Kinija6
5 (100%) 1 vote

Kinija6

Kinija: kontroliuojamos modernizacijos ribos

Vykintas Pugačiauskas, 1999

Įvadas

Kinija yra unikali valstybė — ne vien įspūdingais ekonominio augimo tempais. Tai vienintelė tokį ekonominį augimą pasiekusi valstybė tarp „komunistinę“ ideologiją vienomis ar kitomis formomis postuluojančių šalių — arba vienintelė iš dideliais tempais augančių valstybių, išlaikiusi „komunistinę“ ideologiją. Kabutės pastarajame teiginyje nurodo ne tik ideologinės formos negrynumą, bet ir ideologijos vaidmens šiuolaikinės Kinijos ekonominiame gyvenime ribotumą. Ribota ideologijos įtaka ekonomikai, ar, tiksliau, ideologinis negrynumas, kita vertus, leidžia laikyti Kiniją viena iš autoritarinių valstybių, kurių režimo legitimumas pagrįstas ekonominiu rezultatyvumu. Galima daryti prielaidą, kad rezultatyvi ekonominė politika turi ar gali turėti reikšmingų padarinių socialinei struktūrai ir politiniam gyvenimui. Iš esmės tai yra suderinamumo klausimas: kiek įmanoma išlaikyti unikalų „komunistinio“ autoritarizmo ir aukštų ekonomikos augimo tempų derinį.

Mėginant atsakyti į šį klausimą, modernizacija tampa esmine koncepcija. Šiuo atveju modernizacija suprantama siaurąja prasme — kaip ekonomikos struktūriniai pertvarkymai, įgalinantys pasiekti ilgalaikį augimą, orientuojantis į konkurenciją pasaulio rinkoje. Toks ekonomistinis požiūris į modernizaciją, akivaizdu, vis dėlto nėra pakankamai siauras, kad Kinijos atvejis nereikalautų papildomo apibūdinimo. Šiame darbe, aptarus modernizacijos Kinijoje ypatybes, bus teigiama, kad modernizacija šioje valstybėje yra „kontroliuojamo“ pobūdžio — tai valstybės politinio elito inicijuota ir kontroliuojama modernizacija, o ne tiesiogiai iš visuomenės ekonominio mobilumo kylantys ekonominiai persitvarkymai (taikant ekonominiams veikėjams, Ulricho Beko (Ulrich Beck) terminais tai reikštų ne „jūs esate automobilių kamštis“, bet „jūs esate automobilių kamštyje“). Tokiu atveju klausimą dėl „komunistinio“ autoritarizmo ir ekonomikos augimo ilgalaikio suderinamumo galima performuluoti kaip klausimą dėl kontroliuojamos modernizacijos ribų: kiek kontroliuojama modernizacija gali išlikti iš tikrųjų kontroliuojama, nepereinanti į politinės sistemos liberalizaciją. Tai ir yra pagrindinis šio darbo klausimas.

Akivaizdu, kad jis susijęs su tolesnės Kinijos ekonominės ir politinės raidos prognozavimu, todėl dera pripažinti, kad tikslaus atsakymo į jį čia nebus siekiama rasti. Tačiau bendriausias atsakymas yra tas, kad kontroliuojama modernizacija turi ribas, ir šiame darbe bus mėginama išskirti tendencijas bei apibrėžti kontroliuojamos modernizacijos sukeltus socialinius, politinius ir ekonominius pokyčius, kurie gali daryti įtaką tolesnei Kinijos raidai, priėjus šias ribas. Kontroliuojamos modernizacijos nagrinėjimas tuomet turi apimti mažiausiai du aspektus: modernizacijos išlaikomumą ilguoju laikotarpiu ir kontrolės išlaikomumą ilguoju laikotarpiu. Toks požiūris ir lems šio darbo struktūrą. Pirmiausia bus deskriptyviai pristatytos dabartinio kontroliuojamos modernizacijos kurso pasirinkimo istorinės aplinkybės ir tendencijos. Tai leis nurodyti pagrindines pasirinkto modernizacijos kurso problemas ekonominiu nagrinėjimo aspektu. Antrojoje dalyje ekonominės modernizacijos įtaka bus analizuojama socialiniu ir politiniu aspektu, kur esminis kintamasis bus valstybinės valdžios institualizacija. Pirmoje dalyje bus išskirti struktūriniai modernizacijos veiksniai, galintys sukelti esamos politinės sistemos pokytį. Galiausiai bus padaryta išvada dėl problemų, su kuriomis susidurs mėginimai išlaikyti kontroliuojamą modernizaciją ilguoju laikotarpiu.

