Kauno miesto užliedžių rajono dirvožemio tyrimo medžiaga
5 (100%) 1 vote

Kauno miesto užliedžių rajono dirvožemio tyrimo medžiaga

1121

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Agronomijos fakultetas

Dirvotyros ir agrochemijos katedra

KAUNO MIESTO UŽLIEDŽIŲ RAJONO DIRVOŽEMIO TYRIMO MEDŽIAGA

Dirvotyros kursinis darbas

Atliko: agronomijos specialybės

II k. 2gr.studentė

Lendrina Tilvytytė

Vadovas: doc. V. Buivydaitė

Kaunas – Akademija

2004 m.Pasirinktos vietovės aprašymas

Kauno rajono Lietuvos veterinarijos akademijos mokomasis – bandomasis ūkis yra į vakarus nuo Kauno miesto. Teritorija ribojasi su Kauno miestu. Šiaurės rytine ūkio riba eina kelias Kaunas – Klaipėda, o pietiniu pakraščiu Kaunas – Jurbarkas. Pagal Nevėžio upę eina kelias Kaunas – Babtai – Kėdainiai. Vietinės reikšmės keliai: IX fortas – Romainiai, Giraitė – Užliedžiai, Romainiai – kelias Raudondvaris – Babtai. Teritorijoje yra Kaniūkų, Romainių, Giraitės, Užliedžių ir Muniškių gyvenvietės. Driekiasi ties Nevėžio ir Nemuno krantais.

Geomorfologinė vietovės charakteristika

Pagal geomorfologinį susiskirstymą teritorija priklauso Pabaltijo žemumos srities, Nevėžio lygumos rajonui, Babtų ir Didžiųjų Ibėnų mikrorajonams turintiems skirtingą reljefą. Babtų mikrorajonas apima Nevėžio žemupio slėnį, turintį periodiškai apsemiamą priesmėlingą giliai slėniuotą rajoną. Didžiųjų Ibėnų mikrorajonas turi nenuotakų priemolingą plokščių lygumų reljefą.

LVA mokomojo – bandomojo ūkio teritorijos reljefas yra įvairus. Šiaurinėje ir centrinėje dalyse vyrauja silpnai banguotų lygumų reljefas paįvairintas neaukštais pakilimais ir negiliais pažemėjimais. Vakarinėje dalyje šios lygumos baigiasi stačiais šlaitais nusileidžiančiais į Nevėžio upės slėnį.

Pietvakarinėje ir pietrytinėje ūkio dalyse reljefas yra vidutiniškai, vietomis stipriai banguotas. Bangos aukštos, ilgos daugumoje turinčios pietvakarių – šiaurės kryptį. Statesni šlaitai paliesti erozijos. Ūkio reljefą labai pagyvina Sausinės, Plytupio, Leidelio ir kiti bevardžiai upeliai, kurie teka į Nevėžį ir sudaro dideles griovas.

Pats pietvakarinis ūkio iškyšulys užsibaigia plačiu Nemuno ir Nevėžio upių santakos plėniu. Nevėžio upės slėnyje ir Nemuno santakoje vyrauja lyguminis reljefas su mikroįdubimais bei senvagėmis.

Dirvodarinės uolienos yra įvairios. Rytinėje ir dalinai centrinėje ūkio teritorijoje vyrauja nuosėdiniai sunkūs priemoliai ir moliai. Šiaurinėje, vakarinėje ir iš dalies pietinėje vyrauja moreniniai lengvi ir vidutiniai priemoliai. Pietinėje dalyje yra nedideli plotai dirvožemių, kurie išsivystė iš smėlio dirvodarinių uolienų. Vietomis sutinkama dvinarių uolienų, kur priesmėliai 60-80 cm gylyje guli ant lengvų ir vidutinių priemolių. Nemuno ir Nevėžio santakoje vyrauja aliuvinės kilmės smėliai, rečiau priesmėliai, o Nevėžio slėnyje – aliuviniai priesmėliai ir priemoliai. Žemiausiose, stipriai užmirkusiose reljefo vietose yra organinės kilmės dirvožemių, kurių paviršiniame sluoksnyje yra puveninga velėna, podirvyje lengvas priemolis. Visoje teritorijoje vyrauja silpnai akmenuoti plotai.

Ūkio teritorijos pietine riba pratekanti Nemuno upė, vakarine dalimi Nevėžio upė, bei į jį įtenkantys upeliai yra pagrindiniai perteklinio vandens surinkėjai iš drenuotų ir nesausintų plotų. Dalis perteklinio vandens nuo aukštesnių reljefo vietų nuteka į įdubimus ir slėnius. Silpnai banguotų lygumų reljefe nuolydis į pagrindinius vandens surinkėjus yra mažas, todėl čia dirvožemiai daugumoje yra užmirkę. 1987 11 01 būklei buvo nusausinta 62,5  nuo bendro ūkio ploto.

Dirvožemio agronominis rajonas, jo charakteristika

Dirvožeminiai – agronominiai rajonai – tai smulkesni respublikos teritorijos vienetai, kurie vienas nuo kito skiriasi atskirų dirvožeminę dangą sudarančių dirvožemių santykiu ir tam tikrais reljefo, klimato bei kitų gamtinių sąlygų savitumais, sąlygojančiais šiek tiek skirtingą žemės ūkio gamybos būdą. LVA bandomasis – mokomasis ūkis priklauso Nevėžio baseino rajonui.

