Keramika
5 (100%) 1 vote

Keramika



Visiems gerai žinoma AB „Dvarčionių keramika“. Ji yra didžiausia keraminių plytelių gamintoja Baltijos šalyse, siekianti toliau augti ir plėsti savo rinkos dalį, siūlo vartotojui aukščiausios kokybės produkciją ir paslaugas.

AB „Dvarčionių keramika“ kokybės politikos rezultatai:

AB “Dvarčionių keramika” gaminama produkcija atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus, nustatytus Lietuvos valstybinių institucijų, o pagal daugumą techninių parametrų žymiai viršija Europos standartų keliamus reikalavimus.

· AB ,,Dvarčionių keramika“ gaminamos keraminės glazūruotos grindų ir sienų plytelės yra ne kartą nugalėjusios Lietuvos pramonininkų konfederacijos organizuojamame, “Lietuvos metų gaminio“ konkurse, kuriame AB ,,Dvarčionių keramika“ dalyvauja nuo 1998 m.

· Produkcija puikiai vertinama Lietuvos bei tarptautinėse parodose.

· Aukščiausią gaminių kokybę užtikrinti ir nuolat palaikyti padeda moderni ir šiuolaikiška keraminių plytelių bandymų laboratorija, kurioje kruopščiai tikrinami produktų techniniai parametrai.

LST EN ISO 14001 sertifikatas

2002 metų lapkričio mėnesį AB “Dvarčionių keramika” buvo įteiktas sertifikatas, patvirtinantis, kad įmonėje yra įdiegta aplinkos apsaugos vadybos sistema, atitinkanti standarto ISO 14001 reikalavimus. Aplinkos apsaugos sistema yra viena iš įmonės valdymo priemonių, padedančių nustatyti dėl įmonės veiklos atsirandančius aplinkos pokyčius, jų reikšmingumą ir būdus, negatyviam poveikiui aplinkai sumažinti. Šis aplinkos apsaugos vadybos sistemos sertifikatas užtikrina, kad AB „Dvarčionių keramika” aplinkos apsaugos vadybos sistema yra veiksminga.

Pagrindinės aplinkos apsaugos veiklos kryptys AB „Dvarčionių keramika“:

– sukurti efektyvią aplinkos vadybos sistemą, atitinkančią ISO 14001 reikalavimus;

– vykdyti ir planuoti veiklą, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus aplinkos apsaugai;

– mažinti susidarančių atliekų kiekį, užtikrinti racionalų jų tvarkymą;

– mažinti energetinių resursų sąnaudas produkcijos vienetui;

– ugdyti tinkamą darbuotojų ir bendrovės partnerių požiūrį į aplinkos apsaugą, siekiant jų supratimo ir bendradarbiavimo aplinkos apsaugos gerinimo tikslams pasiekti.

2003 m. sausio 2 d. Lietuvos nacionalinis akreditacijos biuras išdavė akreditavimo pažymėjimą, kuris liudija, kad AB ,,Dvarčionių keramika“ bandymų laboratorija atitinka standarto LST EN ISO/IEC 17025:2000 ,,Bandymų ir kalibravimo laboratorijų kompetencija. Bendrieji reikalavimai (ISO/IEC 17025:1999)“ reikalavimus ir yra akredituota atlikti keraminių plytelių bandymus ir atranką.

Šioje plytelių bandymų laboratorijoje gali būti bandomos:

1) keraminės sienų plytelės;

2) keraminės grindų plytelės;

3) keraminės fasado plytelės;

4) akmens masės plytelės.

Produkcijos kokybė ir techninės charakteristikos yra tikrinamos pagal šiuos parametrus:

1) matmenys, forma ir paviršiaus kokybė;

2) įmirkis;

3) stipris lenkiant;

4) gilusis dilumas;

5) glazūruotų plytelių dilumas;

6) dilumo laipsnis;

7) tiesinis šiluminis plėtimasis;

8) terminis atsparumas;

9) glazūruotų plytelių atsparumas trūkinėjimui;

10) cheminis atsparumas;

11) atsparumas dėmių susidarymui;

12) paviršiaus kietumas pagal Moso skalę

Svarbiausi keramikos centrai Žemaitijoje

Liudas Strolis, studijavęs keramikos meną Paryžiuje, 1937 metais rašė, kad esą žemaičiai turį moliui jautrų meno pajautimą. Jis pripažino, kad techniškuoju išpildymu, meniniu formos ir dekoravimo pajautimu, žemaičių keramika anuomet buvusi priešaky. Kai kurios Žemaitijos vietovės užėmė vadovaujančias pozicijas net Lietuvoje. L. Strolis išskyrė svarbiausius keramikos centrus Žemaitijoje, kurių tarpe – Viekšniai, Kuršėnai ir jų apylinkės, Tauragės apylinkės, Bazilijonai.

