Kiaulininkystes darbas
5 (100%) 1 vote

Kiaulininkystes darbas

112131415161

1. ĮVADAS

Kiaulininkystė- viena iš prioritetinių šakų Lietuvos žemės ūkyje. Šios šakos vystymui palankios gamtinės sąlygos, yra susiklosčiusios senos gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta didelė patirtis. Šalyje pagamintos mėsos balanse kiauliena sudaro didžiausią dalį. Kiaulienos suvartojimas, skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuvoje išlieka beveik pastovus- apie 21-26 kg.(8)

Lietuvoje yra gilios tradicijos auginti ir skersti kiaules savo reikmėms, todėl labai sunku tiksliai nustatyti, kiek iš viso buvo paskersta kiaulių ir kiek pagaminta bei suvartota kiaulienos. Per metus paskerdžiama apie 870 tūkst. kiaulių. Manoma, kad dar apie 250 tūkst. kiaulių gyventojai gali paskersti savo reikmėms. Kiaulių auginimo verslo sėkmingumą stabdo menkaverčių mėsos ir jos produktų, subproduktų, mėsos ir lašinių bei pigios subsidijuojamos kiaulienos arba gatavų gaminių importas. Kiaulių augintojai yra neapsaugoti nuo nepalankių rinkos pokyčių.

Tradiciškai Lietuvoje vyrauja universali įvairių mėsos produktų gamyba mažai specializuotose įmonėse. Gaminių asortimentas apima apie 100 pavadinimų, kas leidžia ne tik patenkinti įvairiapusiškus vartotojų poreikius, bet ir sunaudoti visą žaliavą. Yra pastebimas mėsos pusgaminių bei mėsos konservų gamybos sumažėjimas.

Pastaruoju metu išaugo liesos kiaulienos poreikis, todėl kiaulininkystėje vykdoma selekcija mėsingumo didinimo kryptimi. Daug dėmesio skiriama mėsos kokybei. Mėsos maistingumas, biologinė vertė, technologinės ir kulinarinės ypatybės labai priklauso nuo ją sudarančių audinių- raumeninio, riebalinio, jungiamojo ir kaulinio santykio. Kuo daugiau mėsoje raumens ir mažiau jungiamojo audinio bei kaulų, tuo didesnė jos maistinė vertė. Didžiausią biologinę vertę turi pilnaverčiai mėsos baltymai, kuriuose yra visų žmogaus organizmui būtinų nepakeičiamų amino rūgščių. Nustatyta, kad mėsos biologinei vertei įtakos turi gyvulių veislė, amžius ir šėrimas.

Šiame darbe nagrinėjama kiaulių penėjimosi ir mėsinės savybės jų vertinimas. Atliktas trijų kiaulių veislių: Lietuvos baltųjų, Danijos landrasų ir Suomijos landrasų palyginamasis įvertinimas.



2. KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA

2.1. LIETUVOS BALTŲJŲ VEILĖS KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA

Veislė patvirtinta 1967m. jos išvedimui didžiausios įtakos turėjo jorkšyrų bei Vokietijos baltųjų trumpaausių ir ilgaausių veislių kiaulės. Tai visli (10- 12 paršelių), pieninga (50- 60 kg), nelabai jautri stresams, tinkama stambioms kiaulininkystės įmonėms ir gerai prisitaikiusi prie vietinių sąlygų kiaulių veislė. 100 kg masę pasiekia vidutiniškai per 189 dienas, priaugdamos per parą po 738 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,56 paš. vnt. Šios veislės kiaulės neblogai penisi, nereiklios pašarams, tačiau jų mėsinės savybės prastesnės. 2002 m. kontrolinio skerdimo duomenimis, 100 kg masės grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių lašiniai už paskutinio šonkaulio buvo 25 mm storio, raumenų kiekis skerdenoje siekė vidutiniškai 50,1 proc. Šios veislės kiaulių mėsingumas veislynuose gerinamas dviem būdais:

 Vykdant grynąjį veisimą;

 Įterpiamuoju mišrinimu, panaudojant importinių veislių kuilius.

