KAUNO VAIŽGANTO VIDURINĖ MOKYKLA
KERPĖS
Biologijos referatasAtliko: G. Jasiulionytė
Mokytoja: Z. Bartlingienė
Kaunas, 2005
KERPĖS
Kerpės – žemesnieji daugiamečiai augalai, prisitaikę gyventi pačiose
atšiauriausiose pasaulio vietose ir dažniausiai įsitvirtina ten, kur tik
kelios kitų organizmų grupės gali egzistuoti. Tai toliausiai į šiaurę ir
pietus išplitę augalai. Himalajuose kerpių rasta didesniame kaip 5600m
aukštyje.
Kerpių gniužulai auga nederlingose dirvožemiuose, pušynuose, ypač
kerpšiliuose, aukštapelkėse, kopose, ant saulės deginamų uolų, bevandenėse
dykumose, ant pabalusios negyvo gyvūno kaukolės, medžio žievės, akmenų,
išmargindamos juos įvairiaspalvėmis dėmėmis. Viena rūšis auga panirusi į
ledinį Antarkties vandenį, kitą nešioja vėjas. Kerpių bendrijos dažnai
užima didelius plotus ir formuoja savitą gamtovaizdį, ypač tundroje ir
kalnuose. Žinoma apie 15000 kerpių rūšių.
Pagal gniužulo forma jos skirstomos į tris pagrindines grupes:
• Žiauberiškosios. Jų gniužulai yra grūdelio ar plonos plutelės
pavidalo, tvirtai prigludę prie paviršiaus, atsparūs sausrai,
labiausiai paplitę dykumose, ant akmenų. Žiauberiškosios kerpės
sudaro ~80% visų kerpių.
• Lapiškosios. Jų gniužulai panašūs į suskaidytus lapelius, auga
ant medžių, akmenų.
• Krūmiškosios. Jų gniužulai – tai statūs šakoti krūmeliai,
pavieniai smaigeliai, nuo medžių kamienų ir šakų žemyn nusvirę
pluoštų ir kuokštų pavidalu, siurbiantys vandenį iš atmosferos,
todėl krūmiškosios kerpės labiausiai paplitę drėgno klimato
juostose.Kerpės labai skiriasi savo dydžiu ir išvaizda; vienos gali būti iš
ilgų (apie 3m) siūlų, kitos būna mažesnės už smeigtuko galvutę.
Kerpių gniužulą sudaro dviejų skirtingų tipų augalai – grybai
(daugiausia aukšliagrybiai), simbioziškai gyvenantys su dumbliais
(daugiausia melsvadumbliais ir žaliadumbliais). Kai kuriose kerpėse būna
azotą jungiančių bakterijų.Daugelio kerpių mikroskopiniame pjūvyje skiriami 3 sluoksniai:
• Paviršinis, arba žievinis (sudarytas iš tankių grybo hifų).
• Vidurinis (sudarytas iš apraizgytų dumbliais hifų ląstelių arba jų
kolonijų).
• Vidinis (sudarytas iš hifų – vadinamoji šerdis).
Tokia gniužulo atominė sandara vadinama heteromerine. Kai kurių kerpių
gniužulo sandara yra homeomerinė: jame dumbliai išsidėstę tarp hifų
padrikai, nesudarydami atskiro sluoksnio.
Kerpės auga labai lėtai. Daugelis žiauberiškųjų kerpių gniužulų
retai užauga daugiau kaip 1mm per metus. Kai kurios auga truputį greičiau,
bet ne daugiau kaip 1cm per metus. Todėl manoma, kad dideli kerpių
gniužulai yra labai seni ir kai kurioms Arkties kerpėms gali būti daugiau
kaip 4000 metų. Tad kerpės gali gyventi dešimtis, šimtus ir net tūkstančius
metų.
Solidus kerpių gniužulų amžius rodo, kad dumblius ir grybus
sieja tvirti ir labai dosnūs ryšiai, tačiau tikroji šių ryšių prigimtis vis
dar nepakankamai aiški. Dumbliai – tai žalieji augalai, kurie gaminasi
maistą fotosintezės būdu ir teikia jį grybams, neturintiems
chlorofilo.Grybai vartoja dumblių sintetintus organinius junginius, kartais
ir juos pačius, gyvus arba negyvus, dumbliai vartoja grybų siurbiamą
vandenį su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis, jų išskiriamus
medžiagų apykaitos produktus. Maisto medžiagas iš dumblių gybai pasisavina
labai greitai: buvo nustatyta, kad grybai gautus iš dumblių angliavandenius
perdirba per tris minutes nuo fotosintezės pradžios. Tikriausiai dumbliai
teikia grybui ir vitaminų, kartu skatina augti kerpių gniužulą. Grybas tuo
tarpu įsiurbia vandens garų, todėl dumbliai spartina fotosintezę; be to jis
apsaugo dumblius nuo ryškios šviesos, nes kai kuriems ryški šviesa kenkia.
Dėl to kerpės dažniausiai auga ten, kur vieni nei grybai, nei dumbliai
negali augti.
Kerpės siurbia substrato ir atmosfreros vandenį ir jame ištirpusias
mineralines druskas visu gniužulu. Apytakinio audinio neturi. Vanduo
laikosi gniužulo tarpuląsčiuose, išbrinkusiose kai kurių hifų sienelėse,
gleivėse. Kerpės pakelia ilgą sausrą geriau, negu kiti augalai. Kai stinga