Kinijos ekonomikos fenomenas
5 (100%) 1 vote

Kinijos ekonomikos fenomenas

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………….3

1. Ekonominė modernizacija…………………………………………………………………………………..4

1.1. Nuo „socialistinės transformacijos“ iki „keturių modernizacijų“……………………4

1.2. Auganti ekonomika: miesto ir kaimo matmuo……………………………………………..8

1.3. Ekonomikos restruktūrizacija………………………………………………………………….11

1.4. Socialistinė rinkos ekonomika………………………………………………………………….13

1.5. Profesionalumo reforma…………………………………………………………………………..15

1.6. Ekonominės izoliacijos pabaiga………………………………………………………………..16

1.7 Ekonomikos augimo problemos…………………………………………………………………18

2. Politinė tradicija……………………………………………………………………………………………..21

2.1. „Penktoji modernizacija“………………………………………………………………………….21

2.2. Valstybė ir visuomenė……………………………………………………………………………..23

3. Problemos, kurias Kinija turėtų išspręsti, norėdama išlaikyti ekonomikos augimą……………………………………………………………………………………………………………26

3.1. Valstybinių bankų gelbėjimas…………………………………………………………………….26

3.2. Palūkanų normos reguliavimas………………………………………………………………….28

3.3. Infliacijos pavojus…………………………………………………………………………………….30

3.4. Privačios ekonomikos puoselėjimas…………………………………………………………..324. Kinijos įtaka Azijoje…………………………………………………………………………………………34

4.1. Kinijos reformos užsienio politikoje……………………………………………………………34

4.2. Didėjanti Kinijos galia Centrinėje Azijoje……………………………………………………375. Dabartiniai Kinijos ekonomikos rodikliai ir valstybinės prioritetai………………………..39

5.1. Kinijos politinė sistema……………………………………………………………………………….39

5.1. Užsienio politika………………………………………………………………………………………..40

5.2. Diplomatinių santykių su kitomis šalimis kūrimo pagrindiniai principai…………..42

5.3. Tarptautinių santykių vystymasis…………………………………………………………………42

5.4. Kinijos ekonomikos augimo tendencijos rodikliai………………………………………….43Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………………..46

Naudotas Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………….48

Įvadas

Kinija yra unikali valstybė — ne vien įspūdingais ekonominio augimo tempais. Tai vienintelė tokį ekonominį augimą pasiekusi valstybė tarp „komunistinę“ ideologiją vienomis ar kitomis formomis postuluojančių šalių — arba vienintelė iš dideliais tempais augančių valstybių, išlaikiusi „komunistinę“ ideologiją. Galima daryti prielaidą, kad rezultatyvi ekonominė politika turi ar gali turėti reikšmingų padarinių socialinei struktūrai ir politiniam gyvenimui. Iš esmės tai yra suderinamumo klausimas: kiek įmanoma išlaikyti unikalų “komunistinio“ autoritarizmo ir aukštų ekonomikos augimo tempų derinį.

Mėginant atsakyti į šį klausimą, modernizacija tampa kertinis akmuo, kuriuo remiantis mes siekėme tikslo tai padaryti. Šiuo atveju modernizacija apėmėme plačiąja prasme p — kaip ekonomikos struktūrinius pertvarkymus, įgalinančius pasiekti ilgalaikį augimą, strateginių planų kūrimą, reformas valdymo ir net gi pačios komunistinės idialogijos srityse. Šiame darbe, aptarus modernizacijos Kinijoje ypatybes, bus teigiama, kad modernizacija šioje valstybėje yra „kontroliuojamo“ pobūdžio — tai valstybės politinio elito inicijuota ir kontroliuojama modernizacija, o ne tiesiogiai iš visuomenės ekonominio mobilumo kylantys ekonominiai persitvarkymai.

