Kinas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Kinas Lietuvoje

1121

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

1. Kinas Lietuvoje iki 1990 metų 4

1.1 Istoriniai faktai 4

1.2 Kino teatrai 5

1.3 Režisieriai ir filmai 6

2. Kinas Lietuvoje nuo 1990 metų 8

2.1 Istoriniai faktai 8

2.2 Kino teatrai 8

2.3 Režisieriai ir Filmai 10

2.4 Lietuvos kino filmų finansavimas 11

Išvados 13

Literatūros sąrašas 14

Įvadas

Nacionalinis kinas yra kultūros vertybė, kuria gina, remia, puoselėja visos Europos šalys. Jis – visuomenės specifikos, tautos identiteto liudytojas, galintis plačiai skleisti meninę informaciją apie savo šalies būtį ir vertybes. Kinas – vienas demokratiškiausių, lengviausiai pasiekiamų, mobilių menų.

Šiame darbe pateikta Lietuvos kino istorija – apžvelgti svarbiausi istoriniai faktai, statistika, kino teatrai, režisieriai bei jų sukurti kino šedevrai.

Šio darbo tikslai ir uždaviniai:

Atskleisti Lietuvos kino ypatybes;

Pastebėti kino teatrų skaičiaus kitimo tendencijas;

Atrasti skirtumus tarp Lietuvos kino iki nepriklausomybės atgavimo ir po jo;

Apžvelgti šių laikotarpių problemas, susijusias su kinu;

Aprašyti Lietuvos kino režisierius bei jų sukurtus kino filmus;

Pateikti įžvelgtas išvadas.

1. Kinas Lietuvoje iki 1990 metų

1.1 Istoriniai faktai

Pirmasis viešas kino seansas įvyko Vilniuje 1897 metais, pora metų po oficialios kinematografo įteisinimo datos. 1905-aisiais kūrėsi pirmieji kino teatrai, o apie 1911 m. Lietuvos teritorijoje jų buvo jau apie 30. Rodyti italų, rusų, po Pirmojo pasaulinio karo – amerikiečių, kiek vėliau – vokiečių filmai.

Lietuvos kino pradžia siejama su 1909 m., kai JAV lietuvis A. Račiūnas nufilmavo gimtinės vaizdus, kad parodytų juos emigrantams.

1911 m. pradėti rodyti filmai su „garsu“.

1915-10-16 potvarkiu vokiečiai uždraudė filmuoti ir fotografuoti, kino teatrai buvo išmontuoti. Karui pasibaigus kinai tapo rusiškos propagandos skleidėjais.

1921 m. Lietuvos kino teatruose pasirodė vietinės kino kronikos.

Nuo 1926 m. buvo steigiamos pirmosios kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės bei pasirodė pirmieji vaidybiniai filmai „Rūpestingas tėvas“ bei „Onytė ir Jonelis“.

Lietuvos kino raida prasidėjo nuo dokumentinių kronikinių juostų, kurtų dar iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukaryje. Reguliaresnį pobūdį ši veikla įgavo nuo 1935 metų, kai imta leisti kino žurnalas „Mūsų Lietuva“, o sovietmečiu – nuo 1945-ųjų (žurnalas „Tarybų Lietuva“). Nepaisant bendro pastarosios tendencingumo, per daugelį dešimtmečių joje buvo užfiksuota nemaža istorinė išliekamąją ar kultūrinė vertė turinčią kadrą. Pirmuosiuose žurnaluose ir dokumentiniuose pokario filmuose brendo kūrybiniai darbuotojai.

1940 sovietai įkūrė Lietuvos respublikinę kino kronikos studiją, vėliau ji buvo pavadinta Lietuvos kino studija.

Lietuvos kinui, kaip ir visai Lietuvos oficialiajai kultūrai, teko patirti itin sunkų postalinistinės cenzūros spaudimą 5-ąjį ir 6-ąjį deš. Todėl tikrojo profesinio kino galimybė sietina su 7-ojo deš. politinio atšilimo atmosfera Sovietų Sąjungoje, kai oficialioji nacionalinė okupuotų Baltijos kraštų kultūra galėjo formuoti bei vystyti profesinį kino standartą.

