Kazys binkis2
5 (100%) 1 vote

Kazys binkis2

K. Binkis gimė 1893m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pkrašty – netoli Papilio miestelio Gudelių sodžiuje. Kaimas, tada dar neišsiskirstęs į vienkiemius, skendėjo augalotų medžių gotuose, dar tebebuvo gyvi senolių lūpose pasakojimai apie baudžiavos jungą, kurį vilko ir poeto senelis Kazimieras. 1886 m. groudžio 5 d., jausdamas artėjančią mirtį, poeto senelis surašė testamentą, pagal kurį senoji Binkių sodyba atiteko vyriausiam jo sūnui Antanui, būsimojo poeto tėvui. Jaunesnieji Antano broliai – Pranas ir Petras- jau prieš dešimtį metų buvo atsidaliję namus ir žemę. Ketvirtasis brolis Juozas prieš keletą metų mirė, palikęs du mažamečius našlaičius – Petriuką ir Poviliuką. Atsidaliję Binkiai gyveno šalia vienas kito, dažnai susieidami ir nuolatos dalydamiesi ūkio padargais bei duonos pluta.

Likęs našlys, jau būdamas senyvo amžiaus, Antanas Binkis antrąkart vedė iš Griaužių kaimo Petronėlę Būtėnaitę ir susilaukė dukters Uršulės bei sūnaus Kaziuko. Trečiasis Binkių kūdikis mirė visai mažas. Binkių skurdžioje šeimoje nebuvo nei ypatingos šilumos, nei santaikos. Nuolatiniai nepritekliai, tėvų barniai mažajam Kaziukui užtemdė ne vieną jau ir be to varganą vaikystės valandą, tačiau jis neliūdėjo. Jis iš mažens buvo nepaprastai gyvas, judrus, kiekviename žingsnyje jį stebino supantis pasaulis grožiu ir pslaptimis. Kairėje keliuko iš Gudelių į Papilį pusėje, perėjus medinį Rovėjos upelio tiltą, plytėjo didžiulis grafo Šuazelio de Gufjė dvaras, paskendęs išlakių augalotų ąžuolų ir liepų lapijoje. Tai senoji Radvilų gūžta.

Gilūs, maurais užuėlę tvenkiniai, knibždantys žuvų ir laukinių paukščių, pagal užsienio madas parke išsodintos klevų alėjos ir parko glūdumoje stūksantys dvarpomių rūmai, papuošti masyviomis medinėmis kolonomis, viliojo Gudelių kaimo vaikus bent iš tolo žvilgtelėti į tą jiems nesuvokiamo pasaulio užkertę. Kaziuko motina jaunystėje keletą metų buvo tarnavusi grafams, todėl būsimąjį poetą čia traukė ir gausybė namuose girdėtų pasakojimų.

Palei patį Gudelių kaimą vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėj ir šilelyj. „Grybaudavau, žūklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo ir paukščiukai „pasigerdavo“.

Poeto tėvas Antanas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje tarnavęs Peterburge imperatoriškoje gvardijoje. Mažasis Kaziukas labai mėgo klausytis tėvo pasakojimų apie didžiuosius Rusijos miestus, jų grožį ir įdomybes. Penkerių metų Kaziukas, padedamas tėvo, išmoko skaityti ir rašyti – iš pradžių lietuviškai, o vėliau ir rusiškai.

Po daugelio metų, kai buvo mėginta surinkti pasakojimus apie mūsų didžiojo poeto vaikystės ir paauglystės metus, jo mokslo draugas Petras Pilypas pasakė: „Būtų galima prirašyti storą knygą visokiausių jo išdaigų…Daug ko ir negaliu papasakoti. Juk tai žemintų mano gero

draugo ir poeto vardą“.

Vis dėl to, turėdamas lakią vaizduotę, gerą atmintį ir greitą orientaciją, jis mokėsi gana gerai, ir mokytojai juo buvo patenkinti. Vėliau apie pradinėje mokykloje praleistus metus poetas kalbėjo grauduliu ir ironija – kokia nemielaširdingai despotiška nelanksti buvusi mokymo ir auklėjimo sistema.