Akivaizdu, kad jie susiję su tolesnės Kinijos ekonominės ir politinės raidos prognozavimu. Taip pat šiame darbe sieksime tikslo apibrėžti ir išskirti tendencijas kurios sukelė socialinius, politinius ir ekonominius pokyčius, kurie gali daryti įtaką tolesnei Kinijos raidai. Kontroliuojamos modernizacijos nagrinėjimas tuomet turi apimti mažiausiai du aspektus: komunistinę ideologiją ir rinkos ekonomikos
taikymą. Toks požiūris ir lems šio darbo struktūrą. Pirmiausia bus pristatytos dabartinio kontroliuojamos modernizacijos kurso pasirinkimo istorinės aplinkybės ir jų pasekmės. Tai leis nurodyti pagrindines pasirinkto modernizacijos kurso problemas ekonominiu nagrinėjimo aspektu. Antrojoje dalyje ekonominė modernizacija bus analizuojama socialiniu, politiniu aspektu. Taip pat apimsime bankų modernizacija, ir jų gaivinimo planą, naujus prioritetus saugumo požiūriu. Atsižvelgsime į kitų nacijų požiūrį į Kiniją, kaip naują dominantę pasaulyje. Galiausiai bus padaryta išvada dėl problemų, su kuriomis susidurs mėginimai išlaikyti kontroliuojamą modernizaciją ilguoju laikotarpiu.

1. Ekonominė modernizacija

1.1. Nuo „socialistinės transformacijos“ iki „keturių modernizacijų“

Tik per paskutiniuosius keletą metų Kinų ekonomika taip ženkliai išaugo. Anksčiau ji buvo žemės ūkio kontroliuojama kultūra, kuriama valstiečių. Iš esmės tai buvo priklausanti suvienytai visuomenei ekonomika. Ji buvo labai silpna, o pramonės šakos nesubalansuotos.

Senovėje, Kinijoje buvo gana progresyvi ekonomika, tačiau ji susilpnėjo 13-ame ir 14-ame amžiuose. Pirma to priežastis buvo tai, kad didžiulis darbo jėgos potencialas sumažino laiko taupymo metodų vystymąsi.

Kita priežastis buvo griežtos valdžios taisyklės, kurios neskatino asmeninių iniciatyvų ar kūrybiškumo. Jiems trūko energijos ir gyvybės. Dėl šios silpnos ekonomikos, Kinija lengvai pasiduodavo stipresnėms politinėms jėgoms. 1949 metais Kinijos žmonės buvo pasiruošę pertvarkyti šalį. Taip buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika.

Nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m. vykdyta ekonominė politika (ar, tiksliau, ekonominės politikos) pasižymėjo išskirtiniu politizavimu. Tuo metu dauguma pramonės šakų buvo netoli pakrantės regionų, kur dauguma užsienio kompanijų įsteigė savo verslus. Būtent tuo laiku nusistovėjo ekonomikos politika. Pirma, buvo labai svarbu sustiprinti žemės ūkio vaidmenį.

Antra, pramonės šakų tarp pakrantės regionų ir vidinių regionų netolygumas turėjo būti sureguliuotas. Norint tai padaryti, miestuose, kur nebuvo pramonės ir arčiau žaliavų gavimo vietų, buvo pastatyti fabrikai. Dykumų vietovių atidarymui ir tolesnei plėtrai buvo patobulintas žemės drenažas, upių kontrolė ir užtvankų statyba. Taip pat buvo nutiesti patobulinti keliai ir toliau vystėsi geležinkelio sistema. [4, p.12]

„Socialistinė transformacija“ buvo mėginimas reformuoti ekonominę sistemą (ir individų ekonominę sąmonę) revoliucine politine jėga, kuri suderino kitos kultūrinės tradicijos ideologiją (marksizmą) ir išskirtinį politinės vadovybės (Mao Dzeduno) sinocentrizmą. Esminė „socialistinės transformacijos“ požiūrio į plėtrą ypatybė buvo prievarta besiremiantis kolektyvizmas ir daugiau ar mažiau aiškus prioritetas kaimo reformai.