VIEKŠNIAI

Nedidukas miestelis ant Ventos upės kranto, Žemaitijos šiaurės vakaruose, ilgą laiką vadintas žemaičių keramikos lopšiu. Čia buvo geriausias molis, čia ir geriausi puodai gimdavo. Molį kasdavo Čakų kaime. Iškasę duobes, molį išimdavo gabalais. Viekšnių „gancarnėse” (taip buvo vadinamos puodžių dirbtuvės) nuolat virė darbas. Jomarkuose puikuodavosi puodai su viekšniškiams būdinga formos ir sodrių žemės spalvų įvairove. Glazūruotuosius viekšniškiai buvo praminę „paliavonais”.

Pasakojama, kad pirmieji puodžiai čia buvę atvykėliai. Tai iš Rusijos atsikraustę žmonių vadinami „vokietukai” ir iš Rygos atsikėlę latviai. Juos čia esą traukęs geras molis ir tai, kad šiose apylinkėse nebuvo kitų šios srities amatininkų, bei viliojantis uždarbis.

Pirmieji atvykėliai nebuvę geri puodžiai. Tai tik Rusijos meisterių gizeliai. Savo krašte negaudami darbo, jie ieškojo savarankiško užsiėmimo, geresnių salygų dirbti, o tai radę jau derlingo lauko nebeapleido. Viekšniškiai, kiek padirbėję pas atvykėlius, pasimokę pas juos, pradėjo patys savarankiškai darbuotis. Jie steigė savas gancarnes. Buvo laikotarpis, kai puodų dirbtuvės čia atsidarydavo viena po kitos. Šio amžiaus pradžioje Viekšniuose gyveno visas būrys vietinių puodžių.

Labiausiai gerbiamam šio seno amato meistrų būriui priklausė Gerika, broliai Urvikiai, Voveriai. Tarp senųjų puodžių garsėjo ir du žydai: Iršas ir
Šikis. Vėliau – vyras ir žmona Pakalniškiai, Šliauderis, Lengvenis, Mockus, Tarauskas, Kenstavičius. Šiuo metu iš garsiųjų Viekšnių puodžių gyvas yra likęs tik Leonas Voveris ir Valerija Pakalniškienė.

Puodų kelionės

Dardėjo viekšniškiai prisikrovę į savo vežimus molio dirbinių. Pasklido Viekšnių puodai po tolimus kraštus. Net į Moldaviją, Benderus surado jie kelią. Į tas vietas jau daug vėliau užklydęs tūlas viekšniškis vienuose namuose buvo pavaišintas puodeliu arbatos. Atpažinęs savitą puodelio spalvą ir formą, apvertė jį dugnu, o ant jo rado įspaustas raides “GERIKA VĖIKŠNE”.

Daug viekšniškių puodų pasiekė Latviją. Iš Rygos gausūs svečiai atvažiuodavo į Viekšnių jomarkus, o ir patys viekšniškiai, dar neišvažinėję visos Lietuvos, dažnai pasukdavo pas artimiausius kaimynus. Būdavo ir taip, kad į Latviją gyventi išvažiuodavo patys Viešnių meistrai. Leonas Voveris pasakojo gyvenęs kurį laiką Skrundoje, vėliau Jelgavoje ir ten žiedęs puodus. Esą, tada latviai nelabai šiuo amatu užsiėmė. Jie ne žiesdavo, o į gipsines formas liedavo. Į Latviją išvažiuodavo čionykščiai ir tuomet kai Viekšniuose jiems per ankšta pasidarydavo.

Keliavo Viekšnių puodai ir į Baltarusiją, ir į Ukrainą.

Puodininkystės tradicijos Viekšniuose šiandien

Viekšniai – buvęs puodžių miestelis. Tai primena ir kukli gatvė senojoje miestelio dalyje. Ji Poudininkų vardu ir tebevadinama. Čia vienas greta kito šio amžiaus pradžioje rikiavosi puodžių šeimų kiemai: Antano Urvikio, Teodoro Urvikio, Mockevičiaus. . .

