Kazio braduno poezija
5 (100%) 1 vote

Kazio braduno poezija

Kazys Bradūnas

Įvadas

Apie:

Kazys Bradūnas – poetas – gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršų k., Vilkaviškio raj. Studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose.

Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno JAV. Grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Šiuo metu gyvena Vilniuje.

K. Bradūnas išleido 16 poezijos rinkinių, kritikos darbų (vienas iš jų – Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990 (1992)). Redagavo žurnalą „Aidai“.

K. Bradūno kelias poezijos link

Su rašytine litertūra Bradūnas susidūrė pirmame ir antrame pradžios mokyklos skyriuje, kai morina Virbalyje nupirko iliustruotus, 1920 metų laidos, Maironio „Pavasario balsus“: „Tai buvo pati gražiausia knyga visame pasaulyje“. Viena rinkinio eilėraštį poetas viešai deklamavo mokykloje, parinkęs patį trumpiausią ir paprasčiausią („Miške suolelis“), kuris domino dar tuo, kad jis kalbėjo apie realius daiktus, ir taip vaiko vaizduotėje liejosi į puslapio ribų nepažįstančią pasaulio įvairybę.

Pats kurti Bradūnas pradėjo ketvirtoje gimnazijos klasėje, sužavėtas spalvingų mokytojos Petronėlės Orintaitės literatūrinių aiškinimų. Pirmuosius eilėraščius eilėraščius spausdino moksleivių periodikij, daugiausia „Ateityje“ ir „Ateities spinduliuose“; vėliau, įstojęs į VDU (1937) ir sutapęs su jaunąja poetų grupe, ryžosi savo kūrybą spausdinti reikliausiuose žurnaluose (Židinyje, Naujojoje romuvoje). Poeto žodžiais tariant, tai galutinai „užantaspaudavo, jog su literatūra ir poezija jau nebesiskirsiu“. Studijuodamas Kaune ir Vilniuje, Bradūnas iš arti sekė ano meto poezijos kryptis, žavėjosi Aisčiu, Miškiniu, Boruta, Brazdžioniu, bet nenorėjo būti jų epigonu ir todėl ieškojo naujų išraiškos formų, kurios prasimušė 1944 m. rinkynyje „Pėdos arimuos“. Tai buvo pirmieji žingsniai į kiek vėliau žemės vardu įvardintą poeziją, kuri eilėraščio kibirkštį skelia iš kalbinio konflikto su ankstyvesne karta ir kartu atsiveria žmogaus egzistenciniams rūpesčiams. Savo užmojais Bradūnas nesiskyrė nuo tų jaunųjų kūrėjų, kurie į literatūrą buvo atėję ne iš sakytinės lietuvių tradicijos, o iš vakarietiškos literatūros ar filosofinės įžvalgos į žmogų.

Bradūną laikome žemės poetu. Ši sąvoka tiksli, bet kartu apgaulinga, nes ji poetą pernelyg su- sieja su erdve ir su Lietuvos žeme, tuo būdu jam prisegama regionalinės poezijos etiketė. Bradūno poezijos apimtis žymiai platesnė ir savo esminėmis prielaidomis kažin ar jo regionalinė.

Pirmosios žemės poezijos kibirkštys siekia Vilniaus varpus, tik čia vis dar pridengta tirštoku paveldėtos retorikos sluoksniu, primenančiu, kad poetas pradžioje stipriai laikėsi prieškario lyrikos tradicijų – sekė subjektyvų poetinį modelį, nevengė romantiškai pakilių leksikos skolinių, įspūdį orientavo į aukštą stilių ir todėl žodžiu žemė žymėjo iš esmės nepoetišką realybę, egzistuojančią šiapus prasmių ir šiapus poezijos. Erdvinę vaizduotę Vilniaus varpai orientuoja į miestą ir sukuria žemės mitui analogišką sostinės viziją, išmąstytą kaip savotiška prasmių zona, pasiekiama žingsniu, kaip žemė, lietuviška ir susijusi su istorija, amžina, nes nuo laiko srovės atsieta, stabili, nes tolygi gimtiems namams ir kartu kintanti, prieš akis iškylanti tarsi miražas ar stebuklinga šalis, nujausta, bet nepaliesta, pasisavinta poeto nesibaigiančiomis kelionėmis visada tame pačiame Vilniaus geo- grafijos rate, visad vedančiomis į kažkokį gyvybės centrą.

Pėdos arimuos atstumia konvencijas ir imasi didesnės atsakomybės nei regionalinė poezija. Visa čia alsuoja pasitikėjimu, kad pasakyta kažkas visiškai nauj, atrastos iki šiol lietuvių poetų nutylėtos prasmių zonos. Pirmas rinkinio skyrius – pats įdomiausias. Jis drąsiai leidžia šaknis į žemę ir atveria platų, įvairiai moduliuojamą prasmių spektrą nuo paprasto grumsto iki žemės plane- tos, Bradūno kosmologijoj sulygstančios su kosmosu. Visata poetui sutelpa šiapus horizontų, žvaigždės savo šviesą lieja žemyn, saulėlydžiai tvinsta iki ryto pakraščių ir, taip aplenkę nežinomybę, pakelia į darbą pagal žemės tvarką. Kur nesrūva žemės gyvybinė jėga, ten poeto vaizduotė nepasiekia. Ji glaudžiasi prie daiktų, dangų išmąsto etimologiškai pagal žodį pridengti, įprastinius transcendencijos simbolius atkreipdami į žemę. Keliai, kitų poezijos siejami su toliais ir laiko nežinomybe, Pėdos arimuos bėga žeme ir suveda „kaimyną prie kaimyno“, o jei kuris kelias įgauna laiko baimės užuominų, ši mintis pažymima judėjimu gilyn: „ir baigiatės prie kaimo kapinyno, panerdami po šimtmečių banga“. Panašiai Bradūno sodyba. Ji skęsta gilyn kaskart per vieną kartą, laiką matuodama žemės gelmės matu, jį savotiškai sukaupdama visa priimančioj, visa išauginančioj žemėj.



