Kelias ir takas sneries kūryboje
5 (100%) 1 vote

Kelias ir takas sneries kūryboje

Kelias ir takas yra savotiški mūsų kultūros ženklai, randami visuose žmogaus pasaulėjautos lygmenyse. Aukščiausias lygmuo be abejonės – religinis pasaulio suvokimas. “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” – skelbia Kristus Evangelijoje pagal Joną. Taigi krikščionybė “kelio” įvaizdžiui suteikė didžiulę apibendrinančią reikšmę. “Aš kelaliu keliavau kaip žiedelis rybavau” – dainuojama senovinėje liaudies dainoje. Čia “kelalis” – tai gyvenimas, į kurį sena motulė išleido dukrelę. “Takeliu sugrįški, laistytu krauju” – taip šis motyvas nuskamba “partizaniškoje” dainoje. “Pabaigė savo gyvenimo kelią”, – prie kapo duobės mūsų žmonės sako ir akademikui ir artojui. Dažni šie įvaizdžiai ir dailėje, literatūroje. Jie įaugę į mūsų sąmonę ir priimami nė nesusimąsčius.

Iš naujo perskaičius Salomėjos Nėries lyriką, išstudijavus jos dienoraščius ir laiškus, galima išskirti kai kuriuos pasikartojančius, poetės mėgstamus motyvus. Vienas iš jų yra kelio, tako motyvas. Kai kuriuose jos kūriniuose, išsisakymuose šis motyvas tampa ypatingai svarbiu. Pavyzdžiui, jis lydi poetės apsisprendimą, pasirinkimą jaunystės eilėraštyje: “Mano kelias ne čia, kur vainikai ir vynas…” Jis skamba jos mėgstamų genijų gyvenimo apmąstymuose: “heroinis Čiurlionio, Vagnerio, Bethoveno, Nyčės kelias…” Šių žmonių kūryba, jų heroinio kelio pavyzdys padėjo jai išgyventi ir kurti provincijos pilkumoje ir banalybėje. Kelio motyvas vėl ataidi, kai ji nusprendžia nutraukti ryšius su praeitimi, rašyti kitaip: “savo nueito gyvenimo kelią nulaužiau kaip vyšnios nudžiūvusią šaką…” Šį mūsų lyrikės “posūkį į kairę” lai studijuoja istorikai. Pačiuose geriausiuose jos eilėraščiuose po šio “posūkio” tik atviriau, nuoširdžiau atsiskleidė jos seniai puoselėtos svajonės guosti sužeistas širdis, raminti kenčiančius (…) “Aš myliu savo kelią, nes pati jį pasirinkau. Juomi niekas kitas neina ir niekas manęs negali juo lydėti. Nes mano kelias veda bedugnių pakraščiais” – rašo jau brandi poetė. Dabar žinodami apie jos gyvenimo nesėkmes ir praradimus, mes galime įvertinti kiek įtakos tam pasirinkimui turėjo kiti žmonės, aplinkybės. Tačiau mes neturime teisės ginčytis su pačia poete, taigi vėl tenka konstatuoti, kad kelio motyvas nuskamba dar viename reikšmingame jos pasisakyme.

S. Nėries kūryboje kelias įgauna įvairias formas ir apraiškas. Jis “gali reikšti ir fizinę, ir dvasinę žmogaus kelionę”. Keliu sugrįžtama, keliu išeinama, jis gali būti ir mirties, ir vilties simboliu. Poetės lyrikoje labai ryški savo ir svetimo kelio priešprieša. Šių dviejų kelių savitumas ypatingai išryškėja eilėraštyje “Namo”. Čia įvyksta tarsi vidinė kūrinio transformacija, nes iš pradžių kelias traktuojamas kaip artimas ir gerai pažįstamas, vedantis į gimtuosius namus: “Šitas kelias juk mūsų, / Ir namelis tuojau?”. Tik vėliau jį apgaubia šaltas Uralo vėjas, išsklaidydamas tikėjimo ir vilties nuotrupas, ir eilėraščio pabaigoje jau pasigirsta klausimas: “Ar tas kelias be galo?/ Ar be galo naktis?”. Šis eilėraštis tarsi leidžia pamatyti, kokia skirtinga gali būti to paties vaizdinio samprata S. Nėries kūriniuose. Kelio, susijusio su namų sąvoka, motyvas taip pat iškyla ir kituose lyrikės eilėraščiuose. Juose jis “skleidžiasi” liūdesio ir skausmo melodijomis, nes kelias namo dažniausiai vaizduojamas kaip ilgas ir tolimas, kartais netgi nežinomas: “Pasakyk, koks kelias/ Veda į tėvynę” arba neatrandamas: “Kur nameliai mūs?/ – Kelio nerandam.” Tačiau ne visuose eilėraščiuose namai suvokiami kaip vieta, į kurią sugrįžtama po ilgų klajonių, kai kur jie vaizduojami kaip slėpininga, tolima, skaitytojui ir pačiam kūrėjui nepažįstama erdvė. Vienas iš tokių eilėraščių pavyzdžių – “Jaunystė”, kuriame abstrakti “jaunystės” sąvoka perkeliama į personifikuotą, sužmogintą vaizdinį. Emocingais klausiamaisiais sakiniais parodomas noras įspėti jaunystės buveinės paslaptį: “Kur tie nameliai, kur takai?/ Sakyk man – kur tu gyveni?”. Dar vienas S. Nėries kelio namų erdvėje vaizdavimo būdas – kiekvienam mūsų mielas ir įprastas gimtojo krašto peizažas, kuris kuriamas išvažiuojančio iš tėvynės, namus paliekančio žmogaus akimis: “Mane lydėjo kalnai, lankos,/ Dundėjo vieškeliai, takai”. Su Lietuvai būdingais simboliais vieškelio motyvas išryškėja ir eilėraštyje “Tremtinio Lietuva”: “Su rūtomis, rugių laukais,/ Su vieškeliais ir kryžiais”.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 741 žodžiai iš 2161 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.