Kazys Binkis
(1893-1942)
Pirmasis lietuvių rašytojas, kuriam novatoriškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu, elgesio norma. Tačiau jis liko ir kaimo patirties bei kaimo kultūros žmogumi. Jo kūryboje gyveno du psichologiniai tipažai, vienas kitą stumdydami, du kultūros klodai, susiliedami ir vėl išsiskirdami.
Literatūrinis K.Binkio kelias prasidėjo prieškario periodikoje dainiškais eilėraščiais. Riba tarp subjekto ir objekto, išnykusi simbolistams, jo lyrikoje dar buvo aiški. Jo eilėraščiuose gamta tebegyvena tipiškose kasdienės kaimo buities aplinkybėse. Vaizdas, formuojamas iš stebėtojo pozicijos, prisigeria daiktiško konkretumo, kuriam teks lemiamas vaidmuo avangardistinėje lyrikoje:
„Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų
Iš žemės rausvomis galvutėmis lenda.
Po kluoną bėgioja marguojanti banda
Žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų.“
Drąsus prisilytėjimas prie daiktų, kurie nebuvo laikomi poetiškais, lyrikos suartinimas su kaimo kasdienybe, buitinis vaizdų koloritas buvo pirmasis K.Binkio žingsnis tolyn nuo maironinės mokyklos. K.Binkis – vienas pirmųjų lietuvių poetų, sugebėjusių žavėti tiesiog eilių muzikalumu.
1919 m. pavasarį Papilio pradžios mokyklos mokytojas ir eseriškos „tarybų valdžios“ kūrėjas Biržų krašte atsidūrė revoliuciniame Vilniuje, kur pirmą kartą išgirdo apie futurizmą. Išvykęs 1920 m. į Berlyną pagilinti literatūrinio išsilavinimo, susižavėjo vokiečių ekspresionistais. 1921 m. Leipcigo parke K.Binkis parašė pirmuosius avangardistinio tipo eilėraščius, peršokdamas iš lietuviško kaimo ramybės į triukšmingą didmiesčių gatvę, iš deminutyvinės poetikos į suprozintą bei ironišką rečitatyvą.
Eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ (1923) centre stovi grynos vitalinės struktūros žmogus, svetimas bet kokioms ideologinėms programoms, grįžtantis į pirmykštes spontaniškumo versmes. Vėjai ūžia, švilpia, mauroja – tai visagalė stichija, kuri atlekia siausdama iš pačių gamtos gelmių, nepripažindama jokių barjerų, jokių kitų vertybės institucijų be savęs. Gyventi – tai siūbuoti, dūkti, šiauštis kartu su šita stichija, kuri nupurto nuo žmogaus visokias sąlygines pozas ir išveda į svaiginančią buvimo laisvę: