TURINYS
ĮVADAS …………………………………………………………………………………………………………………….. 3
1. KIAULININKYSTĖS SEKTORIAUS VERTINIMAS ……………………………………………………… 4
2. KIAULININKYSTĖS ŪKIŲ GAMYBOS EFEKTYVUMĄ ……………………………………………… 6
3. KIAULININKYSTĖS SEKTORIAUS KONKURENCINGUMAS …………………………………….. 8
4. KIAULININKYSTĖS PLĖTROS PROBLEMOS …………………………………………………………….. 9
IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………………………… 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………………………………………………………………………………. 12
ĮVADAS
Gyvulininkystės sektorius yra ir ateityje išliks prioritetine žemės ūkio šaka. Visais laikais Lietuvoje kiaulininkystė buvo svarbi gyvulininkystės šaka. Lietuva nuo seno yra gyvulių auginimo kraštas, tam palankios klimatinės sąlygos. Anksčiau gyvuliai buvo auginami ne tik maistui, jų mėšlas buvo pagrindinė trąša. Laikui bėgant, gyvulių auginimo mastai didėjo, bekonai buvo eksportuojami į Angliją, o tarybiniais laikais dideli mėsos kiekiai buvo vežami į Rusiją. Dabar šalyje auginama 2-3 kartus mažiau gyvulių negu iki 1990 metų. Jų netgi vietinei rinkai ne visai pakanka ir mėsą tenka importuoti. Pagal gyvulių auginimo apimtis tarp Europos Sąjungos šalių Lietuva 17-18-oje vietoje.
Pagal rinkos poreikius matyti, kad kiaulininkystei plėstis Lietuvoje yra perspektyvų, tik tam reikia nemažų investicijų. Kiaulininkystės kompleksus mūsų šalyje statosi ir danų ūkininkai, tai rodo jog šis verslas yra pelningas. Lietuvos ūkininkams darosi sunku konkuruoti Europos Sąjungos rinkoje, kadangi kiaulininkystės ūkiai turi atitikti Europos Sąjungos gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos reikalavimus.
Šiame darbe nagrinėjami Lietuvos Respublikos kiaulininkystės ekonominiai rodikliai, jos plėtros problemos, konkurencingumas. Šio darbo tikslas nustatyti Lietuvos kiaulininkystės vietą Europos Sąjungos bendroje rinkoje, gamybos efektyvumo lygį, jį lemiančius veiksnius ir perspektyvas. Daugiausiai darbe naudojama medžiagos iš Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto leidžiamo leidinio „Lietuvos žemės ir maisto ūkis“ bei iš kitų leidinių.
1. KIAULININKYSTĖS SEKTORIAUS VERTINIMAS
Žemės ūkis išlieka svarbus ekonomikos sektorius Lietuvoje. 2005 metais žemės ūkyje buvo sukurta 5,1 proc. šalies bendrosios pridėtinės vertės, jame dirbo 13,2 proc. darbuotojų. Bendroji žemės ūkio produkcija 2005 metais sudarė 7,2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, palyginti su 2004 metais, padidėjo 14 proc. Bendrosios žemės ūkio produkcijos didėjimą skatino auganti žemės ūkio ir maisto produktų paklausa vidaus rinkose bei didėjančios užsienio prekybos apimtys. Jos teigiamus poslinkius lėmė ir išaugusi Europos Sąjungos parama.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kiaulininkystės sektoriuje įvyko nemaži poslinkiai. Kiaulių skaičius sumažėjo. Stambūs kiaulininkystės kompleksai augino tik pusę kiaulių, kitą pusę augino ūkininkai ir sodybiniai ūkiai. Pagal 2003 m. paskutinį visuotinį žemės ūkio surašymą šalyje beveik 160 tūkst. ūkių augino per 1 mln. kiaulių. 2005 metų pabaigoje – 60 tūkst. daugiau. Vidutiniškai vienam ūkiui teko beveik po 7 kiaules. Beveik 40 proc. kiaulių auginama pusiau natūriniuose ūkiuose, iš kurių mėsos perdirbimo įmonės paprastai kiaulių nesuperka. Kiaulės šalyje auginamos beveik tolygiai. Du kartus daugiau už vidurkį jų auginama Jonavoje, Elektrėnuose ir Birštono savivaldybėje. Vidutiniškai vienam Lietuvos gyventojui tenka 0,3 kiaulės, kai tuo tarpu Danijoje – 2,5. (Melnikienė R.)
Bendroje žemės ūkio produkcijos struktūroje kiaulių auginimas sudaro 11,4 %. Tai 2,5 karto daugiau nei auginama galvijų ir paukščių. Auginamų kiaulių skaičius nuo 1994 metų beveik nesikeičia, tuo tarpu kiaulienos vartojama daugiau. Rinkos poreikį užpildo įvežtinė skerdiena. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir išsiplėtus vieningai rinkai, plėsti kiaulininkystę Lietuvoje bandė ir Danijos ūkininkai. Jų skaičiavimų duomenimis, kiaulininkystės verslas labai perspektyvus. Išskiriamos šios stipriosios ir silpnosios kiaulininkystės sektoriaus pusės bei numatomos grėsmės ir galimybės.
Stiprybės: kiaulių auginimo senos tradicijos; kiaulių auginimo pelningumas; sukauptas pakankamai geras veislinių kiaulių genofondas; kiaulienos vartojimo didėjimas; kiaulienos aukšta kokybė; vyriausybės parama ūkių modernizavimui.
Silpnybės: nedidėjantis auginamų kiaulių skaičius; žemas bandos apyvartumas smulkiuose ūkiuose; vyrauja smulkūs natūrinio ir pusiau natūrinio tipo ūkiai, kuriuose naudojamos neefektyvios gyvulininkystės technologijos, gaunama žemos kokybės mėsos produkcija, kiekis neatitinka rinkos reikalavimų.
Galimybės: nedidinant vietų skaičiaus gamybos produktyvumo sąskaita didinti kiaulienos gamybą; potencialios galimybės didinti kiaulienos vartojimą; nepakankamas apsirūpinimas kiauliena vidaus rinkoje skatina didinti kiaulių bandą; mažėjant „namų“
skerdimui, augs kiaulių supirkimas; galima pasinaudoti finansine parama.
Grėsmės: nepakankamai greitai stambėja ūkiai; dėl nepakankamo apsirūpinimo įsivyraus įvežtinė produkcija; pelningumo priklausomybė nuo pašarų kainos, jų rėmimo; nitratų programos direktyvų privalomas vykdymas; nepakankamas naujų technologijų įdiegimas, vadovų ir darbuotojų kompetencijos stoka. (A.Gapšys, V.Mieliauskaitė )