Senoje Viekšnių vaistinėje tebėra dar prieš I-ąjį pasaulinį karą daryti puodžiaus Mockevičiaus indeliai.

Miestelio bažnyčioje puikuojasi keramikiniai „bukietnikai”, tokie, kokius tik viekšniškiai meistrai mokėjo padaryti.

Pasakoja, kad Milių kaime, pas Strigūną, 1968 metais dar tebebuvusi krosnis su 1779 metų datuotais kokliais.

Via tai būta. Senosios gansarnės jau nebeveikia. Jose tarsi ir laikas sustojo.

Sustojusių žiedimo ratų tyloje kalba praeitis.

KURŠĖNAI IR JŲ APYLINKĖS

Žemaitijos puodžių sostinė

Iš vienos pusės pro Kuršėnus prateka Venta, iš kitos miestelį supa ištisas ežerynas. Tai – nedidelių vandens telkinių, apaugusių nendrėmis, grandinė. Esą jų vietoje buvę molio karjerai. Ilgainiui požeminiai vandenys pastaruosius apsėmė, sukurdami šiose apylinkėse ežeringą peizažą.

Dėl gausių raudonojo molio telkinių Kuršėnuose jau senovėje suklestėjo puodininkystė, o pats miestelis ilgainiui buvo pramintas „puodžių sostine”.

Puodžiai nuomavo žemės sklypus pačių grafų Pliaterių žemėse.

Po pirmojo pasaulinio karo Kuršėnuose būta apie dvidešimt puodžių šeimų. Nepamirštos puodžių O. Ničikauskienės, tėvo ir sūnaus Jonų Vertelių, Vlado Domkaus, J. J. Paulauskų pavardės. Iš jų patarimų ir pamokymų yra gavę šiandien dar gyvi puodžiai broliai Stupurai, Jadvyga Vertelienė, Antanas ir Elena Sutkauskai, daugelis kitų meistrų.

Praeities reliktai

Kaip apie egzotiškus dalykus iš senųjų meistrų lūpų šiandien klausomės pasakojimų apie anuomet savaime suprantamą, o mums šiandien netikėtą jų darbų būdą, naudotus įrankius, medžiagas.

Jų darbas itin išsiskiria natūralumu ir paprastumu.

Molį minkydavo kojomis. Vasarą – basi, žiemą – su kojinėmis, kad ne taip kojos šaltų. Apie tai iš savo jaunystės dar prisimena aštuoniasdešimtmetė Jadvyga Vertelienė. Tai teko jai pačiai patirti savo uošvio dirbtuvėje. Atsinešę molio gabalus dėdavo juos ant grindinio ir mindavo po vieną. Mindavo tol, kol šis pasidarydavo minkštas ir putlus. Po to ant jo dėdavo kitą gabalą ir vėl mindavo. Taip per tris kartus.

Iki tol, kol nebuvo glazūros, čionykščių „paliava” vadinamos, dirbinių paviršius būdavo padengiamas kitoniškai: natūraliomis medžiagomis. Dar senasis Jonas Vertelis pasidarydavo iš ruginių miltų vadinamą „būzę” ir į ją merkdavo ką tik iš krosnies ištrauktus puodus. Kitose Lietuvos vietose, kur keramika taip pat turi senas tradicijas, yra žinomi panašūs būdai: merkimas į rūgštį, padarytą iš ruginių, avižinių ar grikių miltų, kartais paruoštą ir iš burokų arba kopūstų.

Molinių indų paviršiaus sakavimas ir vaškavimas – taip pat senos gudrybės, atėjusios iki mūsų dienų. Vaškuojamas molinis indas įgauna intensyvesnę spalvą: raudonas molis tampa sodriai rudas. Tarp A. E. Sutkauskų darbų taip pat yra vaškuotų dirbinių.

Puodams marginti naudodavę „makmaditelį”. Taip įmantriai vadino molinį indelį su snapeliu. Snapelyje įtaisydavo žąsies plunksną storuoju galu. Į šį indelį būdavo pilami dažai. Kai piešdavo raštus, jį laikydavo pasvirą.

Dekoravimas

Paklausus viekšniškio puodžiaus apie kuršėniškių keramiką, anas pastebi, kad Kuršėnuose daugiau visokiausius raštus išpaišo.

