Kinas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Kinas Lietuvoje

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

Istorijos fakultetas

Ekonomikos katedra

„Kinas Lietuvoje

(nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno)“

Darbą atliko:

Ekonomikos ir verslo pagrindų

specialybės, stacionarinio skyriaus 2 kurso,

2 grupės studentė Aušra Skvarnavičiūtė

Darbą tikrino:

dr. K. Kaluinaitė

Vilnius, 2003

Turinys



Įžanga……………………………………………………………………………………………………………………………3 psl.

I dalis…………………………………………………………………………………………………………………………….4 psl.

Kinas carinėje Lietuvoje (1896 — 1914)…………………………………………………………………………4 psl.

Didžiojo sukrėtimo metai (1914 — 1919)………………………………………………………………………..9 psl.

Didžiojo nebylio karalystėje (1919 — 1929)………………………………………………………………….10 psl.

Garsinio kino pradžia (1929 — 1939)……………………………………………………………………………11 psl.

II dalis…………………………………………………………………………………………………………………………12 psl.

Nacionalinis kinas……………………………………………………………………………………………………….12 psl.

Vaidybinis kinas…………………………………………………………………………………………………………13 psl.

Antrasis garsinio kino dešimtmetis (1939 — 1949)…………………………………………………………14 psl.

Lietuviško kino meno pradžia (1949 — 1957)………………………………………………………………..14 psl.

Faktai iš Lietuvos kino istorijos…………………………………………………………………………………….16 psl.

Lietuvos kino studija……………………………………………………………………………………………………17 psl.

Lietuvos kinematografininkai……………………………………………………………………………………….18 psl.

Literatūra……………………………………………………………………………………………………………………..22 psl.

Įžanga

Niekas neginčija, kad kinas yra sudėtinė nacionalinės kultūros dalis. Kam reikalinga kultūros istorija ir kuo ji gali prisidėti prie bendro kultūros vystymosi, toks klausimas išprususiam žmogui nebekyla. Tai aksioma.

Ar žiūrėdami filmus dažnai pagalvojame, kada ir kaip kinas atsirado Lietuvoje? Kokį palikimą rado besikurianti nacionalinė nūdienė kinematografija? Sovietinė spauda akcentuodavo, kad tikroji lietuviško kino istorija prasidėjusi pokario metais.

Bet argi nebuvo jokio kino Lietuvoje anksčiau? Aišku, buvo. Tad, kur, kokioje šalyje, kokiuose pasaulio archyvuose ieškoti senų lietuviškų filmų? Ak, su kokiu įdomumu žiūrėtume tuos mirksinčius, dažniausiai bendrais planais nufilmuotus kadrus. Krūpčiojantys, kino projektorių subrūžinti, „lyjantys“, laiko išblukinti kino dokumentai, be abejo, sudomintų ne vien istorikus, menotyrininkus ar kino darbuotojus. Deja, laikas neišsaugojo pirmųjų lietuviškų kino kronikų, tūrinės animacijos (lėlių filmų) pradininko V. Starevičiaus Kaune sukurtų filmų. Beveik neišliko ir tarpukario Lietuvos kino operatorių darbų.

To meto Lietuvoje niekas nesirūpino kino dokumentika. Keliolika kartų praėjusios iš vieno ekrano į kitą juostos keliaudavo į klijų fabrikus. Vien tik 1936 m. 5 tūkst. m istorinės kino medžiagos už keliolika litų atiteko klijų gamintojams. Tačiau jau ir tais laikais atsirado žmonių, pastebėjusių, jog tai barbariškas elgesys.

Jeigu iki 1940 m. Lietuvoje mažai kas nuveikta kino srityje, o tai, kas sukurta, beveik nieko neišliko, tad ar verta kalbėti apie lietuviško filmo kino praeitį?