Prieš pradedant nagrinėti ekonominus modernizacijos padarinius, reikia išvardyti dar kelias išlygas. Šis darbas, kur nenurodyta kitaip, neatsižvelgs į kultūrinį veiksnį — Kinijos istorinį ir kultūrinį palikimą, kuris šioje valstybėje turi ypatingą reikšmę. Toks požiūris reiškia daugelio dalykų supaprastinimą ar mėginimą pritaikyti kitokios kultūrinės aplinkos koncepcijas, tačiau atsižvelgti į kultūrinį veiksnį, remiantis ne kinų autorių literatūra, neatrodo įmanoma. Be to, atsiribojus nuo kultūrinio veiksnio, įmanoma operuoti universalesniais konceptais, o tai, tiriant modernizaciją, atrodo svarbu. Kita pastaba susijusi su laiko ribomis: šiame darbe nagrinėjamas tik „komunistinės“ Kinijos — t. y. Kinijos Liaudies Respublikos — laikotarpis nuo 1949 m. iki dešimtojo dešimtmečio vidurio.

1. Ekonominė modernizacija

1.1. Nuo „socialistinės transformacijos“ iki „keturių modernizacijų“

Nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m. vykdyta ekonominė politika (ar, tiksliau, ekonominės politikos) pasižymėjo išskirtiniu politizavimu. „Socialistinė transformacija“ buvo mėginimas reformuoti ekonominę sistemą sistemą (ir individų ekonominę sąmonę) revoliucine politine jėga, kuri suderino kitos kultūrinės tradicijos ideologiją (marksizmą) ir išskirtinį politinės vadovybės (Mao Dzeduno) sinocentrizmą. Esminė „socialistinės transformacijos“ požiūrio į plėtrą ypatybė buvo prievarta besiremiantis kolektyvizmas ir daugiau ar mažiau aiškus prioritetas kaimo reformai.

Komunistinės žemės reformos, prasidėjusios dar 1945 m., turėjo ne tik pragmatinį, bet ir
ideologinį pagrindą. Pirmoji komunistų kontroliuojamų teritorijų žemės reforma buvo skirta ne tik sugriauti tradicinės kaimo valdančiosios klasės galią ir prestižą, bet ir parodyti, kad partija laikosi savo ideologinės dienotvarkės — tai tikslai, kuriuos pavyko pasiekti tik iš dalies. Vis dėlto konsolidavę valdžią, komunistai iškart grįžo prie agrarinės reformos, kuri šįkart iš esmės pakeitė socialinę struktūrą ir galios pasiskirstymą. Tai vadinama didžiausia pasaulyje socialine revoliucija1: buvo sugriauta tūkstantmečius egzistavusi sistema, kai vietos lygio ekonominis, politinis, religinis gyvenimas, teisėtvarka priklausė nuo stambiųjų žemvaldžių. Ši socialinė revoliucija „iš viršaus“2 baigėsi hierarchinės sistemos sukūrimu, gerokai aplenkusiu ligtolinės Kinijos biurokratizacijos mastą. Partijos hierarchinės sistemos „nervų“ galūnės dabar atėjo į kiekvieną kaimą.

