KIJEVO RUSIA
Ankstyvosios feodalinės v-bės formavimasis
• VIII-IX a. slavų gyvenamoje teritorijoje turtinės nelygybės didėjimas.
• Gimininės bendruomenės virtimas į teritorinę bendruomenę.
• Individualios gamybos ir vartojimo atsiradimas.
• Ūkininkavimo formų kitimas (ariamoji pūdyminė žemdirbystė).
• Gimininės ir gentinės diduomenės praturtėjimas (turtinė diferenciacija).
Šiam etapui būdinga:
1. Kaimo bendruomenės turtinis susiskaldymas.
2. gentinės diduomenės – kunigaikščių ir bojarinų stiprėjimas.
3. Valstybingumo požymiai:
a) Večė – vyrų susirinkimas
b) Renkamas karo vadas – kunigaikštis
c) Družina – nuolatinė kariuomenė
d) Centras – gradas (renkasi večė, stovi aukuras, teisiami nusikaltėliai)
Gentis vienytis vertė tarpusavio karai ir išorės pavojus. IX a. keliolika slavų genčių susivienijo aplink Kijevą, taip sukurdami v-bę – Kijevo Rusią. Pagal vieną iš teorijų, slavų gentis suvienijo normanai (variagai), ir pirmasis suvienytos v-bės kunigaikštis buvo Olegas.
Feodalizmo formavimasis Kijevo Rusioje
• Kilmingas žemvaldys – feodalas buvo vadinamas bojarinu.
• Užgrobę žemdirbių bendruomenines žemes, bojarinai palikdavo jiems nedidelį žemės sklypą.
• Į žemvaldžio priklausomybę žemdirbiai patekdavo įvairiais būdais:
a) gaudavo iš bojarino vadinamąją kupą, t. y. paskolą pinigais, grūdais, gyvuliais. Toks žemdirbys dirbdavo bojarinui jo dvare ir buvo vadinamas zakupu.
b) Su bojarinu buvo sudaroma darbo sutartis, taip vadinamas riadas. Toks žemdirbys buvo vadinamas riadovičium ir taip pat dirbdavo bojarino dvare.
c) Žemvaldžių ūkyje dirbo ir karo belaisviai – cholopai.
Visapusiškai prasiskolinę ir nuskurdę žemdirbiai buvo vadinami smerdais.
Ankstyvojo feodalizmo v-bei yra būdingas natūralinis ūkis. Feodalui nieko nereikėdavo pirkti, jo ūkis buvo savarankiškas. Esant natūraliniam ūkiui, v-bė nebuvo sutvirtinta ekonominiais saitais. Dėl to ji faktiškai laikėsi administraciniu pagrindu. Kijevo kunigaikštis daug dėmesio skyrė kariaunai, kaip vienam svarbiausių valdžios įrankių. Kariaunos pagalba buvo vykdoma užsienio politika, palaikoma tvarka v-bėje. Vietiniai feodalai buvo priklausomi nuo Kijevo valdžios, nes nuo išorės ir vidaus priešų juos gindavo kunigaikščio kariauna. Kunigaikštis vasarą praleisdavo žygiuose, o žiemą apvažiuodavo visas savo žemes ir susirinkdavo duoklę, tai buvo vadinama “pasižmonėjimu”.
Jo pavyzdžiu žemesnieji feodalai, didžiojo kunigaikščio vasalai, stengėsi įsiviešpatauti atskirose teritorijose ir miruose (kaimuose), laisvuosius žemdirbius versdami priklausomais. XII-XIII a. priklausomų žemdirbių vis daugėjo.
Krikštas
Kunigaikštis Vladimiras, valdęs didelę, visus rytų slavus vienijusią v-bę, ėmė rūpintis jos sienų saugumu. Vladimiras suprato būtinumą stiprinti v-bę iš vidaus. Tai buvo galima padaryti religijos pagalba. Pradžioje v-bės reikalams kunigaikštis ketino panaudoti iš pirmykštės visuomenės atsineštą pagonybę, tačiau pagonybė nerėmė v-bės valdžios, be to X a. pab. beveik visos Europos v-bės, dalis Artimųjų Rytų šalių priėmė krikščionybę kaip pagrindinę religiją, o ir pačioje Rusioje didėjo politinė ir kultūrinė Bizantijos įtaka. 988 m. Kijevo Rusia priėmė krikščionybę Bizantijos stačiatikybės forma.
Krikšto reikšmė:
• Švietimo, mokslo, meno, muzikos, literatūros plitimas per vienuolynus.
• Bizantijos dvasinio, kultūrinio ir politinio palikimo perėmimas.
• Bažnyčia tapo centrinės valdžios atrama.
• Šalies valstybingumo, tarptautinės įtakos stiprėjimas.
Kijevo Rusios suklestėjimas yra siejamas su Jaroslavo Išmintingojo vardu, nes buvo sumušti pečenegai, nuolat puldinėję Rusią, steigiamos mokyklos, statomos cerkvės, kaupiamos bibliotekos, o svarbiausia – paskelbtas įstatymų rinkinys “Rusų tiesa”.
Valdyti didžiulę v-bę, esant silpniems ekonominiams ryšiams, vyraujant natūraliniam ūkiui, feodalams stengiantis kuo daugiau dėmesio skirti savo ūkiams, buvo labai sunku. Kai kurie didieji miestai – Novgorodas, Polockas, Smolenskas -, esantys toli nuo Kijevo, siekė ištrūkti iš didžiojo kunigaikščio valdžios ir tapti savo sričių centrais. Toks žemių atsiskyrimas buvo nenaudingas kariniu požiūriu, bet pačioms žemėms taikos metu teikdavo daug pranašumų, nes mažesnę kunigaikštystę buvo lengviau valdyti, įvesti joje tvarką ir ją palaikyti.
Sėkminga Vladimiro Monomacho kova prieš polovcus (tiurkų gentys) kuriam laikui pašalino jų grėsmę, tad karinė vienybė laikinai buvo nereikalinga. Didelių miestų bojarinai tuo pasinaudojo ir ėmė kviestis pas save pavienius kunigaikščius, tuo skatindami kurtis pavienes kunigaikštystes.