Po Antrojo pasaulinio karo visas kino platinimas ir kino gamyba pateko į ideologizuotos sovietų valdžios rankas. Kino teatrų ir tuo metu išplitusio kilnojamųjų kinų tinklo ekranus užplūdo propagandistiniai sovietų filmai. Kino gamyba pirmaisiais pokario metais apsiribojo tokia pat propagandistine kronika. 1947 buvo sukurtas vaidybinis filmas „Marytė“.

1953-1956 m. buvo kuriami vaidybiniai filmai bendradarbiaujant su kitomis sovietų kino studijomis. Tikrasis lietuvių dokumentinio kino atgijimas paprastai siejamas su 1956-1960 metais, kai pasirodė neutralios gamtotyrinės tematikos. Buvo sukurtas pirmas savarankiškas vaidybinis filmas „Žydrasis horizontas“.

1987 m. kino režisierius Š. Bartas įkūrė pirmą nepriklausomą kino studiją “Kinema”.

1.2 Kino teatrai

1903 m. Vilniaus elektrinė ima tiekti elektrą.

1904 m. panaikinamas spaudos draudimas.

1905 m. atsirado pirmasis kino teatras „Iliuzija“. Tai buvo gera pradžia: netrukus buvo įsteigta daug naujų kino teatrų. 1907 m. atidaromi nauji kino teatrai („L.Bovis“, „Oazė“, „Edenas“). Šiems kino teatrams nebuvo statomi atskiri pastatai – jie buvo įrenginėjami senose teatrų ar kitose patalpose. 1908 m. Vilniuje atsirado pirmasis specialiai pastatytas kino teatras „Fantazija“. Kino teatrų skaičius ėmė sparčiai didėti ir 1911 m. kino teatrų jau buvo apie 30. Pavadinimai buvo parenkami kuo labiau „traukiantys ausį“, kuo paslaptingesni ir įdomesni. Ir štai 1939 m. Lietuvoje, kuomet Vilniaus kraštas buvo atskirtas, veikė jau net 75 kino teatrai, o kai Lietuva atgavo Vilnių, jų atsirado dar 13.

Kad kino teatrų skaičius sparčiai augo, galime pastebėti lentelėje 1.1. Žiūrovų taip pat daugėjo. Tai galima paaiškinti: kino finansavimas buvo ganėtinai didelis ir jis didėjo.

LIETUVOS KINO TINKLAS IR ŽIŪROVŲ SKAIČIUS (1949-1957 m.)

Lentelė 1.1.

Metai Kino teatrų skaičius Žiūrovų
1,4

1953 88 377 465 8,9 3 11,9

1954 97 426 523 10,8 3,7 14,5

1955 101 437 538 13,7 4,7 18,4

1956 121 445 566 15,7 5,5 21,2

1957 119 467 586 17,7 6 23,7

1.3 Režisieriai ir filmai

LUKŠAS Gytis (1946-) – lietuvių kino režisierius. Debiutavo televizijos filmais, pirmasis vaidybinis filmas kino ekranams – „Virto ąžuolai“ (1976) – gana literatūriška ir sunkiasvorė J.Baltušio prozos ekranizacija. Geriau G.Lukšo kūrybinei prigimčiai būdingas lyrizmas bei psichologiškumas atsiskleidė juostose „Mano vaikystės ruduo“ (1977) ir „Vasara baigiasi rudenį“ (1982). Tamsūs, niūrūs vėlesni filmai „Žolės šaknys“ (1988) bei „Žemės keleiviai“ (1992), „sukeistintas“ „Žalčio žvilgsnis“ (1990) taip ir nepasiekė geisto filosofiškumo. 1997 metais režisierius pabandė pakeisti manierą, filme „Mėnulio Lietuva“ prabildamas apie tradicinį lietuvių kinui istorinį pokario etapą nauja tragikomedijos kalba.