Modernizacinis spaudimas kaimui buvo susijęs su pramonės reforma, užsienio nuosavybės ekspropriacija ir investicijų sutelkimu į ilgalaikius daug kapitalo reikalaujančius projektus. Praėjus keleriems metams nuo agrarinės reformos pradžios, 1953-aisiais, paaiškėjo, kad kaimas nebesugeba išlaikyti miesto pramonės. Partija pasirinko kopijuoti stalinistinį centralizuoto planavimo kelią; kovą tarp kelių partinio elito pasiūlytų modernizacijos strategijų laimėjo Mao „socialistinė transformacija“, paremta privalomu žemės ūkio produkcijos tiekimu, kai pakankamus produkcijos lygius turėjo užtikrinti kolektyvizacija kaime ir mieste. Pirmasis penkmetis (1952—1957 m.), nors atnešė santykinį pramonės augimą (20 proc.), išryškino nepakankamą žemės ūkio (4 proc.) ir lengvosios pramonės produkcijos augimą3.

Dėl priežasčių, kurios atrodo susijusios su Mao asmeninėmis savybėmis bei požiūriu į ekonomikos augimą, antrojo penkmečio strategija turėjo radikaliai skirtis. „Didysis šuolis“ buvo lydimas nuostatų, kad ekonomiką gali valdyti ir nematerialios paskatos („vadovaujanti politika“) ir kad įmanoma racionaliai ir vienu metu plėtoti pramonę miestuose bei — remiantis komunomis — žemės ūkį kaime („ėjimas dviem kojomis“). Abi šios nuostatos buvo transformuotos taip, kad jų išdava tapo išteklių švaistymas, remiantis nerealiais partinės vadovybės lūkesčiais. Po kelerių metų katastrofiškų padarinių partijos programa atšaukė visą „didžiojo šuolio“ politiką, dar kartą reformuota žemės ūkio politika ir grąžintas pajamų diferenciacijos principas. Tai užtikrino santykinį ekonomikos stabilumą net per „kultūrinę revoliuciją“, tačiau ideologinės kovos prioritetas smarkiai susilpnino ekonomikos planavimu užsiimančias institucijas ir pramonę apskritai.

Radikalūs ekonomikos pokyčiai tapo įmanomi tik pasikeitus realiam partijos ir valstybės lyderiui — o Mao Dzeduno mirtis išryškino ne tik tai, kad Kinijos vadovybė buvo susiskaldžiusi, bet ir tai, kiek politika buvo neinstitualizuota ir priklausė nuo asmeninių lyderio ryšių ir sandėrių. Po dvejų metų asmeninių konfliktų ir neaiškios politikos 1978 m. pabaigoje partija, jau įtakojama Den Siaopino, dar kartą pakeitė savo programą, atsisakydama klasių kovos kaip pagrindinio principo ir visą dėmesį sutelkdama „keturioms modernizacijoms“ — pramonės, žemės ūkio, gynybos bei mokslo ir technologijos. Vėlgi tokio sprendimo priežastis derėtų sieti su lyderio — šįkart Den Siaopino — asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimi4 ir požiūriu į ekonomikos plėtrą5. Pradėdamas ekonominės modernizacijos politiką, Den Siaopinas pradėjo gana paradoksalų institualizacijos požiūriu procesą. Per trisdešimties metų Kinijos Liaudies Respublikos istoriją partijos politikos kaita priklausė nuo lyderių tarpusavio kovos, o dažniausiai — nuo vieno lyderio įsitikinimų. Praėjus dar dvidešimčiai metų nuo ekonomikos reformos pradžios, ekonominės politikos likimas tebepriklauso nuo partijos vadovybės, tačiau valdymo procedūros, ypač ekonomikos sferos, yra labiau rutinizuotos, depersonalizuotos, taigi ir institualizuotos. Dar daugiau, jų galia daryti įtaką politikai tik išaugo, nes sumažėjo partijos vadovybės susiskaldymas ir demoralizacija, aiškiai pasireiškę prieš pat ekonominių reformų pradžią.