Verta. Mus domina kino padėtis to meto Lietuvoje, jo vaidmuo visuomenės gyvenime, valdžios dėmesys puoselėjant nuostabųjį išradimą. Ar gali egzistuoti nacionalinis kino menas mažoje valstybėje? Besidomintiems lietuviškos kultūros gyvenimu pravartu susipažinti ir su ta dirva, kurioje išaugo nacionalinis kinas.I dalis

Kinas carinėje Lietuvoje (1896 — 1914)

Kai Peterburgo, Maskvos, Nižnij Novgorodo gyventojai susižavėję gėrėjosi pirmaisiais brolių Ogiusto ir Lui Liumjerų filmais, 1896 m. liepos 28 d. Vilniaus botanikos sodo koncertų salėje buvo demonstruojama „Sensacinė naujovė“ — naujausias išradimas animatografas „Gyvoji fotografija“.

Išgirdę apie gyvąją fotografiją, žmonės visaip spėliojo. Daugelis manė, kad tos gyvosios fotografijos turėsiančios rėmus, kuriuose stovėsią gyvi žmonės, visaip nusigrimavę arba su kaukėmis ir persirengę išvirkščiais kailiniais — kad niekas jų nepažintų. Tie, kurie jau buvo matę animatografą, neigė tokius prasimanymus ir pasakojo, kad Botanikos sode rodomos tikros fotografijos, bet jos atgyja drobulėje. Animatografas vilniečiams demonstravo arklių lenktynes, sceną kirpykloje, skandalą tavernoje, judantį traukinį, šaudymą į
taikinį. Tačiau žiūrovams labiausiai patiko „Marijos Stiuart mirtis“. Istoriniais ano meto drabužiais apsirengusi minia susirinko paspoksoti, kaip bus įvykdyta mirti pasmerktos karalienės bausmė.

Reklamoje ir aparato aprašyme nurodoma, kad animatografo autorius yra garsusis išradėjas T. Edisonas. Demonstruotų „gyvosios fotografijos“ juostų autorystė nekelia abejonių: minėti filmukai nurodomi visuose pasaulinės kino istorijos šaltiniuose. Tačiau pats projektorius byloja, jog didysis pasaulio išradėjas čia niekuo dėtas — animatografą išrado anglų optikas R. Polis. Vadinasi, Edisono filmukai Vilniuje buvo demonstruojami P. Polio projektoriumi.

Tikrasis Edisono išradimas Vilnių aplankė tik kitų metų pavasarį. Kviesdama žiūrovus, laikraščių reklama nurodė, jog Didžiojoje gatvėje bus demonstruojamas naujausias Edisono išradimas — kinetofonografai. Kinetofonografui geriausia reklama buvo pats Edisono vardas. Didįjį išradėją gaubė įvairios legendos. Visas pasaulis jį vadino burtininku iš Menlo parko. Ir štai kinetofonografas Vilniuje. Žmonės gausiai lankė nedidelę salę, kurioje skambėjo muzika, įrašyta į fonografo volelius. Žiūrovas, įmetęs 10 kapeikų į kinetoskopo aparatą, pro okuliarą galėjo pasižiūrėti vienokią ar kitokią judančią fotografiją iš žmonių, gyvulių arba žvėrių gyvenimo. Nei reklamoje, nei aprašymuose nenurodomi filmukų pavadinimai. Jie buvo bevardžiai. Tai nesvarbu. Žmonėms buvo siūloma patiems įsitikinti, kad fotografijos gali atgyti, kad jos pajėgia parodyti realaus gyvenimo akimirkas. Žiūrovai buvo patenkinti ir nerodė jokių pretenzijų.

1897 metų rudenį Liumjerai vilniečiams demonstravo naujų filmų programą. Kinematografo išradėjai turėjo pagaminę apie 800 filmukų. Tai žmonėms buvo be galo įdomu. Nors Liumjerų operatoriai filmavo Alžyre, Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Japonijoje, Amerikoje ir kitur, tačiau visi filmukai buvo labai panašūs. Tai gatvių judėjimas, žaidžiantys vaikai, buities scenelės ir kt. Kino objektyvai fiksavo kasdienį gyvenimą. Operatoriai aklai laikėsi L.Liumjero nurodymų — esą jo aparatas skirtas vien tik gyvenimui fiksuoti, sugauti gamtos judėjimą ir šis aparatas neprivaląs atlikti kitų funkcijų.