PUIPA Algimantas (1951-) – lietuvių kino režisierius. Debiutavo vaidybine trumpo metražo juosta „Kelio ženklai“ (1974), kūrė filmus televizijai, dokumentines juostas. Pirmas įsidėmėtinas filmas – „Velnio sėkla“ (1979). Šis filmas, taip pat „Arkliavagio duktė“ (1981), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983) pelnė sąjunginių kino festivalių prizų.

Naujausi A.Puipos filmai: „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“ (1989), „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990), „Ir ten krantai smėlėti“ (1991), „Vilko dantų karoliai“ (1997).

„AMŽINOJI ŠVIESA“ (1988) – lietuvių vaidybinis filmas, vienas raiškiausių pastarojo dešimtmečio šalies kino kūrinių. Čia grįžtama į kaimą, prie šaknų, į tą pačią tradicinę lietuvių kinui 5-ojo dešimtmečio pabaigą. Nors filme tiesiogiai beveik nekalbama nei apie karą, nei apie dramatiškus pokario mūšius, nei apie priverstinę kolektyvizaciją, visa ši sunkiai pakeliama istorinė praeities, dar netapusios praeitimi, našta slegia herojų pečius, lemia filmo atmosferos minorą bei kartėlį.

GRIKEVIČIUS Almantas (1935-) – lietuvių kino režisierius. Pradėjo kūrybinę veiklą Lietuvoje nuo „Saulės pasakos“ (1964), „Trys taktai“ (1966), „Laikas eina per miestą“ (1966), savitai, poetine kalba, prisodrinta slaptų aliuzijų prabilusį apie tautos likimą, apie žmogaus ir laiko santykį. Vaidybiniame kine debiutavo 1968 metais, su filmu „Jausmai“ , kritikos nuomone – geriausiu bet kada pastatytu lietuvių filmu. Bet į sąjunginį ekraną šis filmas nebuvo išleistas, kaip ir „Sadūto tūto“(1974), pernelyg atvirai, kaip tiems laikams, prabilęs apie menininkų klano nuotaikas. Vėliau buvo pastatytas maštabiškas filmas apie vokiškąją okupaciją „Sodybų tuštėjimo metas“. Tolimesnėje filmografijoje – antifašistinis „Faktas“, melodrama „Jo žmonos išpažintis“ (1983), antiamerikinis filmas „Medaus mėnuo Amerikoje“(1981), politinis detektyvas „Vilkolakio pėdsakai“ (1986).

VABALAS Raimondas (1937-) – lietuvių kino režisierius. Debiutavo drauge su A.Žebriūnu pastatyta „Kanonada“ (1961), liečiančia tradicinę lietuvių kinui pokario situacijos kaime tematiką. Tolesnę savarankišką R.Vabalo kūrybą charakterizuoti gana sudėtinga, nes, ištikimas savai „ledlaužio“ teorijai, jis dažnai keičia stilių, tematiką, žanrą, ieško naujumo. Jo „Žingsniai naktį“ (1962), pasakojantys apie kalinių pabėgimą iš hitlerininkų nelaisvės, sukurti beveik dokumentine dvasia, o po to sekąs filmas „Marš, marš, tra-ta-ta“ (1964) – atvirai sąlyginį ikikarinės Lietuvos militarizavimo satyra. „Laiptai į dangų“ (1966), pelnė autoriui daugiausia sovietinių apdovanojimų, sunkoka psichologizuota dvasia vėl grįžta į Lietuvos kaimo pokarį, o po jo sekąs reikšmingas filmas apie nūdieną „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) apskritai uždraudžiamas rodyti sovietiniuose ekranuose. R.Vabalas sukūrė ir patį didžiausią populiarumą Lietuvoje pelniusią juostą „Skrydis per Atlantą“ (1983). Paskutinį filmą „Miškais ateina ruduo“ R.Vabalas pastatė 1991 metais.