1.2. Auganti ekonomika: miesto ir kaimo matmuo

Prasidėjus Den Siaopino erai, aiškaus reformų plano nebuvo. Bendroji reformų kryptis buvo sukurti ekonomiškai efektyvią visuomenę, turinčią technologinių inovacijų potencialą. Turint galvoje politinę praeitį, esminis modernizacijos tikslas buvo liberalizuoti ekonominę politiką: sumažinti politikos kišimąsi į ekonominį gyvenimą ir atskirti ekonominę visuomenę nuo totalitarinės politinės sistemos. Pati partijos-valstybės sistema buvo „dualistinė“, kai ekonomika buvo planuojama centralizuotai, o planas vykdomas biurokratinės hierarchijos principu, tačiau visas politikos įgyvendinimo mechanizmas buvo prižiūrimas ir veikė ideologiniame socialistinių moralinių principų kontekste, kurį sukūrė komunistų partija (dar tiksliau — aukščiausiasis jos elitas), besiremiantis prievartos aparatu.

Todėl, žvelgiant iš dabartinių pozicijų, du pagrindiniai modernizacijos uždaviniai buvo (1) vietoj biurokratizuoto ir centralizuoto resursų perskirstymo atgaivinti rinkos ekonomikos
sistemą, kurią „socialistinė transformacija“ sunaikino dar šeštojo dešimtmečio viduryje, ir (2) atsisakyti partijos ideologinio kišimosi į socialinį ir ekonominį gyvenimą. Centralizuotas planavimas buvo ypač pakenkęs žemės ūkio produkcijai. Kinija buvo ypač jautri žemės ūkio reformoms ne vien todėl, kad kaime gyvena keturi penktadaliai šalies žmonių, bet pirmiausia dėl struktūrinių ekonomikos charakteristikų, kai moderni pramonė ir apskritai miestų plėtra priklausė nuo žaliavų, kurias tiekia žemės ūkio sektorius.

Apskritai, miesto ir kaimo matmuo, kai kurių autorių teigimu, yra ypatingai svarbus Kinijos ekonomikos reformai. Ekonominiu požiūriu, modernizacija yra „erdvinio idėjų išplėtimo“ iš miesto į kaimą procesas6; politiniu požiūriu, visas ekonomikos augimas sparčiausiai besivystančiose valstybėse pagrįstas valstybės teikiama preferencija miestų plėtrai dėl didesnės miestų gyventojų įtakos politiniam gyvenimui7. Tačiau Kinijos atveju nuolat teikiamas prioritetas miestui ir ilgalaikiams daug kapitalo reikalaujantiems industriniams projektams neatsižvelgė į uždaros ekonominės sistemos ypatybę, kai miestas buvo priklausomas nuo kaimo. Kolektyvistinė sistema mikrolygiu užtikrino žemės ūkio produkcijos augimą ne dėl, bet nepaisant valstybinės politikos, kurios tikslas buvo užtikrinti santykinę miesto gyventojų gerovę. Pagrindinis augimo garantas buvo didesnė gamybos veiksnių mobilizacija, bet ne augantis produktyvumas.

Todėl 1978 m. reformos pradėtos būtent žemės ūkio sektoriuje. Nors žemė liko kolektyvinė nuosavybė, valstiečiams buvo suteiktos teisės naudoti žemę šeimomis, kai kiekviena šeima gauna žemės sklypą ilgalaikiam naudojimui („atsakomybės sistema“). Mainais už žemę privaloma mokėti mokesčius valstybei ir komunai, vykdyti įsipareigojimus tiekti produkciją pagal valstybės nustatytas kvotas (kurios, beje, buvo užšaldytos, o supirkimo kainos pakeltos). Likusia produkcija valstiečiai galėjo disponuoti laisvai (valstybė sutiko pirkti visą likutį aukštesnėmis negu kvotinės kainomis). Antroji žemės ūkio reformos stadija buvo įgyvendinta 1983—1985 m., kai valstiečiams buvo suteikta teisė auginti pelningiausias žemės ūkio kultūras. Per pirmuosius šešerius žemės ūkio reformos metus produkcijos kiekis vienam gyventojui augo vidutiniškai po 3,8 proc. (1957—1977 m. augimas buvo 0,2 proc.), o kaimo vartojimas išaugo tris kartus8. Nauji vartojimo standartai padidino lengvosios pramonės gaminių paklausą.

