Įžanga
Keraminės čerpės arcitektūroje atsirado kartu su mūrinių ilgaamžių pastatų statyba. Todėl nenuostabu, kad keramikinės čerpės iki šiol laikomos viena iš ilgaamžiškiausių stogo dangų. Namai su čerpėmis dengtu stogu atrodo solidžiau ir prabangiau. Tikriausiai dėl to, kad čerpių stogas palyginti brangus ir dažniausiai buvo naudojamas kultūrinių pastatų: bažnyčių, pilių ir t.t. statyboje. Tobulėjant gamybos technologijai ir medžiagoms, čerpių stogas naudojamas vis dažniau ir vis įvairesnių pastatų stogams. Todėl istorijos bėgyje čerpės ir jų tobulėjimas turėjo nemaža įtakos architektūros stilių raidai. Todėl referato tikslas yra atskleisti keramikinių čerpių kitimą ir jo įtaką architektūrai. Visame pasaulyje čerpės atsirado šiek tiek skirtingu laiku, todėl reikėtų pabrėžti, jog surinkta informacija tik apie Lietuvos čerpių istoriją, nuo pat atsiradimo su mūrinėmis pilimis iki šių dienų.
Keraminių čerpių stogų istorija Lietuvoje
Šlaitinių stogų įrengimo era neatskiriama nuo būsto statybos eros. Iš pradžių stogų dangai naudojamos vietinės natūralios medžiagos: medis, šiaudai, nendrės ir pan.
Atsiradus mūrinei statybai, stogų dengimui pradedamos naudoti dirbtinos, specialiai stogams gaminamos medžiagos: apdorotas akmuo, švino ir vario lakštai, vėliau – keraminės čerpės.Spėjama, kad Lietuvoje keraminės čerpės atsirado kartu su mūrine pilių, rūmų ir bažnyčių statyba – XII-XIV amžiuje. Pagal 1940 m. archeologinių tyrimų duomenis, galima manyti, kad Aukštutinės pilies šiaurinio bokšto stogas iki pat XVII a. vid. buvo dengtas gotikinėmis (lovinėmis) čerpėmis.
XIV amžiuje keraminių čerpių danga jau buvo populiari, čerpės dažnai randamos kultūriniuose sluoksniuose.Spėjama, kad pirmas čerpių tipas Lietuvoje yra „vienuolių“ tipo (lovinės) čerpės. Tai pietų šalyse iki šiol naudojamų „totoriškų“ čerpių atmaina, pritaikyta šalims, kur nestokoja medienos ir kur viešpatauja gotikinis stilius.“Vienuoilai“ buvo klojami iš viršaus su skiediniu. Dangos svoris buvo itin didelis (iki 150kg/m2). Tačiau statiems gotikiniams stogams tai nebuvo esminis trūkumas, nes sniegas ant stogų nesilaikė, o stogo laikančios konstrukcijos dirbo daugiau gniuždymui nei lenkimui. Be to, sunkus stogas geriau atlaikydavo vėjo apkrovą: stogo konstrukcija ir danga nebuvo jautri vėjui. Autentiškos šių čerpių dangos neišliko, tačiau archeologai dažnai randa šių čerpių fragmentus kultūriniuose sluoksniuose. Pagal nedidelės apimties 1969 – 1999 m. tyrimų rezultatus ,tokių čerpių fragmetų aptikta viliaus pilies kalno šlaite.“Vienuolių“ čerpių danga turėjo esminių trūkumų: sudėtinga čerpių gamyba ir sudėtingas dangos įrengimas. Čerpės buvo formuojamos rankiniu būdu ant medinių formų. Ant jų ir turėjo būti džiovinamos. Tai reikalavo didelio formų kiekio. Čerpės degamos buvo kalkių degimo krosnyse, užimdavo daug vietos it todėl buvo imlios energijai. Be abejo dėl sudėtingos formos turėjo būti ir nemažas broko procentas. Todė1 nenuostabu, kad beveik tame pačiame laikotarpyje atsiranda plokščios čerpės.
Plokščiosios čerpės [šaltinis nr.5]
Nors ir turėjusios tą pati dangos svorį jos buvo daug paprastesnės gamyboje ir dengime. O klojant jas „žvyniniu“ būdu galima buvo sutaupyti ir medienos grebėstavimui.
Renesanso ir baroko laikais stogai sulėkštėjo. Tradicinė čerpių danga pasidarė per sunki. Tada ir buvo išrasta „S“ pavidalo olandiška čerpė .
“S” ,tipo čerpės [šaltinis nr.5]
Be to, jinai geriau dera renesanso ir baroko stiliaus pastatams. Olandiška čerpė buvo dengiama vienu sluoksniu, todėl dangos svoris sumažėjo beveik dvigubai, kas yra labai svarbu lėkštesniems stogams, kurių pagrindinė apkrova yra nuosavas svoris ir sniego apkrova. Olandiškos čerpės remiasi į grebėstą tašku ir dėl mažo svorio buvo siūbuojamos, keliamos vėjo pasiurbimo jėgos. Be to, čerpių sandūros „švietėsi“. Todėl olandiškų čerpių dangos siūlės turėjo būti tepamos specialiu skiediniu (naudodavo riebų kalkinį skiedini su gyvūnų plaukų priemaiša). Tokiu skiediniu buvo lengva dirbti, be to jis ilgą laiką išlieka pakankamai plastiškas ir atsparus įtrūkimams. XIX a. rankiniu būdu gaminamos ir su skiediniu klojamos S-pavidalo čerpės keičiamos pramoninės gamybos štampuotomis „Marselio“ tipo čerpėmis, kuriomis buvo galima kloti ir 30% nuolydžio stogus.