Komunistinės žemės reformos, prasidėjusios dar 1945 m., turėjo ne tik pragmatinį, bet ir ideologinį pagrindą. Pirmoji komunistų kontroliuojamų teritorijų žemės reforma buvo skirta ne tik sugriauti tradicinės kaimo valdančiosios klasės galią ir prestižą, bet ir parodyti, kad partija laikosi savo ideologinės dienotvarkės — tai tikslai, kuriuos pavyko pasiekti tik iš dalies. Vis dėlto konsolidavę valdžią, komunistai iškart grįžo prie agrarinės reformos, kuri šįkart iš esmės pakeitė socialinę struktūrą ir galios pasiskirstymą. Tai vadinama didžiausia pasaulyje socialine revoliucija : buvo sugriauta tūkstantmečius egzistavusi sistema, kai vietos lygio ekonominis, politinis, religinis gyvenimas, teisėtvarka priklausė nuo stambiųjų žemvaldžių. Ši socialinė revoliucija “iš viršaus“ baigėsi hierarchinės sistemos sukūrimu, gerokai aplenkusiu ligtolinės Kinijos biurokratizacijos mastą. Partijos hierarchinės sistemos „nervų“ galūnės dabar atėjo į kiekvieną kaimą. Nu to laiko Kinija priėmė keturias konstitucijas , atitinkamai: 1954, 1975, 1978 ir 1982 metais.

Modernizacinis spaudimas kaimui buvo susijęs su pramonės reforma, užsienio nuosavybės ekspropriacija ir investicijų sutelkimu į ilgalaikius daug kapitalo reikalaujančius projektus. Praėjus keleriems metams nuo agrarinės reformos pradžios, 1953-aisiais, paaiškėjo, kad kaimas nebesugeba išlaikyti miesto pramonės. Partija pasirinko kopijuoti stalinistinį centralizuoto planavimo kelią; kovą tarp kelių partinio elito pasiūlytų modernizacijos strategijų laimėjo Mao „socialistinė transformacija“, paremta privalomu žemės ūkio produkcijos tiekimu, kai pakankamus produkcijos lygius turėjo užtikrinti kolektyvizacija kaime ir mieste. Pirmasis penkmetis (1952—1957 m.), nors atnešė santykinį pramonės augimą (20 proc.), išryškino nepakankamą žemės ūkio (4 proc.) ir lengvosios pramonės produkcijos augimą.

Dėl priežasčių, kurios atrodo susijusios su Mao asmeninėmis savybėmis bei požiūriu į ekonomikos augimą, antrojo penkmečio strategija turėjo radikaliai skirtis. „Didysis šuolis“ buvo lydimas nuostatų, kad ekonomiką gali valdyti ir nematerialios paskatos („vadovaujanti politika“) ir kad įmanoma racionaliai ir vienu metu plėtoti pramonę miestuose bei — remiantis komunomis — žemės ūkį kaime („ėjimas dviem kojomis“). Abi šios nuostatos buvo transformuotos
taip, kad jų išdava tapo išteklių švaistymas, remiantis nerealiais partinės vadovybės lūkesčiais. Po kelerių metų katastrofiškų padarinių partijos programa atšaukė visą „didžiojo šuolio“ politiką, dar kartą reformuota žemės ūkio politika ir grąžintas pajamų diferenciacijos principas. Tai užtikrino santykinį ekonomikos stabilumą net per „kultūrinę revoliuciją“, tačiau ideologinės kovos prioritetas smarkiai susilpnino ekonomikos planavimu užsiimančias institucijas ir pramonę apskritai. [3, p.64]

