PILKASIS IR BALTASIS KIŠKIAI
KIŠKINIAI
Kūno ilgis 25 – 75 cm. Uodega trumpa , bet iš išorės aiškiai matoma. Ausys gana ilgos, smailiomis viršūnėmis. Priekinės kojos penkiapirštės, gerokai už jas ilgesnės užpakalinės – keturpirštės. Letenų apačia apžėlusi plaukais. Kailiukas purus ir švelnus, kai kurių trumpaplaukis ir šiurkštokas. Dantų 28, iš jų skruostinių.
Paplitę visų žemynų (išskyrus Antarktidą) įvairiuose landšaftuose. Gyvena miškuose, krūmuose, tarp aukštų žolių.
Dauguma rūšių – medžiojamieji žvėreliai, medžiojami dėl kailio, mėsos. Domestikuotus triušius augina žvėrininkystės ūkiai ir mėgėjai, išvesta daug įvairių jų veislių.
Šeimoje 43 – 45 rūšys. Lietuvoje – 2.
Kailis žiemą ir vasarą pilkai rusvas. Uodega pailga, jos viršutinėje pusėje visada yra rusvai juoda pailga dėmė ( 1 pav. ).
Didžiųjų kandžių priekinio paviršiaus išilginė vagelė yra danties viduryje. Pilkojo kiškio kailis vasarą rusvai pilkšvas, žiemą baltas. Uodega apvali, vasarą iš viršaus pilkšva, žiemą balta, tamsios dėmės nėra. Didžiųjų kandžių priekinio paviršiaus išilginė vagelė yra arčiau danties vidinio krašto.
PILKASIS KIŠKIS
Panašus įnaminį triušį. Priekinės kojos plonesnės ir trumpesnės negu užpakalinės. Nagai ilgi, aštrūs, tik senų žvėrelių jie būna trumpi ir atbukę. Pėdos siauresnės negu baltojo kiškio, apaugusios tankiais plaukais. Jose daug prakaito liaukų, todėl neaplimpa sniegu. Ausys ilgos (palenktos į priekį gerokai išsikiša už snukio galo) ( 2 pav. ).
Kailis tankus ir švelnus, vasarą gelsvai rudas, žiemą pilkšvesnis. Nugaros vilnaplaukių viršūnes tamsios, todėl kailis atrodo margas. Akuotplaukiai ir vilnaplaukių pamatinė dalis balti. Krūtinė, ruožas ant šonų ir priekinės galūnės molio spalvos, viršugalvis juosvas, skruostai ir priekinė galvos dalis pilkšvi, pilvas baltas. Ausų išoriniu kraštu eina juoda juosta. Uodegos viršutinėje pusėje yra pailga rusvai juoda dėmė („gėlė‘‘). Patelių kailis truputį rudesnis, bet tai neryškus lyčių skiriamasis požymis. Lietuvos kiškių nugara šiek tiek garbanota, o jauniklių kaktoje yra balta dėmelė.
Kiškiai šeriasi 2 kartus: pavasarį – nuo kovo iki gegužės ar birželio, o rudenį – nuo spalio iki lapkričio mėn. Vėlyvų vadų jaunikliai ir ligoti kiškiai išsišeria vėliau.
Patinai ir patelės didumu beveik nesiskiria. Lietuvoje kiškiai šiek tiek kiškiai stambesni negu Vakarų Europoje.
Kaukolės smegeninė dalis plati ir plokščia ( 3 pav.).
Užorbitinės ataugos plačios, su dviem smailiais kampais. Nosikauliai taip pat platūs, jų priekiniai galai aštrūs. Apatinis žandikaulis palyginti plonas.
Didieji kandžiai kalto formos, jų priekinio paviršiaus viduryje yra išilginė vagelė, kuri ilgesnė ir gilesnė negu baltojo kiškio ( 4 pav. ).
Kokiam porūšiui priklauso Lietuvos pilkasis kiškis, tikslių duomenų nėra. T.Ivanauskas jau 1921 m. Pastebėjo, kad Rytų ir Vakarų Lietuvoje kiškiai skiriasi kailio spalva, didumu ir kai kuriais morfologiniais požymiais. Jo manymu Lietuvos pilkojo kiškio sistematiką dar reikia tyrinėti.
PAPLITIMAS
Rytuose arealas prasideda nuo Baikalo ir tęsiasi į vakarus iki Pirėnų kalnų, šiaurėje siekia pietinę Švedija, Suomiją, Airiją, Škotiją, Kareliją, Archangelsko sritį apie Ladogą ir Onegą, Užuralės rajonus ( Uralo kalnų taigoje negyvena ), pietuose eina iki šiaurės vakarų Kazachstano, Mažosios Azijos. Gyvena ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500 – 2000 m virš jūros lygio. Nuo1936 m. Kiškis aklimatizuojamas Pietų Sibire, tolimųjų Rytų rajonuose.