Šitaip išgyventas laikas tolygus paveldėjimui. Jis simbolinamas. Dirvoje atrandama senolių pėda, kuri poetui turi kelrodžio prasmę ir kartu reiškia kartų jungties ženklą, jų kultūros ryšį, Pėdose arimuos integruojamą į žemės sferą. Visa čia cirkuliuoja
tame pačiame žemės gyvybės rate. Žemė yra tikrovė, kurioje laikosi žmogaus būtis. Ji apsireiškia ir kaip gamtovaizdis, kur gimstama ir gyvenama, tartum tai būtų žmogaus vidinės geografijos tam tikra sistema. Ji taip pat sukaupia giliai savyje banguojantį jėgų tvaną, nelyg tai būtų amžinų šaltinių vanduo. Ji, toji žėmė, yra būtis, srūvanti per kartas, ta pati, nedaloma, srūvanti į poetą, poetą įsakmiau nei kurį kitą pašaukianti gyventi, ir kurti. Tarp būti ir kurti Pėdos arimuos neranda lūžio, lygiai kaip jos neranda lūžio tarp darbo ir poezijos, šias dvi sąvokas apjungdamos sąmoningai ar nesąmoningai vystoma poeto-artojo paralele, atskleidžiančia savo poetine ir egzistencine prasme. Žmogus savo darbo jėgą nukreipia į žemę: „giliai paleidau žemėn sunkų plūgą“ ir uždaros žemdirbio ekonomijos būdu į rankas srūvančią žemės jėgą vėl sugražina į žemę. Tuo būdu išlaikomas nenutrūkęs gyvybės bangavimas, išvengiami būties ritmo stabtelėjimai, įžvelgiama į gyvybę puoselėjančio, ją išsaugojančio žmogaus misteriją, idėjinę ir lietuvišką, bet ne vakarietišką.

Ką Bradūnas skolinasi iš liaudies dainu? Visų pirma išraiškos priemones, kurių svarbiausios šios: natūralus ritmas, netiesioginė jausmo išraiška, stilizuotas gamtos vaizdas, paralelizmai ir pakartojimai, klausimomir atsakymo formulės, strofinė kompozicija su ryškiomis pauzėmis, paskirais lankais vystomas nenuosakus vaizdas, taupus žodis, į eilutę įrašomas lėtai ir atsargiai, kad galėtų alsuoti, žodžio ekonomija, išgaunama daiktavardžių ir veiksmažodžių junginiais, kurie kartais užvaldo pusę ar visą eilutę: „Angis/ Atgis/ Duobės dugne/ Balta ugnia“ taria poetas, daiktavardį nei puošdamas epitetais, nei jį interpretuodamas kita atributika, o tik ta, kuri nurodo į daiktų esmę, į kažkokį pirmykštį daiktų modelį, poeto įžiūrėtą nei žemiška kokretika, giliau nei medžiaginio pasaulio formų variacijos. Daiktavardį palydi veiksmažodis. Atžymėtas pačiu ryškiuoju kirčiu, jis sudaro posmelio jėgos branduolį, jo dalių jungties ir tvarkos principą.

Atsiliepimo sąvoka padės suprasti Bradūno rėmų techniką, panaudotą, norint suderinti, bet nebūtinai sulydyti, labai įvairią vaizdinę medžiagą. Kartais rėmai esti paprasti, pavyzdžiui, ciklų ar eilėraščių pradžioje duodamos citatos, kitur jie sudėtingesni – disonuojančios eilutės, dviaukščiai vaizdai, pro kuriuos, tarsipro filtrą, žvelgiame į eilėraščio gelmę, metaforos sukomponuotos, sekant rėmo-paveikslo modelį ar, rėmų technikai išvirtus tema, tiesiogiai išsakomas daiktų ryšys. Devynių baladžių „Vitraže“ rėmų idėja eina visą ciklą jungiančiu ir įprasminančiu kompoziciniu principu ir kartu nuoroda iš keturių dalių, išdėstytų gyvenimo ciklų pagrindu; kiekviena dalis (išskyrus ketvirtą) dar skeliama į tris eilėraščių temines grupes. Pirmoji vysto žemės temą, antroji – motinos, o trečioji, lyriškesnė ir subjektyvesnė – sūnaus ar poeto. „Vitražo“ pabaigoje sūnaus segmentas praleidžiamas: jis tarytum nusysta už užsklandos segmento ar rėmo ir taip įsilieja į didesnę visumą, kuri yra ir „Vitražo“ meninė dimensija, ir poeto pajustas gyvybinis vyksmas pasaulyje, kuris išlieka tik keisdamasis: visa čia yra nuolatinė kaita ir ne mažiau nuolatinė mintis, tas paskutinio segmento įsijungimas į meno būdu užgaunamą visumą. Kuriant visada kažkas nuslysta už formos rėmo, kažkas išlieka. „Vitražo“ atveju išlieka žmogaus ir mirties bičiulystė, įmontuota į reto kondensuotumo ir jėgos vitražų grandį.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1394 žodžiai iš 4304 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.