Kauno marių vakariniame krante, apsuptas žalio miško masyvo, stovi Pažaislio architektūros ansamblis – buvę kamaldulių vienuolyno pastatai ir bažnyčia. Tai vienas iš nedaugelio mūsų krašto paminklų, kuriame taip ryškiai atispindi talentingų baroko epochos menininkų – architektų, tapytojų ir lipdytojų – kūryba.
Lietuvos architektūroje baroko stilius atsirado XVII a. pr., veikiamas, kaip ir kitose kraštuose, italų baroko.
Šio stiliaus plėtotės ir klestėjimo svarbiausios priežastys buvo viešpataujančių klasių feodalinė – katalikiškoji rekacija, vadinama kontrreformacija, kuri kilo prieš XVI a. refomacijos sąjūdį, ir feodalizmas, o kai kuriuose kraštuose ir valdovų absoliutizmas. Katalikų bažnyčia, kurios autoritetas ir galybė pašlijo XVI a. dėl reformacijos sąjūdžio, XVII a. vėl sustiprėjo, įsigyja valdžios valdžios ir ekonominės galios. Kovoje prieš reformaciją menas pajungiamas tarnauti bažnyčiai. Bažnyčia skatina feodalus didžturčius statyti naujo kulto namus, steigti ir finansuoti vienuolynus. Statomų bažnyčių didingumu, jų vidaus įrengimo puošnumu, bažnyčia nori pavergti tikinčiųjų minias, pademonstruoti savo galią ir triumfą.
Savo prabangiomis rezidencijomis ir pilimis, steigiamiems vienuolynams ir naujoms bažnyčioms statyti Lietuvos, kaip ir kitų šalių feodalai, tais laikais neretai kviesdavo architektus ir menininkus iš Italijos, o šitie statė ir kūrė to meto jų tėvynėje paplitusiomis ir madingomis baroko stiliaus formomis.
Barokas, iš tiesų yra labiausiai paplitęs architektūros stilius Lietuvoje. XVII a. ir kone visame XVIII a. baroko formomis Lietuvoje buvo ne tiktai naujai statomi įvairūs pastati, bet taip pat labiau ar mažiau pertaisomi ir pritaikomi naujam stiliui, t.y. barokinami kone visi ankstesni gotikos ir renesanso epochų pastatai, arba bent gaudavo naują vidaus apstatymą.
Šioje reprezentatyvioje baroko stiliaus epochoje dominuoja ir labiausiai išsiplėtoja architektūros menas.
Epochai būdinga didingi, impozantiški architektūros ansambliai, valdovų ir didikų pilys, rūmai, vienuolynai, kur dirba ir pasireiškia įžymūs tos epochos įvairių sričių menininkai. Pastatai turėjo šlovinti magnatus – fundatorius, įamžinti jų vardą, imponuoti savo grandioziškumu, užmanymo ir atlikimo prašmatnumu, vidau įrengimo turtingumu. Priešingai renesanso epochos statikos, saikingumo, ramumo įspūdžiams pastatuose, dabar juose siekiama vidaus įtempimo, neramumo, judesio, dinamikos, tapybiškų efektų. Pastatuose ir vėl pradėjo reikštis vertikalizmo tendencijos, kurios buvo tokios stiprios gotikos epochoje.
Pastatų planai darosi sudėtingesni negu pirmiau, juose reiškėsi centralizacijos, vieningumo, dekoratyvinės visumos siekimai. Viename pastate ar pastatų kompleksuose siekiama iškelti vieną svarbiausių centrinį ruimą ar vidaus erdvę, kuri dominuotų kitoms antraeilėms pastato ar jų ansamblio dalims.
Išorinė pastato dekoracija, priešingai vidurinių amžių pastatams, o ypač bažnyčioms, baroko stiliuje koncentruojama fasade. Siekiant gyvesnių ir judresnių įspūdžių, stipresnių ir šešėlių kontrastų, rūmų, bažnyčių, fasadų plotmės neretai gauna perdėtai plastišką apipavidalinimą. Jos apsčiai išskaidomos dekoratyviniais elementais, smarkiai išsikišančiomis kolonomis ir karnizais, frontonais, nišomis ir statulomis ir kt. Barokas tarsi nori panaikinti sienų natūralų sustingimą ir kietumą. Vėlesniame baroke jos išlankstomos ar net laužomos kampais, kad dar labiau sukeltų dinamiškos banguojančios masės įspūdį.
Didesniam meniniam efektui gauti, optinei iliuzijai pasiekti pastatų vidus kartais statomas su įvairiais perspektyviniais rekursais (optiniais sutrumpėjimais), kad atrodytų aukštesnis ir didesnis, negu tikrovėje. Sugalvojamos įvairios konstrukcijos lubos, kad pastatų vidus turėtų sudėtingą, keistą ir fantastišką apšvietimą, kad darytų nerealų, mistišką įspūdį.