Spartinant šalies veislynuose kiaulių selekciją mėsingumo didinimo kryptimi, nuo 1996 m. atliekamas veislinio prieauglio fenotipinis įvertinimas danų gamybos ultragarso aparatu PIGLOG 105. Vykdant grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių selekciją pagal mėsinių savybių įvertinimą aparatu PIGLOG 105, veislei tikslinga atrinkti tas kiaulaites, kurių raumeningumas ne mažesnis kaip 50 proc., o kuiliukus- kurių raumeningumas ne mažesnis kaip 51 proc.

Grynaveisles Lietuvos baltąsias kiaules šiuo metu veisia 19 veislynų. Šio tipo genealoginę struktūrą sudaro 8 kuilių linijos ir 17 paršavedžių šeimų. Labiausiai išplitę yra Baravyko (24,32%), Maršalo (18,92%) ir Imperatoriaus (14,86%) linijų kuiliai bei Drąsuolės (18,60%), Liūtės (17,56%), Dobilės (15,80%) ir Rūtos (12,69%) šeimų paršavedės. Įvertinus grynaveislių Lietuvos baltųjų kiaulių paplitimą, nustatyta, kad kai kurios linijos ir šeimos veisiamos viename arba dvejuose veislynuose. Vienas arba du veislynai neužtikrina mažo paplitimo linijų ar šeimų išsaugojimo, nes kasmet šios veislės kiaulių skaičius mažėja. Numatytos priemonės grynaveislių Lietuvos baltųjų gerinimui ir išsaugojimui, veisiant jas uždarų populiacijų metodu.(9)

Grynaveislės Lietuvos baltosios paplitusios visoje šalyje. Veislinių kuiliukų ir kiaulaičių galima įsigyti Radviliškio r. Skėmių, LGI, Šiaulių r. Verbūnų, Kelmės r. UAB Berka, UAB Pašventupio baltutės, Lazdijų r. Veisėjų žemės ūkio mokyklos, Kėdainių r. Labūnavos, Kauno r. Vyčios, Miškinių, Joniškio r. Skaistgirio, Alsių, Pakruojo r. Žalgirio, Žeimelio ir kituose veislynuose.(3)

2. 2. DANIJOS LANDRASŲ VEISLĖS KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA

Tai specializuota bekoninės krypties kiaulių veislė, pelniusi pasaulinį pripažinimą. Išvesta Danijoje. Į Lietuvą pirmą kartą buvo įvežti 1978 m. Vidutinis paršavedžių vislumas – 10- 11 paršelių. Kiaulės reiklios šėrimo ir laikymo sąlygoms. Pasižymi geromis penėjimosi, o ypač mėsinėmis savybėmis. Joms būdingas ilgas siauras liemuo, lengva priekinė kūno dalis. Šios
veislės kiaulės greičiau negu Lietuvos baltosios pasiekia bekoninę kondiciją. Jų lašiniai taip pat plonesni, ilgesnė skerdiena ir didesnis ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas. Manoma, kad, kryžminant juos su Lietuvos baltosiomis, gautų mišrūnų rodikliai bus geresni negu Lietuvos baltųjų. Jų nugaros lašinių storis iki 17 mm, raumenų išeiga skerdenoje vidutiniškai sudaro 60 proc. ir daugiau, kumpiai sveria po 12 kg.

Atliekant pramoninį mišrinimą, šios kiaulės gali būti naudojamos kaip motininė, bet dažniau kaip tėvinė veislė. 2002m. kontrolinio penėjimo duomenimis, Lietuvos baltųjų ir Danijos landrasai 100 kg masę pasiekė per 183 dienas, priaugdami per parą po 809 g ir kilogramui priesvorio sunaudodami 2,92 p. vnt. Skerdenos puselės ilgis buvo 97 cm, nugaros lašinių storis – 17 mm, kumpiai svėrė po 11,3 kg.