Lietuvoje XV XVIII a. Pilkasis kiškis buvo retesnis už baltąjį kiškį veikė nepalankiai, pilkajam buvo palankūs, todėl, neilgai trukus,jis tapo dominuojančia rūšimi.
Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje – iki 250 – 290 tūkstančių ( 5 pav.).
Tada net 28 respublikos rajonuose vidutinis tankumas buvo 50 – 70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo ploto, 12 rajonų – 20 – 40 ir tik viename Vilniaus rajone – mažiau kaip 10 kiškių. Vidutinis tankumas respublikoje buvo 40 – 50 kiškių 1000 ha. Paskutinį dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo 3 kartus.1985 m. vidutinis tankumas buvo tik 12,8 o atskiruose rajonuose – nuo 3 iki 38 kiškių 1000 ha ( 6 pav.).
Kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.
Ankščiau kiškių gausumą daugiausia lėmė biotiniai ir abiotiniai veiksniai – užsitęsusios žiemos,daug kritulių ir šalti orai veisimosi periodu, plėšrūnai ir kt. Dabar svarbiausias kiškių populiacijos reguliatorius – ekologinės sąlygos, trikdymas, be to, daug jų žūva per laukų darbus, dėl transporto ir kitų antropogeninių faktorių.
BIOLOGIJA
Tinka įvairus kraštovaizdis. Šis žvėrelis gana sėslus, bet būdamas judrus, greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Žiemą per didelius šalčius ir rudenį vėjuotomis dienomis slapstosi giraitėse, soduose; per darganas ir ūkanotomis dienomis – atvirose vietose: prie pavienio krūmo, kupsto, kauburėlio ar tankios žolės plotelyje tačiau tik ten, iš kur gali matyti aplinką ( 7 – 9 pav.).
Dėl intensyvios
žmogaus ūkinės veiklos kiškiai apsigyvena miškuose ir nedirbamos žemės plotuose. Čia jų, ypač žiemą, būna 3 kartus daugiau negu gretimuose dideliuose laukuose. Geriausia jų( 50 – 70%) II ir III amžiaus klasės medynuose su gerai išsivysčiusiu traku. Aptinkami ir lapuočių bei lapuočių su eglėmis jaunuolynuose, kur medeliai ne aukštesni kaip 2 m, prie kvartalinių proskynų, naujose kirtavietėse. Didelių spygliuočių miškų nelabai mėgsta. Iš laukų išeina, kai sniego danga pasiekia 30 cm.
Aktyviausi būna vakare, 18 – 24 val., ir rytą iki vidurdienio mažiausiai aktyvūs naktimis. Pavasarį, veisimosi periodu, aktyvesni negu rudenį.
Per parą kiškis pabuvoja vidutiniškai 65 ha plote, bet aktyviausiai panaudoja apie 20 ha, pavojaus atveju – iki 1 km spindulio teritoriją.
Paros teritorijoje kiškis minta keliose vietose ir turi 2 – 3 gulyklas.Pavasarį guoliai būna krūmuose, jaunuolynuose, pamiškėse (22% aptiktų gulyklų), rečiau – laukuose (21% ), pievose ( 7% ).Vasarą iki 50% guolių aptinkama žemės ūkio naudmenose, kur kiškis maitinasi ir veda jauniklius.
Kiškio individuali teritorija ne mažesnė kaip 50 ha (patinų – iki 22,5, patelių – iki 310 ha). Atskirų kiškių individualios teritorijos dažnai susikloja, bet agresyvių konfliktų dėl to nebūna. Patelės dažniau keičia buvimo vietą, reiklesnės aplinkos sąlygoms kiškiavimosi ir laktacijos periodu.
Skrandis paprastas, bet su dviem fiziologiniais skyriais: fundaliniu ( maistas fermentuojamas ) ir pilioriniu ( virškinamas ). Skrandžio talpa iki 350 ml. Normalus kiškių fiziologinis procesas – koprofagija. Naktį jie išskiria minkštos konsistencijos ekskrementus ( juose yra iki 30% baltymų ), kuriuos nulaižo nuo analinės angos ir nekramtę nuryja. Kietieji (dieniniai) ekskrementai susidaro pakartotinai suvirškinus minkštuosius. Vasarą kai kiškiai minta žole, jie būna rusvai žalsvi, o žiemą kai minta sumedėjusiais augalais gelsvai – rudi.