TURINYS
Įvadas……………………………………………………………………………………………………..1-2
Pirmoji santvarka………………………………………………………………………………………..3
Antroji santvarka……………………………………………………………………………………….4
Trečioji santvarka……………………………………………………………………………………4-5
Ketvirtoji santvarka……………………………………………………………………………………5
Išvados……………………………………………………………………………………………………..5
Naudota literatūra………………………………………………………………………………………6
Keturi antikinių santvarkų tipai pagal Platoną
„Valstybė“ – vienas iš stambiausių ir reikšmingiausių Platono kūrinių. Pagrindinė jo tema – teisingumas, tačiau analizuodamas šią sąvoką Platonas paliečia beveik visas svarbiausias filosofines problemas. Tai – daiktų, būties, tikrųjų priežaščių – idėjų ir aukščiausios iš jų – gėrio idėjos problema, žmogaus prigimties, valstybės ir jos piliečių luomų kilmės klausimai, pagaliau – kokia gi turi būti ideali valstybė, kas ir kaip ją turi valdyti, kokia tinkamiausia jos piliečių mokymo ir auklėjimo sistema.
Platono idėja – tai savarankiška, nuo daiktų nepriklausoma būtis. Jis ją vadina „tikrąją būtimi“.
Pasak jo, idėjos pažįstamos ne juslėmis, bet protu.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Platonas kūrė labai griežtą, asketišką etiką, tapindamas dorovę su žinojimu.
Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kurybai. O, kad galėtų tai padaryti ji turi būti organizuota ir turėti priemonių jai apginti nuo vidaus ir išorės priešų. Platonas ieškojo panašumų tarp valstybės ir žmogaus organizmo, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai. Piliečiai ir jų gyvenimas pajungiamas valstybės idėjos įgyvendinimui.
Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, kiekvieniems priskirdamas sritį kuria turėtų rūpintis. Tačiau veikiamas vergovinės santvarkos darbo pasidalijimo klausimą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės gyventojus skirsto į tris luomus: valdovų filosofų, sargybinių ir gamintojų.
Priklausymą luomui lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės.
Platonas, taip pat išskyrė keturias antikos santvarkos rūšis:
1. Kretiškoji arba lakedaimoniškoji.
2. Oligarchinė.
3. Demokratinė.
4. Tironija.
Platono veikale Valstybė apie valstybės santvarkas šnekasi Sokratas ir Glaukonas. Jie aptaria visas šias santvarkas ir šių santvarkų žmones.
Pasak jų kiekviena santvarka pasikeičia tik dėl valdančios grupuotės, kai tarp valdančiųjų kyla nesutarimai ir vaidai.
Pirmoji santvarka
Kretiškoji arba lakedaimoniškoji, taip pat vadinama timokratija ( teisė valyti suteikiama ne pagal kilmę, o pagal turtą). Kadangi ši santvarka išsivystė iš aristokratijos ji yra tarsi tarpinė santvarka tarp aistokratinės ir oligarchinės santvarkų. Todėl turi abiejų santvarkų bruožų.
Pasak Sokrato ši santvarka iširo, todėl, kad sargybiniai nežinodami vaisingumo ir nevaisingumo peiodų dėsnių nelaiku poruodavo jaunikius su nuotakomis, tuomet gimdavo negabūs iš prigimties nelaimingi vaikai. Ankstesnieji sargybiniai geriausius iš tų vaikų padarydavo valstybės vadovais, bet jie būdami neverti, perėmę iš savo tėvų valdžią nesirūpino valstybe ir žmonėmis. Jie mažiau vertino mūzų meną, o vėliau ir gimnastiką. Todėl jaunoji karta būdavo mažiau išsilavinusi. Iš jų išėjo nekokie valdovai, nelabai tinkami būti sargybiniais, nemokantys skirti Hesiodo kartų ( auksinės, sidabrinės, varinės, geležinės), todėl joms susimaišius (geležis-sidabras, auksas-varis) atsirado neatitikimų ir nukrypimų, o kur tik jie atsiranda, ten sukelia neapykanta bei karus.
„Kilus nesantaikai dvi giminės – geležinė ir varinė – ėmė traukti žmones į pasipelnymą, žemės, namų, auksinių ir isidabrinių daiktų įsigijimą, kitos dvi giminės – auksinė ir sidabrinė- nepatyrusios skurdo, bet iš prigimties turėdamos turtingas sielas, stengiasi vesti į dorybę ir senovinę santvarką. Abiem pusėm kovojant tarpusavyje ir tempiant kiekvienai į save, pagaliau buvo susitarta žemę ir namus pasidalyti ir padaryti privačia nuosavybe, o tuos piliečius, kuriuos iki tol jie saugojo kaip savo laisvus draugus ir maitintojus, paversti vergais, padaryti juos perioikais ir tarnais, patys jie nusprendė ir toliau užsiimti karu ir saugoti kitus.“(Platonas „Valstybė“, Vilnius „pradai“,, 2000, p.308)
„Būdami gynėjai jie gerbs valdovus, susilaikys nuo pelningų užsiėmimų (amatų, žemės darbų), įsteigs bendrą visų maitinimą,
gimnastikos ir karinės pratybos – šiais bruožais naujoji santvarka primins ankstesniaja“( Platonas „Valstybė“, Vilnius „pradai“,, 2000, p.308)
Tačiau jie bijos išmintingiems žmonėms patikėti valdžios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdžių ir tvirtų žmonių jie mėgs tik smarkius ir paprastesnio būdo žmones, iš prigimties daugiau tinkamus karui, o ne taikai. Garbingais dalykais laikys klastą ir apgaulę ir visą laiką kariaus. štai tokie naujosios santvarkos saviti bruožai