžanga

4. Dramos teatras

5. Opera ir baletas

7. Juozas Vaičkus

8. Konstantinas Glinskis

9. Borisas Dauguvietis

10. Andrius Oleka-Žilinskas

11. Pastato istorija

12. Dainos draugija

14. Svarbesnės datos

15.Apibendrinimas

16. Naudota literatūra

Įžanga

Po 123 metus trukusios okupacijos 1918 m. vasario 16d. lietuvių tautos apsisprendimu buvo paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Nepriklausomybės įtvirtinimas ir Lietuvos valstybingumo tarptautinis pripažinimas buvo sunkus ir sudėtingas. 1920 m. gegužės 15 d. išrinktas Steigiamasis seimas paskelbė Lietuvą demokratine respublika. Nepriklausomą Lietuvos Respubliką pripažino užsienio valstybės. Lietuva tapo lygiateise pasaulio valstybių bendrijos nare.

Svetimų okupacijų, karo nualintoje valstybėje svarbiausias dėmesys buvo sutelktas socialiniam bei ekonominiam gyvenimui. Tačiau lygiagrečiai buvo imtasi ir lietuviškos kultūros ugdymo darbo. Per visą lietuvių tautos istoriją Lietuvos valstybė pirmą kartą pati vykdė kultūros politiką, kūrė institucijas, vadovaujančias kultūriniam gyvenimui. Šioje veikloje ryškėjo valstybinės kultūrinės politickos kryptys: įtvirtinti lietuvių kalbą kaip valstybinę, likviduoti neraštingumą, įvedant privalomą pradiną mokymą, įkurti aukštąją mokyklą, skatinti meninę kūrybą įkuriant teatrą ir kt. Kultūros gyvenimo darbe buvo orientuojamsi į Vakarų Europos valstybių kultūrinio gyvenimo patirtį, stengiamasi išsivaduoti iš kultūrinio uždarumo, kurį sąlygojo ilgus dešimtmečius trukusi okupacija, kultūrinio gyvenimo varžymas.

Dramos teatrai

Dramos vaidykla parengė pirmąjį spektaklį 1920 m. gruodžio 19 d. Buvo suvaidintos H.Zudermano “Joninės”. Ši diena yra laikoma lietuviško profesionalaus dramos teatro veiklos pradžia.

Profesionalus lietuvių dramos teatras Kaune 1921-1940 m. meninių ieškojimų srityje išgyveno sudėtingą kaitos metą. Neilgą 20 metų laikotarpį teatrologai pagal kūrybinio augimo kriterijus išskiria net į 3 etapus. 1921-1928 m. buvo pirmasis teatro veiklos etapas. Tai buvo teatro augimo laikas ir kūrybinių jėgų, ir kūrybingumo proceso prasme. Teatras suformavo kūrybišką trupę, parinko repertuarą, ieškojo savo meninio braižo. Antrasis etapas – 1928-1934 m. buvo Valstybės dramos klestėjimo metai. Buvo statomos sudėtingesnės pjesės, ieškoma naujų meninės išraiškos priemonių, vaidybinės technikos ir emocinio išgyvenimo vienybės. Labai išaugo ir kitų dramos spektaklių komponentų – muzikos, scenografijos – vaidmuo. Tokio lygio trečiajame veiklos etape 1935-1940 m. teatrui nepavyko išlaikyti. Nors spektakliai pasižymėjo giliu psichologiškumu, bet ankstesnių metų meninių ieškojimų dvasios, sukurtų vaidmenų emocinio gilumo artistai nepasiekė.

Pirmajame teatro veiklos etape jame dirbo keli režisieriai, kiekvienas jų paliko tam tikrą pėdsaką. Labai trumpai Dramos vaidyklos režisieriumi buvo J.Vaičkus, vėliau jį pakeitė K.Glinskis, o 1924 m. į teatrą atėjo Borisas Dauguvietis (1885-1949). Kadangi Vaičkus dirbo labia trumpai, didesnės reikšmės jo veikla neturėjo. J.Vaičkų pakeitęs K.Glinskis buvo profesionalus aktorius ir režisieriumi tapo būtinybės verčiams. Jo statytuose spektakliuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne režisūriniams ieškojimams, o aktoriui. Jis dažniausiai statė lietuvių dramaturgų kūrinius, klasiką, lengvas, žaismingas komedijas. Tik toks repertuaras galėjo patraukti žiūrovus, nes kauniečiai teatrą lankė gana vangiai. Aktorė T.Vaičiūnienė apie žiūrovus rašė: ”Teatrinės publikos tuometinis Kaunas visiškai neturėjo. Miesto centre ir senamiestyje gyveno amatininkai ir prekybininkai. Jie mūsų teatru nesidomėjo ir jo nelankė. Priemiesčiai: Šančiai, Žaliakalnis, Vilijampolė buvo darbininkų bei iš caro laikų pasžiūrovų teatraiilikusių smulkių valdininkų rajonai. Darbininkus nuo teatro atbaidydavo dar ir didelės bilietų kainos. Saujelė inteligentijos negalėjo užpildyti tokios mažos musų teatro salės. Rimtesnių žiūrovų teatrai susilaukė daug vėliau, kai buvo atidarytos lietuviškos mokyklos ir universitetas”.