Liumjero doktrina taip giliai įsirėžė į pirmųjų kino operatorių sąmonę, jog, praslinkus beveik 40 metų po kinematografo išradimo, buvęs Liumjerų operatorius F. Mesgišas rašė: „Man rodos, broliai Liumjerai teisingai nustatė kino sritį. Žmogaus emocijų studijavimui pakanka romano ir teatro. Kinas — tai gyvenimo ir gamtos apraiškų dinamika… Visa, kas juda, priklauso kinui. Jo objektyvas žiūri į pasaulį“.

Dar tais pačiais metais 19 a. technikos stebuklas stebino kauniečius. Žengiant į naująjį amžių, su sensacinga naujove susipažino ir kitų Lietuvos miestų gyventojai. Prasidėjo klajojančio kino era.

Kinu domėjosi dideli ir maži, apsišvietę ir bemoksliai, turtuoliai ir skurdžiai. Kinas buvo sensacija. Ant ištemptos baltos drobės dėdavosi nepaprasti dalykai: žiūrovams prieš akis atsiverdavo durys į nežinomas šalis, kur gyveno nematyti žmonės, gyvuliai, žvėrys, paukščiai.

Pirmieji kino teatrai. Vilniuje daug uždarų kiemų. Jų ypač apstu kiekvienoje Senamiesčio gatvėje. 1905 m. klegesiu, triukšmu ir žmonių susibūrimais išsiskyrė vienas kiemelis Didžiojoje gatvėje: name, pažymėtame 60 numeriu, pradėjo veikti kino teatras „Iliuzija“. Tai pirmasis stacionarus kino įrenginys Lietuvoje.

Praslinkus dviem savaitėms, prie pat miesto sodo duris atvėrė pirmasis Kauno kino teatras. Vadinasi, Vilnių ir Kauną galima priskirti prie tų pirmųjų pasaulio miestų, kurie kinui surado nuolatines patalpas ir iškėlė kino teatrų iškabas.

Anais laikais kino teatrai buvo vadinami paslaptingais, smalsumą žadinančiais iliuzionais arba elektroteatrais. Stengdamiesi kuo daugiau privilioti žiūrovų, savininkai juos pavadindavo keistais ir intriguojančiais vardais. Kauniškio elektroteatro savininkas iliuzionistas Miurendzejus savo teatrui parinko „L. Bovio“ vardą. Vėliau jis turėjo daug konkurentų, tačiau dėl gerai sudarytų programų „L. Bovis “ Kaune buvo populiariausias iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Pirmųjų kino teatrų atidarymas sutapo su kultūrinio gyvenimo pagyvėjimu bei spaudos draudimo panaikinimu. 1904 m. carinė vyriausybė panaikino lietuviškos spaudos draudimą. Tai buvo didžiulis įvykis lietuvių tautos gyvenime.

Po spaudos draudimo panaikinimo visoje Lietuvoje suaktyvėjo teatrinė veikla. Jau tų pačių metų spalio 31 d. Šiaulių teatro mėgėjai surengė viešą spektaklį suvaidindami J. Keturakio „Ameriką pirtyje“. Teatras buvo perpildytas. Žmonės buvo sužavėti.

Kino teatrų atidarymui nemažą reikšmę turėjo ir elektrinės. 1903 m. vasario 1 d. elektros srovę pradėjo tiekti Vilniaus elektrinė. Pagerėjo gatvių apšvietimas. Kino teatrai galėjo prisijungti prie miestų elektros tinklo. Matydami didžiulį žmonių susidomėjimą kinu ir tikėdamiesi nemažo pelno, apsukrūs biznieriai atidarinėjo vis naujus kino teatrus.