Radikalūs ekonomikos pokyčiai tapo įmanomi tik pasikeitus realiam partijos ir valstybės lyderiui — o Mao Dzeduno mirtis išryškino ne tik tai, kad Kinijos vadovybė buvo susiskaldžiusi, bet ir tai, kiek politika buvo neinstitualizuota ir priklausė nuo asmeninių lyderio ryšių ir sandėrių. Po dvejų metų asmeninių konfliktų ir neaiškios politikos 1978 m. pabaigoje partija, jau įtakojama Den Siaopino, dar kartą pakeitė savo programą, atsisakydama klasių kovos kaip pagrindinio principo ir visą dėmesį sutelkdama „keturioms modernizacijoms“ — pramonės, žemės ūkio, gynybos bei mokslo ir technologijos. Trečiasis KKP (CPC) 11-sios Centrinės Komisijos Plenarinis Posėdis, įvykęs 1978 metais padarė sprendimą perkelti politikos akcentą į socialistinę modernizaciją ir įvykdyti strateginius tikslus dėl reformos ir atsidarymo išorės pasauliui.

Reforma prasidėjo nuo kaimo: Pradėtos realizuoti susijungusių namų ūkių atsakomybės sistema, nustatanti ryšį tarp atlyginimo ir gamybos apimties, ir dviejų lygių vadybos sistema, kuri charakterizuoja centralizacijos ir decentralizacijos integraciją; centralizuoti ir nustatyti žemės ūkio ir šalutinių prekių pirkimai buvo palaipsniui atmesti, o daugumos žemės ūkio ir šalutinių prekių kainų kontrolė buvo supaprastinta; pramoninės struktūros taikymas kaimo vietovėse, diversifikuotų operacijų ir gyvenviečių įmonių vystymas mobilizavo valstiečių socialistinį entuziazmą gamybai.

Po to sekė trečiasis KKP (CPC) 12-osios Centrinės Komisijos Plenarinis Posėdis, įvykęs 1984 metais, kuriame buvo pritaikytas Sprendimas Restruktūrizuojantis Ekonominę Sistemą, o tai signalizavo Kinijos ekonominės sistemos iškėlimą į orientuotą miesto lygį.

14-asis Nacionalinis KKP (CPC) Kongresas, įvykęs 1992 metais, panaudojo Deng Xiaoping‘o socializmo su kinų bruožais kūrimo teoriją kaip pagrindinę politikos doktriną Kinijoje ir iškėlė Kinijos ekonomikos reformos tikslą – įsteigti socialistinės rinkos ekonomikos sistemą.

Jos pagrindinis turinys gali būti charakterizuojamas taip: priimant makro reguliavimų ir kontrolės priemonių eilę, pilnai užbaigti reformą visais aspektais; visuomenės nuosavybė ir toliau bus pagrindinė nuosavybės forma, kai kartu kuriamos ir kitos nuosavybės rūšys; valstybės kontroliuojamų įmonių darbo mechanizmas toliau bus keičiamas, kol atitiks rinkos ekonomikos keliamus reikalavimus; įmonių nuosavybės teisės ir atsakomybės bus aiškiai nustatytos, valdžios ir įmonių funkcijos bus atskirtos, o įmonės bus sistemingai valdomos; bus sukurta atvira ir unifikuota rinkos sistema, glaudžiai integruojant miesto ir kaimo rinkas, parūpinant abipusį srautą tarp vidaus ir tarptautinių rinkų ir skatinant resursų paskirstymo optimizaciją; pasikeis valdžios funkcija ekonominiame valdyme ir bus sukurta optimalių makro reguliavimų sistema naudojanti pagrinde netiesiogines priemones; bus sukurta pajamų paskirstymo sistema, pagrįsta paskirstymu priklausančiu nuo darbo, kurioje bus pasiektas efektyvumas, apžvelgiant paskirstymo pirmenybes ir teisingumą; bus įsteigta daugiapakopė socialinė saugumo sistema, kuri pagerins Kinijos ekonomikos vystymąsi.