Grynaveisliai Danijos landrasai auginami Jonavos r. AB Beržų komplekso Praulių ir Šakių r. UAB Lekėčiai veislynuose.(3)

2. 3. SUOMIJOS LANDRASŲ VEISLĖS KIAULIŲ CHARAKTERISTIKA

Veislė išvesta Suomijoje iš senųjų vietinių kiaulių, gerinant jas Danijos, o vėliau Belgijos landrasais. Į mūsų šalį pirmą kartą įvežti 1986 m., palyginti neblogai prisitaikė prie vietinių šėrimo ir laikymo sąlygų. Paršavedės veda po 10- 11 paršelių. Kiaulės gerai penisi, raumeningos. 1999 m. kontrolinio penėjimo duomenimis, šios veislės kiaulės Lietuvoje 100 kg svorį pasiekė per 180 dienų, priaugdamos per parą po 806 g ir kilogramui priesvorio sunaudodamos 3,19 p. vnt. Pasižymi ilga skerdenos pusele (101,5 cm), raumenų išeiga jų skerdenoje sudaro vidutiniškai 57 proc. ir daugiau.

Mišrinimo deriniuose šios kiaulės gali būti naudojamos kaip motininė arba tėvinė veislė. Tyrimų duomenimis, sumišrinus Lietuvos baltąsias su Suomijos landrasų veislės kuiliais, gauti pirmos kartos mišrūnai penėjosi geriau, raumenų kiekis jų skerdenoje buvo 7 proc. Didesnis, palyginti su grynaveislėmis Lietuvos baltosiomis. Poruojant minėtas pirmos kartos mišrūnes kiaulaites su pjetrenų veislės kuiliais, gauti mišrūnai pasižymi geresne skerdenos kokybe.

Grynaveislių Suomijos landrasų kuiliukų ir kiaulaičių galima įsigyti Kėdainių r. Pajieslio, Jonavos r. Dainavos, Alytaus r. AB Alytaus grūdai, Panemuniukų ir Anykščių r. AB Vosinta Sauslaukio veislynuose.(3)

3. KIAULIŲ ŠĖRIMAS IR JO ĮTAKA MĖSOS KOKYBEI

Kiaules galima šerti įvairiai paruoštais pašarais: sausais, drėkintais arba skystais. Zootechniniu požiūriu efektyviausia šerti sudrėkintais koncentruotų pašarų mišiniais. Tačiau lengviausia mechanizuoti pašarų išdalinimą kiaules šeriant sausais arba skystais pašarų mišiniais. Nuo vienų pašarų prie kitų reikia pereiti palaipsniui, nes staigus pašarų pakeitimas iššaukia kiaulių negalavimus. Kiaulės pradeda viduriuoti taip pat sumažėja priesvoriai. Siekiant, kad kiaulės geriau ėstų paruoštą jovalą, pašarus galima paskaninti melasa, aromatinėmis medžiagomis. Kiaules reikia šerti reguliariai, nes tuomet susidaro sąlyginiai refleksai, virškinimo trakto liaukos funkcionuoja intensyviau ir laiku pasiruošia priimti ir virškinti pašarą. Pašarai turi būti atitinkamai paruošiami, kad kiaulės geriau juos ėstų ir pasisavintų. Nuo paruošimo labai priklauso grūdų pašarinė vertė. Grūdai turi būti sausi, gerai išdžiovinti ir kruopščiai išvalyti. Jokiu būdu negalima šerti apgedusiais pašarais. Negalima šerti skalsėmis užkrėstų rugių arba kūlėtų kviečių ir miežių. Grūdai kiaulėms yra sumalami. Paršeliams grūdus galima paskrudinti. Grūdai tampa šviesiai rudos spalvos, maloniai kvepia, dalis krakmolo suskyla iki dekstrinų, žūva mikroorganizmai. Labai svarbu, kad kiaulės nuolat turėtų vandens. Kiaulėms girdyti geriausiai tinka automatinės girdyklos, prie kurių kiaulės kada nori ateina ir atsigeria.