Gana nemažai kino teatrų buvo Vilniaus gubernijoje. Tai pažymėjo ir Vilniaus generalgubernatorius. 1912 m. ataskaitoje jis pranešė, jog vien per ataskaitinius metus čia atidaryti 4 puikiai įrengti kino teatrai, kuriuos akylai prižiūrėjo vietos
Filmai būdavo demonstruojami su nedidelėmis pertraukomis. Sekmadieniais ir švenčių dienomis įvykdavo net iki dešimties seansų.

Repertuaras. Spalvoti ryškūs kino plakatai stabdė skubančius praeivius. Afišos badė akis traukdamos prieiti artyn, kvietė užsukti ir pasižiūrėti „nuostabiausių“, „naujausių“, intriguojančiais pavadinimais filmų. Žiūrėdami sudužusios meilės kančias, žiūrovai ašarodavo arba garsiai juokdavosi iš komedijų veikėjų nuotykių. Žiūrovus stengtasi sudominti pačiu faktu, kurį atgaivina judančioji fotografija. Kinas ieškojo sensacijų, atrakcionų, egzotikos, neįtikėtinų dalykų, didžiulių kontrastų. „Gyvuosiuose paveiksluose“ nebuvo nei idėjos, nei autoriaus minties, nei kūrėjų požiūrio į filmuojamus objektus. Tačiau jau ir tada daugelis kinematografininkų įžvelgė stebuklingą kino pradą. Į gyvenimą atėjo naujas, ligi tol neegzistavęs pasaulio vaizdavimo būdas. Pirmą kartą žmonijos istorijoje atsirado galimybė parodyti judančią tikrovę. Kinas suteikė galimybę vaizduoti gyvą gamtą, žmones ir įvykius labai konkrečiai. Sėdėdamas salėje, žiūrovas galėjo aplankyti zoologijos sodus, pakeliauti po tolimas šalis, pamatyti tūkstančius įdomiausių dalykų. 20 — ojo a. pr. ekranuose pasirodė nesudėtingi siužetiniai filmukai. Juos kuriantieji, ieškodami būdų kuo labiau sudominti žiūrovus ir pateikti „skandalingų gyvenimo įvykių“, į atrakcioninius filmus pradeda įtraukti sensacingą turinį. Taip pasaulio kinematografijoje gimė pirmasis gangsterių filmas „Didysis traukinio apiplėšimas“, kurį 1903 m. sukūrė amerikietis E. Porteras.

Didėjantis kino teatrų skaičius „reikalavo“ daugiau filmų. Didžiulė juostų paklausa ugdė kino pramonę. 1906 m. filmus pradėjo gaminti italai, danai, vokiečiai. Per minėtų šalių atstovybes, įsikūrusias Maskvoje, tų valstybių filmai pasiekė ir Lietuvos ekranus. 1905 — 1915 m. Lietuvos ekranų programos niekuo nesiskyrė nuo visoje Rusijoje demonstruojamų filmų: mūsų kraštą aprūpindavo Maskvos, Sankt Peterburgo kino firmų atstovybės ir įgaliotiniai.

Kinas mėgo sensacijas. Atsirado operatorių, kuriems pavykdavo užfiksuoti mirties nuosprendžių vykdymą, žūstančiųjų agonijas, maro aukas ir kt. 1908 m. rudenį operatorius A. Drankovas pirmą kartą nufilmavo didįjį rusų rašytoją L. Tolstojų 80 — mečio sukakties proga.