Iš tiesų, raštų gausumo ir įvairumo Kuršėnų dirbiniai nestokojo, nors žemaičių taikomajam menui gausus dekoras nėra būdingas. Bet čia kušėniškiai šypteli:

– O mes jau ant rubežiaus…

Per savo gyvavimo laiką pati Kuršėnų keramika, jos dekoravimas buvo įgavęs savitų bruožų, išskiriančių ją iš kitų Lietuvos vietų keramikos. Šios taikomosios liaudies meno šakos žinovai, surinkę dekoravimo pavyzdžius, pastebi, kad „vyrauja
ornamentas, kiek sugeometrintas, bet ryškus nors augalas ir stilizuotas” (V. Kudirka. „ Lietuvos puodžiai ir puodai”).

Įdomi detalė: 1922 m. lenkų dailininkas J. Perkovskis, aprašydamas vieną iš taikomojo liaudies meno šakų – skrynių tapybą, pastebėjo, kad vakarų žemaičiuose skrynių dekoravime taip pat vyraująs augalinis (gėlių) ir pagalbinis (geometrinis) ornamentai (E. Usačiovaitė. „Lietuvių liaudies ornamentai”).

Dekoruoti savo dirbinius Kuršėnų puodžiai pradėjo dar amžiaus pradžioje. Esą Jono Vertelio dirbtuvė buvusi viena iš pirmųjų Lietuvoje, kur dirbiniai pradėti dekoruoti baltuoju moliu (angobu).

Dekoruodavo moterys.

Kokia raštų prigimtis? Kokia jų kalba?

Jadvyga Vertelienė pasakoja, kad paišydavo tai, ką širdis liepdavo. Jokių mokslų nebuvo išėję. Viskas iš savęs. Šviesios atminties puodžiaus J. Paulausko žmona sakydavusi, kad dekoravimas jai būdavęs pats dūšios atsigavimas. Raštus ji kurdavusi spontaniškai, improvizuodama. Elena Sutkauskienė prisipažįsta, kad jai geriausia viską daryti rytais: per naktį visokių raštų prisigalvoji, o ryte – į dirbtuvę.

Tradicija ir improvizacija

Iš A. Sutkausko prisiminimų: „Atėjo kartą pas mane senas ir patyręs meistras, paliko man savo darbo įrankius, sakydamas, kad jam jau viskas esą baigta. Daugiau nedirbsiąs – viską, ką turėjęs padaryti, jau padaręs, o dabar jau esąs per senas”

Tai būta šviesios atminties Vlado Domkaus, seno Kuršėnų puodininkystės tradicijų puoselėtojo. A. Sutkauską jis aplankė prieš gerą dešimtį metų.

Vlado Domkaus darbai plačiai garsėja kaip išlaikę geriausias liaudiškas Kuršėnų podininkystės tradicijas. Iki šiol jo namuose yra išlikę jo žiestų ąsočių, dubenų. Subtilias, bet neprašmatnias formas sušildo šioms vietovėms būdingo ornamento ritmai. Daug V. Domkaus darbų yra ornamentavusi J. Vertelienė.

Jeigu Domkaus dirbiniai vertingi savo tradicionalumu, tai A. E. Sutkauskų darbai – savo formos, dekoro, paskirties įvairove. Čia puikiai sugyvena tradicija ir kūryba.

A. Sutkauskas dar neseniai žiedė tradicines aguonmales, vad. „čerpėmis”. Tai dubuo, aukštomis, viduje grublėto paviršiaus sienelėmis. Jame kūčioms, ratu sukant kirvakotį, būdavo trinamos aguonos. Sako, ir dabar Sutkauskai per kūčias pasinaudoja „čerpe” aguonpienį darydami.

Seniau naudoti lauknešėliai išlaikę tradicinę žiedimo formą įgauna įdomių spalvų naudojant raudono ir balto molio masę, dekoruojant reljefiniu ornamentu ar padengiant dirbinio paviršių vašku.

Įspūdingai atrodo tradiciniai „lekai” (didelės talpos indai vynui, aliejui) ir jų kontrastinga puošyba: ypač stambiais ornamentais arba visiškai smulkiu geometriniu ritmu.