15-asis Nacionalinis KKP (CPC) Kongresas, įvykęs 1997 metais, iškėlė požiūrį, kad ne visuomenės nuosavybės sektorius yra svarbus Kinijos socialistinės ekonomikos komponentas. Skatinant esminius gamybos veiksnius, tokius kaip kapitalas ir technologijos, dalyvauti pelno paskirstyme suteikia Kinijos ekonomikos sistemos reformai galimybes augti didesniais tempais. Iki 1998 metų reforma vienodai pasiekė visus aspektus, o svarbus progresas buvo pasiektas sprendžiant kai kurias sudėtingas problemas.

Pavyzdžiui, daug darbo buvo įdėta pelno cirkuliavimo sistemai reformuoti, valstybės valdomų įmonių reformavimui ir banko sistemos reformavimui. Buvo pasiekti labai geri rezultatai. Reformos taip pat buvo pasiūlytos namų ir medicinos draudimų sistemoms; taip pat buvo suformuluotos reformos investavimo, bankininkystės, finansavimo ir mokesčių sistemoms. Pradinė Valstybės Tarybos restruktūrizacija vyksta sklandžiai ir pasiekė svarbių rezultatų.

Dabar steigiama Kinijos socialistinės rinkos ekonomikos sistema, pagrindinės rinkos funkcijos resursų paskirstyme yra aiškiai sustiprintos, o pradinės makro pritaikymų ir kontrolės sistemų struktūros įgijo formas. Be to, ekonominio augimo forma keičiasi iš ekstensyvios į intensyvią. Iki 2010 metų Kinijoje įsigalios palyginti prasminga socialistinė rinkos ekonomika, kuri taps santykinai subrendusi iki 2020 metų.

Vėlgi tokių sprendimų priežastis derėtų sieti su lyderio — tuo metinio Den Siaopino — asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimi ir požiūriu į ekonomikos plėtrą. Pradėdamas ekonominės modernizacijos politiką, Den Siaopinas pradėjo gana
paradoksalų institualizacijos požiūriu procesą. Per trisdešimties metų Kinijos Liaudies Respublikos istoriją partijos politikos kaita priklausė nuo lyderių tarpusavio kovos, o dažniausiai — nuo vieno lyderio įsitikinimų. Praėjus dar dvidešimčiai metų nuo ekonomikos reformos pradžios, ekonominės politikos likimas tebepriklauso nuo partijos vadovybės, tačiau valdymo procedūros, ypač ekonomikos sferos, yra labiau rutinizuotos, depersonalizuotos, taigi ir institualizuotos. Dar daugiau, jų galia daryti įtaką politikai tik išaugo, nes sumažėjo partijos vadovybės susiskaldymas ir demoralizacija, aiškiai pasireiškę prieš pat ekonominių reformų pradžią.

1.2. Auganti ekonomika: miesto ir kaimo matmuo

Prasidėjus Den Siaopino erai, aiškaus reformų plano nebuvo. Bendroji reformų kryptis buvo sukurti ekonomiškai efektyvią visuomenę, turinčią technologinių inovacijų potencialą. Turint galvoje politinę praeitį, esminis modernizacijos tikslas buvo liberalizuoti ekonominę politiką: sumažinti politikos kišimąsi į ekonominį gyvenimą ir atskirti ekonominę visuomenę nuo totalitarinės politinės sistemos. Pati partijos-valstybės sistema buvo „dualistinė“, kai ekonomika buvo planuojama centralizuotai, o planas vykdomas biurokratinės hierarchijos principu, tačiau visas politikos įgyvendinimo mechanizmas buvo prižiūrimas ir veikė ideologiniame socialistinių moralinių principų kontekste, kurį sukūrė komunistų partija (dar tiksliau — aukščiausiasis jos elitas), besiremiantis prievartos aparatu.