Lietuvoje kiaulės turėtų būti šeriamos koncentruotų pašarų racionais, kurių 85 proc. Sudarytų pašariniai grūdai ir 15 proc. baltymų- mineralų- vitaminų priedai. Tačiau šie priedai brangūs ir tokio raciono pašarinio vieneto savikainą pakelia dvigubai. Todėl reikia ieškoti būdų patenkinami energijos, pilnaverčių baltymų ir mineralinių medžiagų poreikiai. Didžiausią kiaulėms sušeriamų pašarų dalį sudaro varpiniai grūdiniai pašarai:

Miežiai. Juose yra apie 1,07- 1,15 pašarinio vieneto, 8- 13 proc. Proteinų, 4-6 proc. ląstelienos. Miežių proteinai yra menkos biologinės vertės, nes turi nepakankamai nepakeičiamų aminorūgščių, ypač lizino. Tinka visų grupių kiaulėms šerti. Į koncentruotų pašarų mišinius galima maišyti iki 90 proc.

Kviečiai. Juose yra 1,13- 1,21 p.v., 9- 14 proc. Proteinų, nedaug ląstelienos (1,5- 3,2 proc.), nedaug kalcio. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius maišyti: paršavedėms, kuiliams – 40- 50 proc., paršeliams, augančioms kiaulės- 50- 70 proc.

Kukurūzai. Jų maistingumas 1,27- 1,37 p. v., tačiau turi mažai proteinų ( 7- 11 proc.), nedaug lizino. Kukurūzų grūduose nemažai riebalų (4- 8 proc.), todėl kukurūzų miltų negalima ilgai laikyti, nes gali apkarsti. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius maišyti : paršeliams- 40- 60 proc. Penimoms kiaulėms, paršavedėms, kuiliams, prieaugliui- 30- 50 proc.

Rugiai. Jų
ir pašarinė vertė panaši I kviečių, tačiau skonio savybės ir ėdamumas prastesni. Rugių miltų nerekomenduojama duoti daug, nes gali sutrikti virškinimas: paršavedėms ir penimoms kiaulėms- iki 20- 30 proc., paršeliams- iki 15- 20 proc.

Kvietrugiai. Tai kviečių ir rugių hibridas, todėl jo maistingumas ir pašarinė vertė panašūs kaip kviečių ir rugių. Turi nedaug ląstelienos (1,6- 1,7 proc.). Skoninės savybės blogesnės, negu kviečių. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius maišyti 20- 40 proc.

Avižos. Menkesnės energinės vertės, negu miežiai turi daugiau ląstelienos (9- 12 proc.). Pasižymi dietinėmis savybėmis, todėl tinkamesnės paršavedėms ir kuiliams, prieaugliui. Paršeliams šeriamas avižas būtina lukštenti. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius maišyti: paršavedėms, kuiliams, prieaugliui- 40- 60 proc., paršeliams, penimoms kiaulėms- 20- 40 proc. Penimoms virš 60 kg svorio kiaulėms avižinių miltų maišyti nerekomenduojama, nes minkštėja lašiniai.

Grūdinių racionų efektyvumas ypač padidėja praturtinus juos baltymingais pašarais. Dėl baltymų trūkumo pašaruose pašarinių vienetų sunaudojimas produkcijos vienetui pagaminti padidėja 1,5- 2 kartus. Labai svarbus ir pašaro baltymų pilnavertiškumas, kurį nulemia nepakeičiamųjų aminorūgščių kiekis. Šeriant kiaules varpinių javų grūdais, racionai turi būti papildomi baltymingais pašarais. Pagal baltymų pilnavertiškumą geriausi gyvulinės kilmės pašarai:

Nenugriebtas pienas. Jo maistingumas yra 0,3- 0,38 p.v. ir labai priklauso nuo riebalų kiekio. Jame yra visos reikalingos maisto medžiagos- pilnaverčiai baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos, vitaminai. Nenugriebtu pienu paprastai girdomi tik paršeliai nuo 10 iki 30 dienų amžiaus.

