Kinijos ekonomine ir geografine
5 (100%) 1 vote

Kinijos ekonomine ir geografine

TURINYS

1. Įvadas.

2. Teritorinė ūkio struktūra.

3. Ūkinis gamtinių sąlygų ir išteklių įvertinimas.

4. Nauja Kinijos ūkio kryptis.

5. Dabartinė ekonominė situacija.

6. Užsienio prekyba. Prekybos ir investavimo politika.

7. Lietuvos ir Kinijos ekonominiai santykiai.

8. Išvados.

9. Literatūra.

10. Tinklapiai

1.ĮVADAS

Kinija – viena iš didžiausių žemės rutulio šalių. Gyventojų skaičiumi Kinija užima pirmą vietą pasaulyje. Plotu – trečią (po Rusijos Federacijos ir Kanados).

Kinijos Liaudies Respublika yra Rytų ir Centrinėje Azijoje. Ji tęsiasi iš rytų į vakarus daugiau kaip 5 tūkst. km, o iš šiaurės į pietus – beveik 4 tūkst. km. Didžioji Kinijos dalis yra grynai kontinentinė šalis. Apie pusę šalies teritorijos yra daugiau kaip 1000 km nuo jūros. Kinijos siena labai ilga. Sausumos siena yra žymiai ilgesnė, negu su jūra susisiekianti siena. Sausumoje Kinija ribojasi šiaurės vakaruose, šiaurėje ir šiaurės rytuose su Rusijos Federacija, Mongolija, Korėjos Liaudies Demokratine Respublika, pietvakariuose ir pietuose su eile besivystančių šalių – Afganistanu, Indija, Nepalu, Birma, Laosu ir Vietnamu.

Nors didžioji Kinijos teritorijos dalis yra toli nuo jūros, jūros pakrantė Kinijos gyvenime turi didelę reikšmę. Nuo seno ji buvo vartai ryšiams su užsieniu. Tačiau jūrų keliais buvo naudojamasi ne tik prekybai – pro juos praeityje į Kiniją prasiskverbdavo užsienio grobikai.

1978 metais Kinijos vadovybė pradėjo Tarybų Sąjungos pavyzdžiu sukurtos nerangios ir neefektyvins planinės ekonomikos liberalizavimą, judėjimą į rinką orientuotos sistemos link.

Įvykdyta žemės ūkio reforma, atsisakyta senos ir nepasiteisinusios kolektyvizacijos sistemos, pereita prie namų ūkių žemdirbystės, remiama ne žemės ūkio veikla, tai sudarė palankias sąlygas smulkaus verslo atsiradimui ir vystymuisi.

1980 metais pradėtos kurti Specialiosios ekonominės zonos (SEZ), kurių tikslas – sudarant įvairias lengvatas, palankias sąlygas, pritraukti užsienio investicijas.

Reformos vykdytos fiskalinėje, finansinėje, bankų, kainų politikos srityse.

Visa tai lėmė greitą Kinijos ekonomikos augimą, – kelis kartus išaugo bendras vidaus produktas, padidėjo gyventojų pajamos, pakilo vartojimo lygis. Ypatingai sparčiai vystėsi rytiniai pakrantės regionai, kuriuose įsteigtos specialiosios ekonominės zonos susilaukė gausių užsienio investicijų, išnaudodami palankias mokesčių, administravimo bei pigios darbo jėgos sąlygas į SEZ‘us savo gamybą perkėlė nemažas skaičius užsienio valstybių. Kita vertus, ne viskas buvo taip jau gerai, sukurta hibridiška Kinijos ekonominė sistema (mišrios ekonomikos) turėjo gana ryškių neigiamų tie socializmo (biurokratija, korupcija), tiek kapitalizmo (sunkiai kontroliuojama infliacija, didelė pajamų diferenciacija) bruožų.

Kinijai sunkiai sekėsi veiksmingai derinti planinę su rinkos ekonomika. Augo užsienio prekyba, stipriai išsiplėtė specialiosios ekonominės zonos, kurios pritraukė dar daugiau užsienio kapitalo. Pastebimas kasmetinis beveik 10% siekiantis Kinijos ekonomikos augimas, kuris tik per 1997-1998 metų Azijos finansinės krizės metu buvo sumažėjęs.