Žemės ūkio produkcijos augimas leido reformuoti pramonę, tačiau pramonės reforma prasidėjo tik devintojo dešimtmečio viduryje. Partijos programa, nors dėl įvairių kompromisų nevienalytė, leido smarkiai sumažinti centralizuotą planavimą arba kai kur išvis jo atsisakyti ir nustatė, kad dalis vartojimo prekių kainų gali būti nekontroliuojamos arba kontroliuojamos iš dalies. Šios reformos sukūrė daugelį naujų rinkų, decentralizavo ekonomikos ir mokesčių rinkimo kontrolę ir leido bent lokaliniu mastu taikyti lyginamąjį pranašumą. Dar daugiau, išvengta staigaus kainų šuolio, atsisakant fiksuotų kainų, o įtakingi interesai buvo palaipsniui įtikinti pritarti reformai, ne ją sabotuoti (apskritai, kaip vienas iš svarbiausių Den Siaopino reformų bruožų minimas ne jo įžvalgumas ar ekonominės žinios, bet tai, kad jis sugebėjo išlaikyti partijos elito paramą reformoms).

Įvairių nuosavybės formų įteisinimas paskatino ne tik staigią privataus sektoriaus plėtrą, bet ir didesnį konkurencinį spaudimą valstybinėms įmonėms. Vis dėlto dėl minėtos didesnės pramonės sektoriaus įtakos politikai, pramoninių interesų grupių įtakos aukščiausiems partijos vadovams didžiųjų valstybinių įmonių reforma dar ir dabar yra vos prasidėjusi. Kinijai vis dar yra būtina padalyti ir decentralizuoti valstybei priklausantį įmonių kapitalą, o likusiam visuomeniniam kapitalui nurodyti savininką (savivaldybę, armiją ir pan.), atsisakyti nuolatinio įdarbinimo garantijų valstybinių įmonių darbuotojams, instrumentizuoti palūkanų normas vertinti investicinių projektų patrauklumą ir monetarizuoti kapitalo aktyvus9. Plačiau pramonės modernizacijos problemos bus aptartos žemiau, tačiau dabar reikia pereiti prie dar dviejų ekonominės modernizacijos aspektų: profesionalumo reformos ir tarptautinės prekybos.

1.3. Profesionalumo reforma

Vienas iš svarbiausių veiksnių, įgalinančių ekonominį augimą iš intensyvaus virsti ekstensyviu, yra efektyvumo didinimas ir technologinės inovacijos. Todėl viena iš kontroliuojamos modernizacijos sričių apėmė siekimą užtikrinti pakankamą profesionalių kadrų pasiūlą ir išsilavinimo lygį. 1981 m. paaiškėjo, kad 27 proc. Kinijos partijos ir valstybės darbuotojų baigę tik pradinę, 43 proc.— pagrindinę mokyklą. Pirmieji žingsniai, pradėjus ekonomines reformas, buvo per „kultūrinę revoliuciją“ „išvalytų“ partijos bei valstybės aparato kadrų, taip pat inteligentijos reabilitavimas. Šiuo atveju svarbūs ne tiek politiniai reabilitavimo aspektai, kiek perėjimas prie naujo požiūrio į žinias ir sugebėjimus.

Vis dėlto iškart po reformų pradžios reabilituoti pareigūnai, nors turėjo vertingos orgnizacinės patirties, atstovavo pirmųjų revoliucionierių kartai. Devintojo dešimtmečio pradžioje
nuspręsta atnaujinti partijos vadovaujantį personalą ir daugeliui pareigūnų suteiktos sąlygos palikti savo postus, bet išlaikyti privilegijas. Ir nors šis procesas vyko su dideliais sunkumais, iki 1992 m. veteranai komunistai prarado didžiąją dalį turėtos įtakos.