Filmų paklausa didėjo. Kino laboratorijose kasmet praslinkdavo milijonai metrų juostos. Tačiau jau 1907 — 1908 m. žiūrovų pastebimai sumažėjo. Visiems įgriso įvairiausiais variantais besikartojantys primityvūs siužetai. Prasidėjo vadinamoji siužeto krizė. Reikėjo rasti naujų būdų pritraukti žiūrovus. Bandyta kiną sujungti su estrada. Kai kurie filmų kūrėjai mėgino įtraukti įdomų turinį. Visi šie ieškojimai — naujos kino vystymosi galimybės. Prie jų priskiriami amerikiečio S. Blektono triukų filmai, prancūzo Ž. Meljeso fejerijos, kuriose, panaudojus kino triukus bei kombinuoto filmavimo metodus, sukuriamas nuostabus pasakų ir fantastikos pasaulis. Pasirodo pirmieji prancūzų dailininko E. Kolio grafinės multiplikacijos filmai. Kiti kūrėjai stengėsi turiniui suteikti daugiau kilmingumo, orumo — ekranuose pasirodė siužetų iš šventųjų gyvenimo, ekranizuotų istorinių įvykių. Garsios prancūzų, italų, danų kino firmos žymiems dramaturgams ir rašytojams užsako scenarijus, kviečia garsius teatrų režisierius bei aktorius. Ekranuose pasirodo vadinamosios meninės serijos.

Lietuvoje rodomų filmų tematika labai marga. Pavyzdžiui, tą pačią 1908 m. dieną Vilniaus kino teatrai reklamavo tokias juostas: „Didžiojo kunigaikščio Aleksejaus Aleksandrovičiaus laidotuvės“, „Varžovė“, „Savo dorumo auka“, „Žemės drebėjimas Sicilijoje“, „Pasileidusios merginos dienoraštis“. Pro žiūrovų akis praslinko daugybė filmų, nes Lietuvos kino teatrai keisdavo programą 2 — 3 kartus per savaitę. Laikas bėgo. Vieni filmai užleisdavo vietą kitiems, tačiau iš esmės jie mažai kuo skyrėsi.

1912 m. ekranuose pasirodė pirmieji lėlių animaciniai filmai, kuriuos sukūrė Kaune gimęs V. Starevičius, dirbęs Maskvoje, A. Chanžonkovo kino fabrike (taip tada buvo vadinamos kino studijos). Tai pirmieji rusų filmai, pradėję keliauti po užsienio ekranus. Filmų veikėjai — vabalai, parodijavę žmonių dramas, jų gyvenimo būdą. Su didžiuliu pasisekimu V. Starevičiaus kūriniai buvo demonstruojami ir Lietuvoje.

Pirmieji operatorių žingsniai. Savi dokumentiniai filmai Vilniaus ekranuose pasirodė 1909 m. spalio 6 d. Štremerio kino teatras demonstravo savo sukurtą filmą „Arklių lenktynės Vilniuje — Pospešnoje“. Lapkritį buvo reklamuojamas to paties užsakovo filmas „L. Epšteino laidotuvės Vilniuje“.

Neišsaugota nė viena kino juosta, nufilmuota Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo. To meto laikraščiuose ir žurnaluose likusios tik skurdžios reklaminės žinutės apie kai kuriuos filmukus. Jų operatoriai taip ir nenustatyti. Kai kurias trumputes dokumentines juostas, be abejo, sukūrė garsus to meto Vilniaus fotografas A. Jurašaitis. Tačiau kokie jo filmai klajojo po ekranus, nustatyti nepavyko.

Vietiniai filmuotojai dirbo labai operatyviai: nufilmuotą įvykį jau kitą dieną žiūrovai matydavo ekranuose. Štai vienas iš daugelio pavyzdžių —
gegužės 11 d. (sekmadienį) „Bronislavos“ operatorius filmavo labdaringosios „Baltos gėlelės“ įvykius gatvėse ir aikštėse, o pirmadienį daugelis vilniečių save pamatė ekrane.

Vilniuje bandyta sukurti ir vaidybinių filmų. 1912 m. birželio 30 — liepos 9 d. demonstruota komedija — apžvalga „Be pagražinimų“, arba „Vargas mokina, vargas šokdina“. Filmo pagrindas — vietos gyventojų aktualijos. Visus vaidmenis atliko Vilniaus teatrų aktoriai. Šios komedijos turinio nustatyti nepavyko: apie ją spaudoje neišliko jokių atsiliepimų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2147 žodžiai iš 7083 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.