Kai teatro režisieriumi tapo B.Dauguvietis, spektaklių, meninis lygis gerokai ūgtelėjo. spektaklių meninis lygis gerokai ūgtelėjo. Jis paskatino nacionalinės dramaturgijos plėtotę ir j lietuvių teatro sceną atvedė 3 autorius – Maironį, V. Krėvę, Petrą Vaičiūną (1890-1959), tapusį pačiu produktyviausiu Lietuvos Respublikos laikų dramaturgu. Pataikaudamas neišprususiam žiūrovui, režisierius gana dažnai pasirinkdavo menkavertes pjeses. Kauno Šviesuomenė juokaudavo, kad Dauguvietis stato viską „nuo Goldonio iki Maironio“. Vadovaujant B. Dauguviečiui teatras didelių aukštumų nepasiekė.

Valstybės dramos suklestėjimo etapas yra siejamas su talentingo režisieriaus Antano Olekos-Žilinsko“ (1892-1948) atėjimu į teatrą. Jo veikla plėtojosi dviem kryptimis – organizacine ir kūrybine. Režisierius stengėsi priimti į trupę naujus, talentingus aktorius, parinkti tinkamą repertuarą. Oleka -Žilinskas Valstybės teatre sudarė konsultacinę ir teatro repertuaro komisijas. Repertuaro komisija padėdavo parinkti pastatymams veikalus, aptardavo gautas pjeses, konsultuodavo rašytojus. A. Olekos-Žilinsko sumanymu 1931 m. buvo įkurtas Valstybės teatro Šiaulių skyrius – antrasis
profesionalus dramos teatras Lietuvoje. Režisierius kvietė gastrolių kitus teatrus, užmezgė tarptautinius ryšius su užsienio valstybių teatrais.

Reikšmingiausi A. Olekos-Žiiinsko – režisieriaus – nuopelnai kūrybiniame teatro gyvenime. Čia jis įtvirtino rusų aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Stanislavskio (1863-1938) sistemą, kurios esmė yra realistinė psichologinė vaidyba, grindžiama -aktoriaus saviruoša, tobulinant vaidybos techniką ir panaudojant visas aktoriaus fizines ir dvasines savybes kuriamame vaidmenyje. Jis pakvietė garsų rusų aktorių Michailą Čechovą (1891-1955), nepilnus dvejus metus režisavusį Valstybės teatre. A. Olekos-Žilinsko darbo teatre metais buvo ugdoma nacionalinė dramaturgija, pastatyta 18 lietuviškos dramaturgijos veikalų. Jis stengėsi ugdyti režisierių pamainą. Vaidybos studijoje parengė 2 laidas aktorių, vadintu „žilinskiukais“.

Paties A. Olekos-Žilinsko spektakliai pasižymėjo gerai apgalvota režisūra. Visi pastatymo elementai – žodis, judesys, masinės scenos, scenografija, muzika – būdavo glaudžiai tarpusavyje susiję ir tarnavo vienam tikslui – kūrinio idėjai atskleisti. Visų 10 jo režisuotų spektaklių (2 iš jų muzikiniai) pastatymai buvo labai meniški. Sceninio meno viršūne tapo V. Krėvės „Šarūno“ pastatymas 1929 m., kuriam tuometinė kritika negailėjo pagiriamųjų žodžių.