Todėl, žvelgiant iš dabartinių pozicijų, du pagrindiniai modernizacijos uždaviniai buvo (1) vietoj biurokratizuoto ir centralizuoto resursų perskirstymo atgaivinti rinkos ekonomikos sistemą, kurią „socialistinė transformacija“ sunaikino dar šeštojo dešimtmečio viduryje, ir (2) atsisakyti partijos ideologinio kišimosi į socialinį ir ekonominį gyvenimą. Centralizuotas planavimas buvo ypač pakenkęs žemės ūkio produkcijai. Kinija buvo ypač jautri žemės ūkio reformoms ne vien todėl, kad kaime gyvena keturi penktadaliai šalies žmonių, bet pirmiausia dėl struktūrinių ekonomikos charakteristikų, kai moderni pramonė ir apskritai miestų plėtra priklausė nuo žaliavų, kurias tiekia žemės ūkio sektorius.

Apskritai, miesto ir kaimo matmuo, kai kurių autorių teigimu, yra ypatingai svarbus Kinijos ekonomikos reformai. Ekonominiu požiūriu, modernizacija yra „erdvinio idėjų išplėtimo“ iš miesto į kaimą procesas; politiniu požiūriu, visas ekonomikos augimas sparčiausiai besivystančiose valstybėse pagrįstas valstybės teikiama preferencija miestų plėtrai dėl didesnės miestų gyventojų įtakos politiniam gyvenimui. Tačiau Kinijos atveju nuolat teikiamas prioritetas miestui ir ilgalaikiams daug kapitalo reikalaujantiems industriniams projektams neatsižvelgė į uždaros ekonominės sistemos ypatybę, kai miestas buvo priklausomas nuo kaimo. Kolektyvistinė sistema mikrolygiu užtikrino žemės ūkio produkcijos augimą ne dėl, bet nepaisant valstybinės politikos, kurios tikslas buvo užtikrinti santykinę miesto gyventojų gerovę. Pagrindinis augimo garantas buvo didesnė gamybos veiksnių mobilizacija, bet ne augantis produktyvumas.

Todėl 1978 m. reformos pradėtos būtent žemės ūkio sektoriuje. Prieš tai Kinijos ekonomika turėjo mažą žemės ūkio pagrindą, o sunkios ir lengvos pramonės santykis buvo nesubalansuotas. Nuo 1978 metų, Kinija priėmė taisyklių ir priemonių rinkinį, suteikiant pirmumą lengvosios pramonės vystymui, plečiant geros kokybės vartotojų prekių importą, stiprinant pagrindinių pramonės šakų ir paslaugų kūrimą ir dedant dideles pastangas tretinės pramonės šakų vystymui, tam, kad Kinijos ekonomikos struktūra taptų daugiau suderinta, optimizuota ir subalansuota.

Santykiai tarp skirtingų pramonių ir pramonių šakų proporcijos atžvilgiu buvo aiškiai pagerinti; pirminės pramonės proporcija sumažėjo, tuo tarpu antrinės ir tretinės pramonės proporcijos išaugo; seniau visuotinės nacionalinės ekonomikos augimas buvo pasiekiamas per pirminę ir antrinę pramones, tačiau dabar jis pasiekiamas per antrinę ir tretinę pramones. Iš tikrųjų, antrinės pramonės augimas tampa pagrindinę Kinijos ekonomikos vystymo varomąja jėga.

Keičiantis visai pramonės struktūrai, keičiasi ir vidinė kiekvienos pramonės šakos struktūra. Bendroje žemės ūkio, miškininkystės, gyvulininkystės ir žuvininkystės gamybos apimties vertėje, gryno žemės ūkio gamybos apimtis sumažėjo, o miškininkystės, gyvulininkystės ir žuvininkystės padidėjo; lengvosios ir sunkiosios pramonės struktūra peraugo nuo lengvosios pramonės modelio, pabrėžiant „suvartojimo kompensaciją“ į sunkiosios pramonės modelį, pabrėžiant „investicijų valdymą“; tretinėje pramonėje, tradicinių pramonės šakų, tokių kaip komunikacijos, transportas ir komercija, proporcijos sumažėjo, tuo tarpu nekilnojamojo turto, bankininkystės, draudimo ir telekomunikacijų proporcijos sparčiai išaugo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2551 žodžiai iš 8388 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.