Kinų opera
5 (100%) 1 vote

Kinų opera

Kinams opera – tai ne pramoga ar nerūpestingas laiko leidimas. Kinijoje opera atlieka aukštesnę misiją – ji ne tik žadina jausmus, bet ir įvairiais būdais aiškina gyvenimo prasmę. Pamokymai – vienas svarbiausių Rytų šalies operos elementų ir dramaturgijos bruožų.

Kinų opera visai nepanaši į tradicinius Vakarų šalių spektaklius, vaidinamus ištaiginguose sudėtingais scenos įrenginiais aprūpintuose teatruose, kuriuose dažnai dainuojama užsienio kalbomis ir plėtojami įmantrūs neįprasti siužetai. Vakarų šalyse opera – elitinė meno rūšis, o Kinijoje ja gėrisi ir džiaugiasi turtingas ir vargšas, miestietis ir kaimietis, išsilavinę žmonės ir beraščiai. Siužetai čia paprasti ir visiems suprantami – tai temos iš istorijos, religijos bei populiariosios literatūros. Vietiniu dialektu dainuojami spektakliai atliekami triukšmingose arbatinėse, privačiuose namuose, klubuose, šventyklose ir atvirose aikštėse. Kinų tradicinė opera – įvairialypė meno rūšis, apimanti dainavimą, muziką, dialogą, akrobatiką, kovos menus, pantomimą.

Tūkstantmetė istorija

Kinų operos šaknys siekia žilą senovę. Žinoma, kad jau III a. vaidinimai buvo aukštuomenės rūmų pramogų dalis. XII a. opera buvo atliekama Songų dinastijos pietinės sostinės Hangzhou milžiniškose atvirose teatrų aikštėse. To meto spektakliuose rimuotas dialogas būdavo deklamuojamas arba dainuojamas. Išlikusių trijų to laikotarpio operų aprašai liudija, kad spektakliai neturėdavo padalijimų į veiksmus ar scenas. Juose dalyvaudavo styginių ar pučiamųjų instrumentų orkestrai, scenos chorai, kurie pritardavo pagrindinėms arijoms, kartais drauge dainuodavo net ir žiūrovai. XIII a. pradžioje šalies šiaurėje vyravo zaju operos forma – daugiaveiksmis spektaklis, kuriame pagrindinis veikėjas, pasitelkdamas vieną ritminę schemą viso veiksmo metu, dainuodavo lyrinę partiją, o kiti dalyviai deklamuodavo savo vaidmenis. Tuo metu, kai aukštuomenė mėgavosi zaju opera šiaurinėje sostinėje, šalies pietuose klestėjo stebuklinių pasakų pagrindu kuriama liaudies opera.

Susiliejus Šiaurės provincijų dainavimo technikos tradicijoms su pietinių šalies dalių melodijomis, gimė naujas dainavimo žanras, pamažu išsirutuliojęs į kunqu operą. Buvo pritaikyti to laikotarpio muzikos instrumentai ir sukurta akompanavimo metodika, deranti prie naujos dainavimo manieros.

Pradžioje kunqu spektakliuose buvo dainuojama be kostiumų, grimo ar vaidybos. Tik XVI a. žymus dramaturgas, poetas ir muzikas Liang Chenyu pavertė kunqu į sceninę dramą. Vos pristatyta Pekine, ji tapo viena iš dviejų oficialių dramos formų imperatoriaus rūmuose, o netrukus ir visos nacijos favorite. Gimė daug kunqu pjesių autorių ir atlikėjų, kuriuos palankiai įvertino ir specialistai, ir eiliniai žiūrovai. Net neišsilavinę kaimiečiai traukdavo arijų dalis iš žymiausių pastatymų. Kunqu išlaikė populiariausios nacionalinio stiliaus dramos pozicijas daugiau kaip 200 metų, palikdama ryškų pėdsaką atlikimo mene.

Kai kunqu buvo pradėta vaidinti daugiausia privilegijuotoms klasėms ir imperatoriaus rūmų nariams, ji tapo labai formali ir stilizuota. Be galo ištęsti spektakliai (trukdavo iki 20 valandų, juos sudarydavo iki 50 veiksmų) atstūmė didžiąją dalį savo žiūrovų. Pradžioje buvusi labai elegantiška ir spalvinga, pamažu kunqu opera suvienodėjo, jos melodijos tapo niūrios ir ją tebemėgo tik ištikimiausi jos gerbėjai.

Mažėjant kunqu populiarumui, XVIII a. paplito įvairiapusiškesnė huabu ir elegantiškoji yabu operos formos. Jų dainų žodžiai buvo lengvai suprantami netgi žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, o siužetai – jiems artimi ir populiarūs. Lemtingas posūkis Pekino imperatoriaus rūmuose įvyko 1790 m., kai keletas Anhui operos trupių atvyko pareikšti pagarbos gimtadienio proga imperatoriui ir jo karališkosios šeimos nariams. Pasilikę Pekine, artistai ir toliau vaidino eiliniams žiūrovams, pelnydami jų prielankumą. Varžybos tarp kelių operos formų buvo naudingos Kinijos dramai, nes čia nebuvo laimėjusių ir pralaimėjusių. Pekino opera absorbavo vietinių operų melodijas, nepamiršdama ir žymiausių kunqu arijų.

Nacionalinės Pekino operos technikos pagrindu liko kunqu vaidinimo stilius, o būsimieji Pekino operos atlikėjai daugelį metų tobulino kunqu įgūdžius. Susiliejus skirtingoms formoms, Pekino opera įgavo savitą veidą, ir susiformavo naujas operos stilius, pripažintas nacionaline Kinijos opera.

Pasaulio paveldo sąraše

2001 m. UNESCO pirmą kartą suteikė “Žmonijos žodinės ir neapčiuopiamos kūrybos palikimo šedevrų” titulą devyniolikai žymiausių kultūros išraiškos formų iš įvairių pasaulio regionų. Tarp jų buvo tradicinė kinų opera kunqu. Kiniškoji opera bendro žmonijos kultūros palikimo sudėtine dalimi tapo neatsitiktinai. Atrinkimo procese svarbiausiais kriterijais laikyti iškili kultūrinio palikimo vertė, gilios kultūrinės tradicijos šaknys, kultūrinis identiškumas, šiandieninė kultūrinė ir visuomeninė reikšmė, pritaikytų gebėjimų tobulumas, gyvas ir unikalus kultūrinės tradicijos liudininkas bei jo išnykimo rizika. Per keletą šimtmečių kunqu patyrė populiarumo kilimo ir smukimo laikotarpius, tačiau niekada neabejota išskirtiniu jos statusu. Ji suvaidino pagrindinį vaidmenį kuriant kitas tradicinės
operos formas ir visuomet turėjo aistringų gerbėjų. Kinijoje kunqu paskelbta ypač saugotina meno rūšimi, kuriai puoselėti numatyti specialūs būdai ir priemonės.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 808 žodžiai iš 2387 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.