Kai kurių Sutkauskų dirbinių formas padiktuoja pati jų paskirtis: jei indas skirtas medui, tai jo ąselė tampa bitės gylio prototipu, jei beržo sulai – tai paties beržo žievės fragmetu ir kt.. Įvairios ir savitos yra A. Sutkausko dirbinių ąselės. Jos meistriškai paverčiamos dekoratyviomis indo detalėmis. Sutkauskai mielai ekserimentuoja, perimdami senojo lietuvių liaudies meno tradicijas. Pripažįstama, kad jų dirbiniuose yra išlaikytas sveikas formos saikas.

Apie pradžią, patirtį ir džiaugsmo akimirkas

Karčiausią darbo dalį puodžiaus dirbtuvėje būtų teisinga sieti su pirmaisiais bandymais ir pirmomis nesekmėmis. Apie jas, panašiai kaip J. Paulauskas, galėtų papasakoti dažnas puodžius. Štai ką yra porinęs J. Paulauskas: „Iš pradžių darbas nesisekė, patirties nebuvo. Įmesdavau į puodo vidų lenciūgo galą ir siekdavau, kad bent šiek tiek gumbus ir pūsles aplygintų (…). Tačiau darbas patiko ir į jį gilinausi. Taip pamažu perpratau amato paslaptis…”

Šiandien garsiajam puodžiui jau būtų 100 metų. Vyresnieji Kuršėnų meistrai gerai prisimena puodžių Paulauskų šeimyną. Sako, pas juos „universitetus” yra išėję daug šiandien dirbančių keramikų. Paulauskų sodyboje vykdavę susitikimai, atvažiuodavę ir Latvijos keramikai, čia būdavo mokomi jaunieji, čia rengdavo „puodų daužynes”. Jų metu šeimininkas, pagautas įkvėpimo, ne tik brokuotus, bet ir sveikus puodus daužynėms nešdavęs. Būdavo, užmauna puodą ant ilgos karties/baslio ir vienas kuris užrištomis akimis turi jį nudaužti su pagaliu.

Kai sodyba ištuštėdavo, Paulauskas regzdavo naujas mintis: ”Vaikščioju galvodamas, net valgyti nebesinori. Ir nakčia sapnuoju vis ką naujo”.

Jadvygos Vertelienės jaunystėje naktys kartais tapdavusios kūrybiškiausiu ir darbingiausiu paros metu. Ji pasakoja: „Kartą paišau raštus, džiaugiuosi darbu, visai laiką užmiršau. Ir sutemo, ir naktis atėjo, o auštant tarpdury staiga išdygsta uošvis, senasis Jonas Vertelis ir primena man, kad jau rytas…”

Keramikos raida nuo seniausių laikų iki XXI a.

Ankstyvojo laikotarpio keramika (nuo seniausių laikų iki XIV a.)

Moliniai buitiniai dirbiniai – patys ankstyviausi gentinės bendruomenės buityje. Ankstyvojo ir vidurinio neolito laikotarpiu (IV-III tūkst. pr. Kr.) susiklostė skirtinga Šiaurės Lietuvos (Narvos kultūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno kultūros) keramika. Vyravo dviejų rūšių indai: plačiaangiai, smailiadugniai verdamieji puodai ir pailgi arba apskriti dubenėliai, dažniausiai naudoti kaip šviestuvai. Vėlyvajame neolite (III-II tūkst. pr. Kr.)
iš pietvakarių išplito virvelinė keramika, kuriai būdingi puodai, primenantys amforas su mažomis ąselėmis, puošti įspaustos virvės dekorą primenančiu ornamentu. Maždaug XVI a. pr. Kr. virvelinė keramika suskilo į keletą atmainų, kol išsirutuliojo vientisa brūkšniuotoji keramika, vyravusi visuose Rytų Lietuvos piliakalniuose, – įvairaus dydžio kibiro pavidalo mažai profiliuoti indai be ąsų, puošti brūkšneliais, pirštų įspaudais, gnaibymu. Kiek vėliau iš Vakarų atėjo grublėtosios keramikos banga. Jai būdingi dideli, aukšti, kibiro pavidalo puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu. Vėlesnio periodo keramika (iki XIV a.), gausiai aptinkama piliakalniuose ir pilkapiuose, – buitinė, labai paprastų formų, mažai ornamentuota. Greta didelių puodų lipdyti maži puodeliai, kurie su maistu buvo dedami ir į kapus. Apie X a. pradėtas naudoti rankinis žiedžiamasis ratas, o XIII-XIV a. – kojinis žiedžiamasis ratas, maždaug tuo pat metu – ir specialios krosnys moliniams indams degti.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2547 žodžiai iš 8285 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.