Nevėžio baseino rajonas apima centrinę Lietuvos Vidurio žemumos zonos dalį. Rajono teritorijos paviršius šiek tiek aukščiu nuo jūros lygio. Absoliutiniai aukščiai siekia 70 – 90 m ir daugiau. Per visą rajono teritoriją teka Nevėžis su savo intakais, pietinė rajono dalis užgriebia Neries žemupį.

Vyrauja velėniniai glėjiniai ir velėniniai karbonatiniai priemoliai dirvožemiai. Velėniniai jauriniai, dažniausiai silpnai nujaurėję. Nemažai čia yra ir smėlinių bei žvyrinių dirvožemių, kurių dauguma apaugusi miškais. Pelkinių ir jaurinių pelkinių dirvožemių rajone palyginti nedaug.

Nevėžio baseino rajonas, išskyrus tik gal, vietas su didesniais smėlinių dirvožemių plotais, dirvožemių ir kitų gamtinių sąlygų atžvilgiu tinka aukšto produktyvumo žemės ūkiui išvystyti.

Tiriamo ploto dirvožemių aptarimas

Velėniniai glėjiški (VG1) dirvožemiai. Jie susiformavę visoje ūkio teritorijoje. Susidarė lygesnėse reljefo vietose, todėl yra silpnai užmirkę. Iš ūkyje esančių velėninių glėjiški dirvožemių, vyrauja velėniniai glėjiški pajaurėję. Pagrindiniai šių dirvožemių požymiai yra, kad B horizonte turi melsvas užmirkimo – glėjiškumo žymes. Karbonatų pradžia 40 – 70 cm gylyje. Velėniniai
glėjiški dirvožemiai yra neutralios ir šarminės reakcijos. Turi vidutiniškus ir didelius humuso kiekius 2,5 – 4,2 . Dirvožemiai yra karbonatingi, nes dirvodarinėse uolienose turi vidutiniškai 16,3 – 22,0  karbonatų. Bendru azotu neturtingi ir vidutiniškai turtingi 0,175 – 0,259 . Vyraujanti granuliometrinė sudėtis yra priemoliai, taip pat yra priesmėlių. Nusausinti šie dirvožemiai yra gana geros ūkinės vertės. Šių dirvožemių nujaurėjimas dažniausiai būna neryškus, karbonatai prasideda negiliai. Dirvožemių profilis atskirais horizontais diferencijuotas vidutiniškai.

Velėniniai glėjiniai (VG2) dirvožemiai. Dažniausiai įsiterpę tarp velėninių glėjiškų (VG1) dirvožemių užimdami žemesnes reljefo vietas. Savo savybėmis panašūs vieni į kitus, tik skiriasi stipresniu užmirkimu. Aprašomi dirvožemiai yra neutralios reakcijos, turtingi humusu 3,8 – 5,6 . Bendru azotu vidutiniškai turtingi 0,245 – 0,350 . Judriuoju fosforu ir kaliu neturtingi. Granuliometrinės sudėties atžvilgiu vyrauja priemoliai, taip pat yra priesmėlių. Nusausinti šie priemolių ir priesmėlių dirvožemiai ra vidutinės ūkinės vertės. Nuo velėninių glėjiškų skiriasi aukštesniu užmirkimo laipsniu. Šių dirvožemių glėjiškumo žymės ryškios jau 30 cm gylyje, o 50-70 cm gylyje apima visą horizontą B. Reakcija paprastai būna silpnai rūgšti.

Velėniniai jauriniai glėjiški (JVV1) dirvožemiai. Susidarė lygesnėse reljefo vietose. Todėl yra silpnai užmirkę. Pagal užmirkimą panašūs į velėninius glėjiškus dirvožemius, tik skiriasi, kad turi ryškiau išsivysčiusį jaurinį A2B horizontą ir karbonatai yra giliau 70 – 80 cm. Šis dirvožemis yra neutralios šarminės reakcijos, vidutiniškai turtingas humusu 2,2 – 2,6 . Bendru azotu neturtingi, vietomis vidutiniškai turtingi 0,147 – 0,266. Turi mažus ir vidutinius judraus fosforo ir kalio kiekius. Vyrauja priesmėliai, taip pat yra priemolių. Nusausinti šie dirvožemiai yra vidutinės ūkinės vertės.

Velėniniai karbonatiniai (VK) dirvožemiai. Sutinkami pavieniais mažais ploteliais. Užima aukštesnes reljefo vietas ir yra normalaus drėgnumo. Vyrauja pajaurėję šio tipo dirvožemiai. Dalis jų yra paliesti erozijos, iš prigimties yra šarminės reakcijos. Turi mažus humuso kiekius iki 1,9. Bendro azoto taip pat maži kiekiai iki 0,126 . Judriuoju fosforu ir kaliu turtingi. Dirvožemiai karbonatingi, nes turi iki 25,5 karbonatų. Vyraujanti granuliometrinė sudėtis yra priemoliai, taip pat yra priesmėlių. Šie dirvožemiai ūkyje yra geriausios ūkinės vertės. Šie dirvožemiai yra be jokių pajaurėjimo požymių, turi karbonatų visame profilyje nuo pat paviršiaus, bet ne giliau kaip 15-20cm. Lietuvoje šie dirvožemiai sudaro nedidelę dalį teritorijos.

Šiuo metu Jūs matote 79% šio straipsnio.
Matomi 1197 žodžiai iš 1517 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.