Režisieriaus darbo metai Valstybės teatre sutapo su ekonominės krizės laikotarpiu. Teatro spektakliai ne visada buvo pelningi. Spauda ir kai kurie Kauno kultūrinės visuomenės atstovai apkaltino A. Oleką-Žilinska, kad jis, būdamas direktoriumi, neracionaliai švaisto lėšas, o kaip režisierius „užkrėtė“ teatrą bolševizmu, nes pakvietė į Kauną rusų aktorius. Kūrybinė atmosfera tapo slogi ir pirmutinis iš Kauno išvyko M. Čechovas, o neilgai trukus – ir A. Oleka-Žilinskas (1933). Tai buvo teatro ir visuomenės konflikto išviršinės priežastys. Giluminės priežastys buvo kitos ir jas labai tiksliai apibūdino B. Sruoga: „Žilinsko vadovautasai inteligentiškas teatras nesusilaukė mūsų platesnės visuomenės pritarimo. Žilinskas pasiliko svetimas. Čia, atrodo, ir glūdi jo veiklos tragiškoji paslaptis, jo darbas buvo mums per ankstyvas. Jis, atvykęs iš tokio aukšto teatralinės kultūros miesto, koks yra Maskva, atvykęs iš geriausios pasaulyje teatro mokyklos, iš karto pasiryžo duoti tai, į ką reikia ilgais dešimtmečiais augt. Jis savo veikloje visai neatsižvelgė visuomenes skonio lygmens“.

A. Olekos-Žilinsko išvykimas buvo labai didelis nuostolis Lietuvos teatrui. Po jo prasidėjo trečiasis teatro raidos etapas, kuriame spektaklių meninis lygis smuktelėjo. Teatras prarado tarp žiūrovu įgytą populiarumą. Valstybės drama pradėjo atgimti, kai į teatrą atėjo jauni režisieriai Romualdas Juknevičius (1906-1963) ir Algirdas Jakševičius (19C8-1941). Tai buvo A. Olekos-Žilinsko mokiniai, baigę režisūros studijas Maskvoje, kuri tuo metu buvo pripažinta pasauliniu teatrinio meno centru; Didelė teatro dramos trupės kūrybinė sėkmė buvo Valstybės teatre A. Jakševičiaus pastatyti J. O’Nilo „Marko milijonai“, R. Juknevičiaus režisuoti spektakliai G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“ ir M. Panjolio „Topazas“. Nepriklausomybės laikotarpio pabaigoje Valstybės teatro dramos trupė vėl tapo pajėgiu meniniu kolektyvu. 1920-1940 m. teatre subrendo ir vaidino garsūs aktoriai -„Ona Kurmytė (1901-1952), Petras Kubertavičius (1897-1964), Jurgis Petrauskas (1886-1977), Ona Rymaitė (1899-1950) ir kt.

Opera ir baletas

Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžioje nebuvo nei operos teatro, nei pajėgių muzikinių kolektyvų, koncertinio gyvenimo, visa tai reikėjo sukurti. Šia veikla užsiėmė LMKD muzikos sekcija pasiryžusi statyti operą. Į Kauną jau buvo parvykę profesionalūs dainininkai A Nezabitauskaitė-Galaunienė, Petras Oleka (1895-1975) ir svarbiausia, buvęs Peterburgo Marijos teatro solistas, Rusijos operos pirmo ryškumo žvaigždė Kipras Petrauskas (1885-1965). Buvo sudaryta Operos valdyba, pastatymui pasirinkta Dž. Verdžio „Traviata“, nes jai reikėjo nedaug solistų, pakako nedidelio choro ir orkestro, Daugiausia darbo, statant „Traviatą“, įdėjo K. Petrauskas. Turėdamas dešimties metu sceninio darbo operoje patirtį, jis mokė solistus dainuoti, aiškino jiems vaidmenų atlikimo niuansus. Parinkęs grakštesnes choro artistes, K. Petrauskas pats parengė operos trečiojo veiksmo baleto numerį. Operą režisavo K.Glinskis, orkestrui dirigavo J. Tallat-Kelpša, scenografijos autorius buvo Vladas Didžiokas (1889-1942). 1920 m. gruodžio pr. {kurta Operos vaidykla paskelbė apie būsimąjį operos spektaklį. 1920 m. gruodžio 31 d. Kaune įvyko Dž. Verdžio „Traviatos“ premjera. Ši diena yra profesionalaus lietuviško operos teatro veiklos pradžia. Pagrindines partijas dainavo K. Petrauskas (Alfredas), A. Sodeika (Žermonas). A. Nezabitauskaitė-Galaunienė (Violeta) ir kt.