2.TERITORINĖ ŪKIO STRUKTŪRA

Ūkis Kinijoje išsidėstęs labai netolygiai. Nors po revoliucijos šalies vakarų rajonuose buvo išvystyta sunkioji pramonė ir transporto statyba, didžioji pramonės ir žemės ūkio – taip pat ir gyventojų – dalis susitelkusi šalies šiaurės rytuose ir rytuose.

Ekonominiu išsivystymu ypač skiriasi KLR Šiaurės Rytai. Jie užima palyginti nedidelį plotą, bet šalies ekonomikoje vaidina labai didelį vaidmenį. Tai svarbiausias sunkiosios pramonės rajonas, svarbiausia anglies ir metalurgijos bazė šalyje. Šiaurės Rytuose labiausiai išvystyta anglies gavyba, ketaus, plieno, daugelio spalvotųjų metalų gamyba, mašinų gamyba, metalų apdirbimas, chemija ir miško medžiagos apdirbimas. Čia taip pat yra įvairių lengvosios ir maisto pramonės įmonių.

Šiaurės Rytuose išvystytas ir žemės ūkis, kuris čia specializuotas sojos ir grūdinių kultūrų (gaoliano, kviečių ir čiumizos) auginimui. Šiame rajone palyginti daug geležinkelio linijų, pietuose yra išėjimas į jūrą.

Pramonė daugiausia sutelkta centrinėje ir pietinėje Šiaurės Rytų dalyje. Iš miestų paminėtinas Šenjanas (Mukdenas) ir Charbinas.

Kinijos rytiniai rajonai, užimantys plotą nuo Didžiosios kinų sienos iki Pietų Kinijos jūros pietuose (išskyrus Šanchajaus pramoninį rajoną), industrializacijos lygiu neprilygsta Šiaurės Rytams, bet užtat juose susitelkusi pagrindinė Kinijos gyventojų masė, jie duoda didžiausią dalį šalies žemės ūkio ir pramonės produkcijos. Didesnė šių rajonų teritorijos dalis tankiai gyvenama ir įsisavinta. Čia vyrauja žemės ūkis, išvystytos su žemdirbyste susijusios lengvosios ir maisto pramonės šakos. Taip pat, naudojant esamus mineralinius išteklius, išvystyta ir sunkioji pramonė, ypač šiaurinėse ir centrinėse srityse. Rytiniuose rajonuose palyginti tankus susisiekimo kelių tinklas, išvystytas geležinkelių ir upių transportas. Upių slėniuose ir jūros pakrantėje yra daug
didelių miestų. Čia yra ir svarbiausi Kinijos uostai. Iš miestų ypač paminėtini Pekinas, Šanchajus, Tianczinis, Uchanė, Nankinas, Guančžou.

Kinijos Šiaurės Vakarų ir Vakarų rajonai, į kuriuos įeina keletas provincijų ir nacionalinių mažumų autonominių rajonų (jų tarpe Sincziano-Uigurų ir Tibeto autonominiai rajonai), užima didžiulę teritoriją, bet jie retai gyvenami ir mažai įsisavinami ekonominiu atžvilgiu. Čia vyrauja kalnai, pusdykumės ir dykumos. Žemdirbystė išvystyta oazėse. Didesnėje teritorijos dalyje paplitusi ganyklinė gyvulininkystė. Šiaurės Vakarų ir Vakarų rajonuose gausu mineralinių išteklių, bet atšiaurios gamtinės sąlygos, kelių stoka ir gyventojų retumas neleidžia panaudoti gamtos turtų. Po revoliucijos Šiaurės Vakaruose pradėta siurbti naftą (Juiminyje, Karamajuje)., kasti anglį, spalvotųjų metalų rūdas. Miestuose pradėta vystyti apdirbamąją pramonę. Svarbiausi miestai Kinijos Šiaurės vakarų ir vakarų dalyje – Lančžou, Sianis, Urumčis – Sincziano-Uigurų autonominės srities centras, Lhasa – svarbiausias Tibeto miestas, religinis budizmo centras.

