Kęstutis
Po Gedimino mirties 1341 m. LDK sostas atiteko jo sūnui Jaunučiui, tačiau broliai nenorėjo to pripažinti. Jaunutis valdė 1341 – 1345 m. Jo valdymas tai juodžiausi XIII – XIV a. Lietuvos istorijos puslapiai.
1345 m. žiemą prie Vilniaus savo pajėgas sutelkė Trakų kunigaikštis Kęstutis. Neradęs čia Algirdo pulkų (kaip buvo sutarta), jis netikėtai įsiveržė į miestą. Jaunutis pateko į nelaisvę. Kęstutis nusiuntė žygūną pas Algirdą, pasitiko jį atjojant žodžiais: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, o aš eisiu išvien su tavimi“.
Taip 1345 m. Lietuvą ėmė valdyti du Gedimino sūnūs – Algirdas ir Kęstutis.
LDK atliko svarbų vaidmenį ir gindama Rytų Europos tautas nuo vokiečių feodalų agresijų. Ypač atkakliai su Ordinu buvo kovojama Algirdo ir Kęstučio valdymo metais. Čia pasižymėjo Kęstutis, „atsakingas“ už Vakarų politiką. 1381 m. pabaigoje – 1382 m. jis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis.
1345 m. kryžiuočiai suruošė didžiulį žygį į Lietuvą. Tačiau apgaulingos lietuvių taktikos ir kontrpuolimo dėka žygis buvo sužlugdytas. Vėliau kelerius metus su kryžiuočiais vyko nuolatinės kovos, tačiau čia iniciatyva jau buvo lietuvių pusėje. Po nepavykusio 1345 m. puolimo Ordino magistrams tapo aišku, kad Lietuvos jie neįstengs užkariauti tokiais metodais, kuriais buvo užgrobtos estų ir latvių žemės, nes LDK jau buvo stipri valstybė. Jie ėmė keisti kariavimo taktiką – smulkiais ir nepaliaujamais puldinėjimais siekė varginti lietuvius, kad pastarieji verstų savo valdovus sudaryti taiką Ordinui palankiomis sąlygomis, be to, kryžiuočiai pradėjo ieškoti sąjungininkų Lietuvos valstybėje. Ordinas į Lietuvą kasmet surengdavo po du žygius (žiemą, kai užšaldavo upės, ir vasarą, kai dėl sausros jos nusekdavo). Labai dažnai tokiuose žygiuose dalyvaudavo svečiai iš visos Europos – tai jiems būdavo tarsi medžioklė.