Nugriebtas pienas. Jame yra tokių pat maisto medžiagų, kaip ir nenugriebtame piene, tik beveik nėra riebalų ir juose tirpstančių vitaminų. Jo maistingumas 0,11- 0,16 p. v., 3- 3,8 proc. Proteinų. Sausųjų medžiagų jame turi būti ne mažiau kaip 8- 10 proc. Kiaules šeriant varpinių grūdų miltais ir duodant pakankamai nugriebto pieno, galima visiškai patenkinti pilnaverčių proteinų ir nepakeičiamųjų aminorūgščių poreikį. Rekomenduojama per parą sugirdyti: paršeliams žindukliams- iki 0,5- 0,8 litro, nujunkytiems- iki 2- 3 litrų penimoms kiaulėms, prieaugliui, paršingoms paršavedėms- iki 4 litrų, žindomoms paršavedėms- iki 7 litrų nugriebto pieno.

Nugriebto pieno milteliai. Juose yra 1,27- 1,33 p. v., 92- 96 proc. sausųjų medžiagų, 30- 38 proc. Proteinų. Daugiausiai naudojami paršeliams. Rekomenduojama sausų miltelių įmaišyti į pašarų mišinius nuo 10 iki 25 proc. arba ištirpinti šiltame vandenyje.

Išrūgos Tai sūrių- varškės gamybos atlieka. Išrūgų maistingumas- 0,07- 0,1 p. v., turi apie 1 proc. aukštos biologinės vertės proteinų. Pagrindinė maisto medžiaga- pieno cukrus ir pieno rūgštis. Laktozės yra 4- 5 proc. Išrūgose yra lengvai pasisavinamų mineralinių medžiagų, vitaminų B ir C.

Pasukos. Tai sviesto gamybos atlieka. Jų maistingumas ir pašarinė vertė artima nugriebtam pienui. Pasukų duodami panašūs kiekiai, kaip ir nugriebto pieno.

Žuvų miltai. Jie gaminami iš menkaverčių žuvų arba jų perdirbimo atliekų. Žuvų miltų kokybė ir maistingumas labai priklauso nuo žaliavos ir gamybos technologijos. Juose būna 59- 65 proc. Proteinų, gausu lizino ir kitų nepakeičiamųjų aminorūgščių. Naudojant žuvų miltus, racionuose valgomosios druskos negali būti daugiau kaip 4- 5 proc. Rekomenduojama į pašarų mišinius maišyti: paršeliams- iki 5- 10 proc., penimoms kiaulėms pirmoje penėjimo pusėje, prieaugliui, paršavedėms, kuiliams- iki 5 proc.; penimoms kiaulėms antroje penėjimo pusėje žuvų miltų duoti nerekomenduojama, nes skerdiena gali įgyti žuvies kvapą ir prieskonį.

Pašarinės mielės. Jos gaunamos auginant mielių kultūras įvairiose terpėse. Jose yra 40- 55 proc. Proteinų, kurių biologinė vertė artima gyvulinės kilmės proteinams, labai daug lizino (apie 30 g-kg), B grupės vitaminų. Į pašarų mišinius galima maišyti 3- 5 proc.

Neturint pakankamai gyvulinės kilmės pašarų, racionus galima subalansuoti naudojant ankštinius grūdinius pašarus bei išspaudas ir rupinius. Tačiau reikia prisiminti, kad šiuo atveju būtina įmaišyti bent dalį gyvulinės kilmės pašarų.

Ankštiniai grūdiniai pašarai:

Žirniai. Jų maistingumas 1,13- 1,21 p. v., 20- 24 proc. Proteinų, 5- 6 proc. Ląstelienos. Pagal proteinų biologinę vertę artimi sojai bei mėsos kaulų miltams. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius įmaišyti: paršeliams, paršavedėms, kuiliams- 10- 15 proc., prieaugliui, penimoms kiaulėms-15-20 proc. Tinka penimoms kiaulėms, nes pagerėja lašinių kokybė.

Vikiai. Jų maistingumas artimas žirniams bei lubinams, tačiau vikiai turi karčių medžiagų- glikozidų, alkaloidų ir ciano junginių. Dėl kartaus skonio prastai ėdami. Apdorojus termiškai, pagerėja ėdamumas, pašarinė vertė bei sumažėja kenksmingų medžiagų kiekis. Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius įmaišyti 2- 5 proc.