1979 m. atsisakius klasinio skirstymo, buvo sudarytos sąlygos intelektualams dirbti savo srityse be didesnio politinio kišimosi. Profesionalumą Den Siaopinas tapatino su politiniu lojalumu10, o tai buvo kardinalus maoistinės politikos pakeitimas. Vis dėlto „kultūrinės revoliucijos“ nualintai Kinijai trūko intelekto išteklių įgyvendinti profesionalumo ir švietimo reformą. Dar daugiau, intelektualams skirtas vaidmuo buvo patarėjų, o ne bešališkų stebėtojų ir kritikų. Tačiau pradėjus reformas inteligentijos lojalumas partijai sumažėjo ir tai turėjo įtakos 1989-ųjų įvykiams.

1.4. Ekonominės izoliacijos pabaiga

1978 m. Kinijos pasirinkimą grįžti į pasaulio ekonomikos sistemą taip pat galima aiškinti Den Siaopino asmeninėmis savybėmis ir interesu plėtoti užsienio ryšius. Vis dėlto tai yra platesnio proceso dalis. Aštuntojo dešimtmečio viduryje aplinkinės Rytų Azijos valstybės — Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Honkongas, Singapūras importo pakeitimo industrializaciją pakeitė į eksportą orientuotos plėtros ekonomine politika, o tai grėsė per „kultūrinę revoliuciją“ izoliuotai Kinijai tolesniu ekonominiu ir technologiniu atsilikimu.

Viena iš naujovių, kurią Den Siaopinas, atrodo, asmeniškai perėmė iš Taivano patirties, buvo laisvosios ekonominės zonos. 1979 m. viduryje Kinija įsteigė keturias tokias zonas prie teritorijų, kur buvo sukauptas užsienio kapitalas. Kinija įsipareigojo suteikti investuotojams palankias sąlygas ir preferencinius mokesčių tarifus. Nors zonos pradėjo veikti ir netrukus išplito, jų poveikis buvo abejotinas ir trumpuoju laikotarpiu (siekiant pritraukti užsienio investuotojus panaudota daugiau negu planuota Kinijos išteklių, o darbo jėgos kokybė nebuvo patenkinama), ir žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos. Pagrindinis zonų teikiamas pranašumas buvo pigi darbo jėga; pradėjus augti jos kaštams, kyla grėsmė, kad užsienio technologijos „iškeliaus“ į kitus pasaulio regionus. Pigios darbo jėgos teikiami pranašumai pajūrio regionuose ilguoju laikotarpiu negalės būti išlaikyti, o transportavimo sunkumai daro abejotinomis galimybes išnaudoti centrinių regionų darbo jėgą. Dar daugiau, siekiant ekonomikos augimą iš ekstensyvaus paversti intensyviu, Kinijai reikės gerokai patobulinti mokslo ir švietimo sistemą11.

Gerokai reikšmingesnis buvo pats ekonominio bendradarbiavimo su užsieniu procesas. Didele dalimi dėl spaudimo iš užsienio buvo sušvelnintos, o vėliau atšauktos nepalankios tiesioginėms užsienio investicijoms taisyklės12, užsienio kapitalo įmonėms leista konkuruoti paslaugų sektoriuje. Nekilnojamojo turto ir akcijų rinkų plėtra Kiniją pavertė viena iš atviriausių užsienio kapitalui regiono valstybių. Transnacionalinių korporacijų atėjimas į Kiniją privertė spartinti šalies teisinę reformą. Iki pat devintojo dešimtmečio pradžios šalyje nebuvo teisinės sistemos; įstatymus atstojo dekretai, biurokratinės taisyklės ir žodiniai nurodymai13. Tik ekonominės reformos paskatino kai kurias biurokratines procedūras padaryti skaidresnes (apie neigiamą reformų poveikį biurokratizacijai bus kalbama žemiau). Pagrindiniai iškilę uždaviniai, kuriant teisės sistemą, buvo teisininkų mokymas, mokesčių, šeimos ir tarptautinės teisės taikymas14.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2702 žodžiai iš 8944 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.