Gimtajame sodžiuje, eidamas dvyliktuosius metus, Binkis pergyveno ir 1905 m. revoliuciją. Sklido gandai, jog iš Kuršo ateinanti juodašimčių banga, kuri viską pakelyje naikinanti. Papilio apylinkėse sukinėjosi raiti žandarai. Gudelių gyventojai vakarais sandariai užsidarinėdavo langines ir patikimai užsisklęsdavo duris. Visi baisiai bijojo juodašimčių, ir žandarų. Revoliucijos įbaugintas carizmas ryžosi padaryti engiamoms tautoms šiokių tokių nuolaidų – lietuviai atgavo ketvertą dešimtmečių draustą spaudą. Pasirodė lietuviški laikraščiai, mokyklose jau niekas ne tik nebedraudė kalbėti lietuviškai, bet buvo įvestos ir lietuvių kalbos pamokos. Poeto tėvas Antanas Binkis, skaitydamas lietuviškus laikraščius, godžiai sekė politines ir kultūrinio gyvenimo permainas. Kartą skaitydamas „Lietuvos Ūkininką“, jis nepaprastai susidomėjo vienu J. Jablonskio straipsniu, raginančiu leisti vaikus į Panevėžio mokytojų seminariją.

Tas straipsnis ir nulėmė K. Binkio likimą. Matydamas, kad sūnus nelinkęs dirbti žemės, tėvas nusprendė jį išleisti į mokslus.

Būsimojo poeto vaikystės džiaugsmą temdė vienas be galo praradimas – jo šešerių metų sesutės Uršulytės mirtis. Mes jau, gal būt, niekada nebesužinosime šios tragiškos mirties tikrųjų aplinkybių, bet viena vis dėlto yra neginčijamai tikra – poetas ligi pat savo gyvenimo saulėlydžio minėjo šią mirtį su didžiule širdgėla, jausdamas ir savo kaltę. Uršulytė, priešinga visiems Binkiams, tamsiaplaukiams ir juodaakiams, buvo šviesiaplaukė ir mėlynakė, ir Kaziukas ją labai mylėjo.

1906 m. mirė Antanas Binkis, palikdamas žmoną ir trylikametį Kaziuką kone tuščiomis rankomis. Vos nulaikydamas vagoje žagrę, būsimasis poetas kantriai dirbo sunkius ūkio darbus, bet jo niekaip neapleido svajonė išklysti už Papilio bokštų. Jį nenuvaldomai traukė
gubernijos centras Kaunas, kur klerikalinė švietimo draugija „Saulė“įkūrė mokytojų kursus. Į tuos kursus buvo priimami berniukai ir mergaitės, baigę pradines mokyklas ir išlaikę stojamuosius egzaminus. Baigę „Saulės“ mokytojų kursus buvo nukreipiami į sodžius, kur veikė vienmetės rašto mokyklos – savotiški parengiamieji kursai į valstybines.

1908 m. rudenį K. Binkis jau Kaune.

Jau „Saulės“ mokytojų kursuose jis išsiskyrė iš savo bendraamžių būrio oria laikysena, elgsena ir apsiskaitymu. Aukštas, juodbruvas, visuomet pabrėžtinai tvarkingai ir švariai apsirengęs, jaunasis Binkis buvo visai nepanašus į tuos suskirdusiomis rankomis, vėjų nugairintais veidais sodžiaus vaikus, kurie, kai ir jis, palikę pakluonėse galvijų bandas ir arklius, atvyko į Kauną siekti mokslo. Dailininkai Kazys Šimonis prisiminė, kad, anot E. Mieželaičio, būsimasis lietuvių lyrikos reformatorius „vilkėjo švarkelį su atlapais, balta krūtine su apykakle, su juodu kaklaraiščiu – varliuke. Veik visi mes taip nedėvėjome, tik vienas kitas suaugęs vyras panašiai vilkėjo. O šis berniukas – Binkis – atrodė, dar per jaunas taip apsirengti…“ jaunystės įprotį nepriekaištingai rengtis K. Binkis išsaugojo visą gyvenimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1034 žodžiai iš 3425 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.