Lubinai. Jų grūduose yra 1- 1,05 p. v., 30- 40 proc. Proteinų, 12- 16 proc. Ląstelienos, 4- 6 proc. Riebalų. Kiaulėms galima šerti tik saldžiuosius lubinus, kurių grūduose alkaloidų yra
apie 0,10 proc. Šių lubinų rekomenduojama įmaišyti: paršavedėms, kuiliams- iki 5 proc., penimoms kiaulėms, prieaugliui- 10- 15 proc., nujunkytiems paršams- 5- 10 proc. Saldžių lubinų miltais galima pakeisti apie 75 proc. Gyvulinės kilmės pašarų.

Pašarinės pupos. Jų maistingumas- 1,1- 1,18 p. v., 22- 32 proc. Proteinų. Pašarinėse pupose yra medžiagų, kietinančių vidurius, todėl kartu su jomis reikia duoti žarnyno peristaltiką skatinančių pašarų (sėlenų). Rekomenduojama į koncentruotų pašarų mišinius įmaišyti: paršavedėms, kuiliams- 5 proc., penimoms kiaulėms, prieaugliui- 10- 15 proc., paršeliams- 5- 10 proc.

Rapsų grūdai. Jų maistingumas 1,5- 2 p.v., 18- 28 proc. Proteinų, 37- 45 proc. Riebalų, 7- 16 proc. Ląstelienos. Rapsų grūdų proteinai savo biologine verte labai artimi sojai, nes jie turi visas nepakeičiamąsias aminorūgštis. Techninių veislių rapsų sėklose yra nemažai kenksmingų medžiagų- gliukozinolitų (iki 6 proc.), eruko rūgšties (iki 20 proc.). Todėl kiaulėms galima šerti ribotai

Linų sėmenys. Tai dietinis pašaras. Juose yra 1,6- 1,9 p. v., 20- 24 proc. Proteinų, 30- 40 proc. Riebalų. Sutrikus virškinimui arba paršeliams viduriuojant, duodama sėmenų. Prieš šeriant sėmenimis reikia išvirti arba sumalti ir pašutinti.

Išspaudos ir rupiniai:

Išspaudos gaunamos iš aliejinių kultūrų sėklų, spaudžiant aliejų presais. Jose būna nemažai riebalų. Rupiniai gaunami aliejų ekstrahuojant tirpikliais. Juose būna mažai riebalų, bet proteinų būna daugiau, negu išspaudose.

Sojų išspaudos ir rupiniai. Juose yra atitinkamai 1,3- 1,4 p. v., ir 1,2- 1,3 p. v., 35- 42 proc. Ir 40- 48 proc. Proteinų, nedaug ląstelienos- 4- 8 proc. Gausu lizino- 6- 6,5 proc., todėl pagal proteinų biologinę vertę prilygsta gyvulinės kilmės pašarams. Į koncentruotų pašarų mišinius rekomenduojama įmaišyti 10- 25 proc.

Saulėgrąžų išspaudos ir rupiniai. Juose yra atitinkamai 1,08- 1,12 p. v. ir 1- 1,07 p. v., 30- 41 proc. Ir 38- 44 proc. Proteinų. Juose yra daugiau metionino- 3- 4,5 proc. Ir cistino- 2- 3 proc., tačiau mažiau lizino- 3,5- 4,5 proc., palyginti su sojų išspaudomis ir rupiniais. Pašarinė vertė labai priklauso nuo ląstelienos, kurios yra 10- 15 proc. Rekomenduojama į pašarų mišinius įmaišyti iki 15 proc.

Medvilnės išspaudos ir rupiniai. Juose yra 0,8- 1,1 p. v., 35- 45 proc. Proteinų, 11- 20 proc. Ląstelienos. Kiaulėms šeriama ribotai dėl juose esančio nuodingo glikozido gosipolo. Išspaudos ir rupiniai tinka šėrimui, jei gosipolo juose ne daugiau kaip 0,01 proc. Rekomenduojama į pašarų mišinius įmaišyti: penimoms kiaulėms- iki 10 proc., nujunkytiems paršams- iki 2- 3 proc.