Apie premjerą K. Petrauskas atsiminimuose rašė: „Norinčių patekti Į ją negalėjo sutalpinti tuometinio Kauno teatro rūmai. Bilietai buvo išpirkti keliems tolesniems spektakliams. Mat, ne tik Kauno, bet ir kitų Lietuvos miestų, miestelių ir net kaimų gyventojai troško pamatyti taip lauktą ir daugelio abejonėmis apipintą spektaklį. Pirmąjį rimtos, pasaulinio garso operos spektaklį, vietinių jėgų parengtą ir
gimtąja kalba! […j Pirmojo spektaklio pasisekimą sunku atpasakoti. Vos besilaikydami ant kojų iš nuovargio ir susijaudinimo, mes nesuskaičiuojamai daug kartų turėjome eiti į sceną, kviečiami dėkingumo ir susižavėjimo pagautų žiūrovų. Scena skendėjo vainikuose, gėlių ir dovanų krepšiuose“.

Skirtingai nuo pirmojo dramos spektaklio, kurio pastatymas meniniu atžvilgiu buvo silpnas, pirmasis operos spektaklis buvo didelė sėkmė. K. Petrauskas, kurio muzikine erudicija ir skoniu abejoti netenka, taip įvertino „Traviatos“ pastatymą: „… mes pastatėme operos spektakli, kuris, nors ir labai kukliai apipavidalintas, dainavimu ir vaidyba toli prašoko vidurkį ir nebūtų padaręs gėdos nė vienam, ilgametį patyrimą, lėšas ir igudusį kolektyvą turinčiam teatrui“.

Lietuvos operos raidoje išskiriami 2 laikotarpiai: organizacinis – 1922-1932 m. ir menines brandos – 1933-1940 m., kai ji „tapo viena geriausiųjų Europoje“. Operos teatro veiklos pradžioje jo kūrybinės pajėgos buvo negausios. Trupė turėjo 14 solistų, 30 choristų. 36 orkestro muzikantus. Operos spektakliams statyti trūko profesionalių operos režisierių, nes operos ir dramos režisūra turi savo specifinių skirtumų. Režisieriai buvo kviečiami iš užsienio. Valstybės operos pastatymų meninis lygis labai išaugo, kai į Kauna 1928 m. iš Belgrado atvyko garsus rusu režisierius Teofanas Pavlcskis (1880-1936). Jis turėjo konkrečią meninę programą, kurią sėkmingai įgyvendino teatre, pastatydamas 8 operas: Š. Guno „‘Faustą“, Dž. Verdžio „Aidą“, Ž. Bize „Karrnen“ ir kt.

Operos pastatymų meninio lygio augimą labai paskatino vyriausiojo dirigento ir operes meno vadovo Mykolo Bukšos (1869-1953) veikla. Jis ugdė operos trupės profesionalumą, lavino dainininkų ir muzikantų meninį skonį. Per trumpą laiką Bukša sugebėjo sutelkti visas teatro pajėgas – solistus, choristus, orkestrą į vieną darnų kolektyvą, operos meninis lygis labai išaugo.

Pirmuoju teatro veiklos laikotarpiu į operą atėjo tokie dainininkai kaip Antanas Kučingis (1899-1983), Marijona Rakauskaitė (1892-1957), Aleksandras Kutkus-Kutkauskas (1899-1969), Juozas Babravičius (1882-1957). Visi jie tapo Lietuvos operos žvaigždėmis. 1922-1932 m. Valstybės teatre buvo pastatyta daugiau kaip 30 klasikinio repertuaro operų. Jaunai, tik pradėjusiai savo kūrybinį kelią operos trupei, tai buvo didelis kūrybinis išbandymas, kurį ji sėkmingai įveikė, menine prasme tobulėdama. Prie operos sėkmės prisidėjo ir dailininkai scenografai, ypač M. Dobužinskis. Kultūrinio poveikio prasme Kauno operos vaidmuo buvo didelis. 3-ojo dešimtmečio pr. provincialiame Kaune buvo vienas kitas operinės muzikos gerbėjas ir teatro lankytojas. Per 10 veiklos metų Valstybės opera išsiugdė išprususį, reiklų žiūrovą.

Antruoju veiklos laikotarpiu teatro kūrybinės jėgos pastebimai sustiprėjo. Teatras pasipildė jaunais, talentingais dirigentais – Vytautu Marijošiumi, Juozu Pakalniu (1912-1948) bei jaunais dainininkais -Petronėle Zaniauskaite (1910-1986), Kaziu Gutausku (1900-1995), Juozu Mažeika (1907-1976), Aleksandra Staskevičiūte (1899-1984). Labai išaugo operos orkestro ir choro lygis, nes dauguma atlikėjų buvo Kauno konservatorijos arba Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtiniai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2023 žodžiai iš 6567 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.