Kazys Binkis -20a pradžios poetas, futuristas. Jo avangardiniuose eilėraščiuose dominuoja vėjavaikiškumas. Išsakytas jaunatviškas požiūris , kuriamas judraus pasaulio vaizdas. Minėti Binkio poezijos bruožai būdingi ir eilėraštyje ,,Vėjavaikis“.
Teksto pavadinimas nurodo kūrinio nuotaiką ir nusako tai, apie ką bus kalbama. Vėjavaikiškas- tai nerimta, nenustygstantis vietoje, padūkęs linksmas, nepastovus, smarkus. Toks turbūt bus ir eilėraščio lyrinis aš.
Analizuojamas tekstas pradedamas lyrinio aš minčių išsakymu , savęs apibūdinimu. Eilėraščio žmogus yra linksmas, nenustygstantis vietoje, išskirtinis savo galiomis pasikinkyti ,,jauną veja“ apkabinti ,,vėtrą šaunią“, drįstantis lenktyniauti su pavasariu. Šitie ypatingi žmogaus gebėjimai vyksta atviroje erdvėje , aprėpiančioje visą pasaulio erdvę. Taigi pirmame posme kuriamas jaunatviško žmogaus vaizdas, kurį lemia ir pavasaris, jaunystės ir atgimimo simbolis.
Antrame posme kalba pats lyrinis aš. Jo kalbėjimo intonacija pakylėta. Tai energingas žmogus. Drąsiai einantis savo pasiringtu keliu naikindamas, bet kokias kliūtis: Gulbės-kelią!/ Gervės kelią!“. Eilėraščio žmogus save sureikšmina, jaučiasi esąs pasaulio Viešpats. Antrasis posmas tęsia pirmame išsakytą požiūrį i save: aš jaunas, smarkus, energingas, nepaisantis jokių kliūčių.