3.ŪKINIS GAMTINIŲ SĄLYGŲ IR IŠTEKLIŲ ĮVERTINIMAS

Kinijos teritorijos išsiplėtimas tiek į plotį, tiek meridiano kryptimis nulemia gamtinių sąlygų įvertinimą. Didelės įtakos Kinijos ūkio vystymuisi ir išsidėstymui turi skirtumas tarp jos rytinių, pajūrio rajonų ir vakarinių, esančių Azijos žemyno gilumoje. Kinijos rytuose vyrauja žemumos, kalvotos lygumos ir neaukšti kalnai; čia platus upių tinklas ir žemdirbystei palankios dirvos bei klimato sąlygos. Tuo tarpu Vakarų Kinija yra aukštų kalnų ir plokščiakalnių šalis su sausu klimatu, su didžiuliais sausų stepių ir dykumų plotais.

Pagal reljefo pobūdį Kinija iš esmės yra kalnų šalis: kalnai ir aukštumos užima 4/5 jos teritorijos. Didžiausią aukšti kalnai pasiekia Vakarų Kinijoje, kur tęsiasi trys milžiniškos kalnų sistemos su aukštumomis, viršijančiomis 7000 m: Himalajai, Kunlunis ir Tianšanis. Tarp Himalajų ir Kunlunio iškilęs didžiulis, aukščiausias pasaulyje Tibeto kalnynas.

Aukšti kalnai ir plokščiakalniai labai apsunkina žemės ūkio (ypač žemdirbystės) ir transporto vystymą. Palankiausia žemės ūkio yra rytinė, prie jūros esanti šalies dalis, kur tęsiasi Didžioji Kinijos lyguma, Dunbėjaus žemuma šiaurės rytuose ir neaukštos kalvotos prieškalnės.

Rytų Kinijos teritoriją kerta trys didelės upės – Chuanchė, Janczė ir Siczianas. Jos visos prasideda kalnuotose vakarų srityse, teka į rytus, žemupyje išeina į lygumas ir įteka į Ramiojo vandenyno jūras. Šios upė, ypač didžiausia iš jų – Janczė, turi didelę reikšmę kaip susisiekimo keliai ir drėkinimo šaltiniai. Jų žemupyje yra derlingos žemumos. Šiaurės rytuose didžiausia upė yra Amūras, tekantis palei siena su Rusijos Federacija. Didesnė Vakarų Kinijos dalis neturi vandens susisiekimo su vandenynu. Kinijos upėse sutelktos didelės hidroenergijos atsargos (apie 550 mln. kilovatų). Kinijos upės, ypač Chuanchė, dažnai patvinsta, nes lietingu laikotarpiu iškrenta labai daug kritulių. Šie potvyniai u[ių slėnių gyventojams atnešdavo daug nelaimių. Pirmaisiais metais po liaudies revoliucijos pergalės Kinijoje buvo pradėti upių reguliavimo, krantų stiprinimo ir užtvankų statymo darbai, tačiau paskutiniu metu šiems darbams nėra skiriama reikiamo dėmesio.

Daugiau kaip 9/10 Kinijos teritorijos yra vidutinėje šiaurės pusrutulio klimato juostoje ir tik patys pietūs – tropikų juostoje. Rytų ir Vakarų Kinijos klimatas labai skiriasi. Rytinėje Kinijos dalyje klimatas musoninis, su lietingomis vasaromis ir sausomis žiemomis. Šiaurėje klimatas vidutinis, su palyginti atšiauriomis žiemomis, vidurinėje dalyje – subtropinis, su švelniomis žiemomis, pietuose – tropinis (karštas ir drėgnas)/ nors vidutinis metinis kritulių kiekis Kinijos rytuose didelis, žemdirbystei daugelyje rajonų reikalingas dirbtinis drėkinimas, nes krituliai metų laikais pasiskirstę netolygiai ir yra audringų liūčių pobūdžio. Didelė vandens dalis sparčiai nuteka, nespėdama susigerti į žemę. Be to, kritulių kiekis atskirais metais labai nevienodės.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1371 žodžiai iš 4482 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.