Rapsų išspaudos ir rupiniai. Juose yra 1,15- 1,3 p. v., 26- 34 proc. Ir 36- 39 proc. Proteinų, 7- 17 proc. Ir 2- 6 proc. Riebalų. Pagal proteinų pilnavertiškumą artimi sojoms. Techninių veislių rapsai šeriami ribotai dėl juose esančio didelio gliukozinolatų ir eruko rūgšties kiekio: nujunkytiems- iki 2- 3 proc., penimoms kiaulėms- iki 4- 5 proc., paršavedėms- iki 2,5- 3 proc.

Sėmenų išspaudos ir rupiniai. Juose yra 1,07- 1,2 p. v., 30- 36 proc. Proteinų, mažiau lizino (10,9 g-kg). Pasižymi dietinėmis savybėmis, nes juose yra pektininių medžiagų, kurios sudaro gleives, todėl labai tinka paršingoms kiaulėms. Rekomenduojama į pašarų mišinius įmaišyti: paršeliams žindukliams- 5 proc., nujunkytiems paršams, paršavedėms, penimoms kiaulėms- iki10 proc.

Šeriant kiaules, didelę dalį koncentruotų pašarų galima pakeisti sultingaisiais pašarais. Švieži sultingieji pašarai turi vidutiniškai 75- 90 proc. Vandens ir labai gerai suvirškinamų angliavandenių: cukraus arba krakmolo. Atskirų sultingojo pašaro rūšių vertė labai skiriasi:

Bulvės. Tai labai geras pašaras kiaulėms, nes pasižymi geru virškinamumu ir aukšta baltymų biologine verte. Jų maistingumas apie 0,25- 0,33 p. v., turi 1,6- 2,3 proc. Proteinų, be to, gausu mineralinių medžiagų. Svarbiausia medžiaga krakmolas (15- 26 proc.). Bulvės tinka visoms kiaulėms, ypač penimoms. Reikia šerti virtas arba šutintas ir sutrintas bulves. Galima duoti: kuiliams, paršavedėms- 2- 4 kg, nujunkytiems paršeliams- 0,5- 0,7 kg.

Pašariniai runkeliai. Turi 10- 13 proc. Sausųjų medžiagų, kurių pagrindą sudaro cukrus- 5- 7 proc., ir pektininės medžiagos. Vertingi tuo kad skatina paršavedžių pieningumą.

Puscukriniai runkeliai. Juose yra 14- 18 proc. Sausųjų medžiagų, 0,14- 0,17 p. v., 1,1- 1,9 proc. Proteinų. Cukringumas sudaro 8- 12 proc. Jais daugiausia šeriami kuiliai, paršavedės, pakaitinis prieauglis. Norma kiaulėms panaši kaip ir pašarinių.

Cukriniai runkeliai. Juose yra 20- 25 proc. Sausųjų medžiagų, 0,2- 0,27 p. v., 1,3- 2 proc. Proteinų, 16- 18 proc. Cukraus. Galima duoti: kuiliams, nesukergtoms ir paršingoms paršavedėms- 2- 3 kg, žindamoms paršavedėms-3- 4 kg, penimoms kiaulėms-4- 6 kg, nujunkytiems paršams- iki 1 kg.

Morkos. Jose yra apie 11- 15 proc. Sausųjų medžiagų, 0,12- 0,15 p.v.,0,9- 1,5 proc. Proteinų, gausu karotino-50- 80 mg/kg. Nuo karotino lašiniai gali įgauti gelsvą atspalvį, todėl kiaulėms penėjimo pabaigoje morkų neduodama. Rekomenduojama duoti: paršavedėms, kuiliams-1- 2 kg, pakaitiniam prieaugliui, penimoms kiaulėms- 1- 1,5 kg, nujunkytiems paršams- 0,5- 0,7 kg.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3259 žodžiai iš 6461 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.