ŽEBRIŪNAS Arūnas (1930-) – lietuvių kino režisierius. Pirmasis darbas – novelė „Paskutinis šūvis“ kino almanache „Gyvieji didvyriai“ (1960), pelniusi daug sąjunginių ir tarptautinių (Karlovy Varłų festivalio) premijų. Pasistažavęs Maskvoje pas žinomą rusų režisierių Michailą Romą, A.Žebriūnas sukūrė vieną iškiliausių savo kūrinių „Paskutinė atostogų diena“ (1964). Dauguma A.Žebriūno filmų, nuspalvintų lyrizmu, švelniu humoru, yra skirta kaip tik vaiko ar paauglio vidiniam pasauliui atskleisti („Gražuolė“, 1969; „Naktibalda“, 1973; televizijos filmas „Seklio Kalio nuotykiai“; „Riešutų duona“, 1977). Perėjęs į „suaugusiųjų“ problematiką, menininkas kūrė irgi labai plastiškus, spalvingus, šiek tiek dekoratyvius filmus apie žmonių aistras, jų žudančią jėgą (pirmasis lietuvių kino miuziklas „Velnio nuotaka“, 1974; „Kelionė į rojų“, 1980; televizinė Irvingo Shaw „Turtuolio, vargšo“ ekranizacija, 1982). Šiuo metu dėsto kino režisūrą Lietuvos Muzikos akademijoje.

ŽALAKEVIČIUS Vytautas (1930 – 1996) – lietuvių kino režisierius ir dramaturgas. Viena pačių ryškiausių, kontroversinių šio meno figūrų. Debiutavo trumpo metražo novele „Skenduolis“ (1956). Pirmas savarankiškas didelis filmas „Adomas nori būti žmogumi“ (1959). 1963 metų „Vienos dienos kronika“ – kupinas asociatyvinių jungčių filmas disputas apie nūdieną.
Labiausiai žinomas ir labiausiai diskutuojamas V.Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) pelnė autoriui gausybę sąjunginių ir respublikinių premijų. Po to V.Žalakevičius kūrė Sovietų Sąjungoje. Kai kurie čia sukurti filmai („Tas saldus žodis – laisvė“, 1972; „Kentaurai“, 1979) skirti Pietų Amerikos politinėms kovoms. Bet protarpiais režisierius stato ir alegorinio pobūdžio juostas (dar Lietuvoje kurtas televizijos filmas „Visa teisybė apie Kolumbą“). Sugrįžęs į Lietuvą, kurė toliau. Įvairiapusis ir temperamentingas menininkas ilgam metui, net tuomet, kai gyveno Maskvoje, nulėmė Lietuvos kino veidą ir kryptį.

„NIEKAS NENORĖJO MIRTI“ (1965) – lietuvių vaidybinis filmas, per visą šio kino egzistavimo metą sukėlęs kone didžiausią rezonansą. Ekrane vaizduojamas Lietuvos pokario kaimas, jo kairiųjų jėgų, kurias čia atstovauja broliai Lokiai, kruvinas susidūrimas su dar tebegyvuojančia rezistencija. Tarp abiejų jėgų blaškosi tūlas Vaitkus, tapęs lyg ir tikruoju kūrinio herojumi. Sovietų Sąjungoje „Niekas nenorėjo mirti“ buvo sutiktas vienaprasmiškai, labai pozityviai ir apibertas visomis įmanomomis premijomis.

VERBA Robertas lietuvių dokumentinio kino režisierius. Jo kūryba – labai poetiška, kupina etnografinių, humanistinių motyvų. Iš gausių R.Verbos filmų ne kartą premijuotą buvusios Sovietų Sąjungos festivaliuose, grožiu ir gyvenimo meile išsiskiria tie, kurie daugiausia skirti portretuoti seniems žmonėms: „Senis ir žemė“ (1965), „Žiutyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969), „Seserys“ (1973). Kita R.Verbos kūrybos kryptis – žinomų lietuvių kultūros veikėjų kino portretai. Jis buvo pilno metražo filmo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį autorius.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1663 žodžiai iš 3025 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.