Meninis rūmų apipavidalinamas koncentruojamas jų viduje; čia mėgstamos naudoti ir brangios medžiagos. Sienos ir lubos gausiai puošiamos monumentalia dekoratyvine tapyba, skulptūra, reljefiškais lipdytais stiuko ornamentais, baltais, spalvotais ar paauksuotais, sienos neretai išklojamos ir marmuru, o, be to, pasaulietiškuose rūmuose ir veidrodžiais. Didelių dekoratyvinių efektų, šventiškumo ir vaizdingumo teikia pastatų vidui tų papuošimų daugiaspalvingumas, jų įmantrus spindesys, naudojamas spalvotas ar baltas marmuras, paauksuotas medis ar bronza, sidabras, krištolas, dramblio kaulas bei kitos medžiagos. Medinės skulptūros dažnai nudažomos natūralistiškai. Taip apipavidalintos bažnyčios nedaug tesiskyrė nuo valdomų pilių ar teatrų. Šios baroko stiliaus savybės – turtingumas ir prabanga – tapo labiausiai populiarios ir mėgstamos.
Rimtų ir svarių, didingų formų ankstyvasis barokas su laiku darosi laisvesnis ir sudėtingesnis, turtingesnis ir fantastiškesnis. Vėlyvojo baroko formos, iš vienos pusės, lengvėja, darosi smulkesnės, plokštesnės ir labiau žaismingos, nes artėja į rokoko stilių, iš kitos pusės, jame pradeda stipriau reikštis klasikines srovės, kurios siekia formų didumo, griežtumo, paprastumo, nuosaikumo. XVIII a. antroje pusėje baroko stilius nukrypsta į klasicizmą.
Pažaislio vienuolynas buvo įsteigtas 1664 m. aukštos
kilmės vyro LDK kanclerio, Kristupo Zigmano Paco (1621 – 1684) jo žmonos. Vienuolynas buvo skirtas 12 – ai kamandulų ordino vienuolių atsiskyrėlių gyventi. Šio griežto ordino įkūrėjas buvo benediktinas Šv. Romualdas, gyvenęs Italijoje XII a. Stebuklingas sapnas, kuriame jis matė kopiančius į dangų laiptais vienuolius su baltais rūbais, paskatino Šventąjį ant kalno netoli Arezzo (Areco) įsteigti pirmąjį šito ordino vienuolyną. Tas vienuolynas buvo vėliau pavadintas Camaldoli. Kamaldulų ordino vienuoliai gyveno griežtą atsiskyrėlelių gyvenimą vienuolynuose – eremuose, kiekvienas savo atskirame namelyje – celėje. Didesnę dienos dalį jie praleisdavo besimelsdami, skaitydami Šv. Raštą ar mąstydami apie šventus dalykus. Taip pat jie dirbo įvairius rankų darbus, augino gėles vienuolyno bažnyčiai puošti ir naudingas žoles, sergantiems gydyti. Beveik visuomet jie turėjo tylėti. Valgyti mėsą jiems buvo uždrausta. Jie vilkėjo ilgais baltais rūbais, miegojo apsirengę, vaikščiojo su sandalais, turėjo ilgas barzdas. Vargonų ar sakyklų jų bažnyčiose nebuvo. Kamaldulai apskritai nedaug tesirūpino žmonių dvasiniais reikalais, jiems labiau rūpėjo jų pačių sielos išganymas.
Viena iš kamaldulų ordino kongregacijų, kurios vyriausioji būstinė buvo Montis Coronae (Karūnos kalno) vienuolynas netoli Perudzijos, buvo įkurta Lenkijoje Bielanuose, šalia Krokuvos, 1605 m. Ilgainiui Lenkijoje buvo įsteigti 5, Lietuvoje 2 kamaldulų vienuolynai. Pažaislio vienuolynas ties Kaunu buvo 4 ir pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Pažaislio vienuolyno steigėjas K. Pacas Italijoje, Perudrijoje, turėjo progos susipažinti su buvusio netoli to miesto Montis Coronaja vienuolyno remitais. Griežtas atsiskyrėlių gyvenimas padarė jam didelį įspūdį. Jis sumanė steigti šito ordino vienuolyną ir savo tėvynėje. Vieta vienuolynui statyti buvo išrinkta gražioje, vaizdingoje apylinkėje netoli Kauno, tarp miškų stačiame nemuno krante. Kalva, kur turėjo iškilti vienuolynas, fundatoriui pageidaujant buvo praminta “Monis Pacis”, t.y. Taikos kalnas, o pats vienuolynas – “Eremus Montis Pacis”, kas paslėpta forma priminė steigėjų pavardę. Vienuolyno “Montis Pacis” pavadinimas liaudyje neprigijo. Ši vietovė jau seniau buvo liaudies vadinama Pažaisčiu, būtent nuo šalimais tekančio upelio Žaistis.