Klaipėdiškių lietuvių kova už klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos
5 (100%) 1 vote

Klaipėdiškių lietuvių kova už klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos

Klaipėdiškių lietuvių kova už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos



Klaipėdos ginkluotas sukilimas. Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas. Vyriausiuoju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinæs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, Viliaus Šaulinskio, Jurgio Brūvelaičio, J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

1923 m. sausio 3-5 d. Kaune įvyko slaptos konsultacijos – tarėsi E. Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje J. Žilius, vyriausiasis savanorių kariuomenės vadas J. Budrys ir E. Simonaitis. Šiame pasitarime buvo galutinai parengtas Klaipėdos krašto užėmimo planas.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmajame atsišaukime “Klaipėdos gyventojai!”, paskelbtame 1923 m. sausio 4 d., buvo pranešta apie komiteto įsteigimą, jo tikslus, gyventojai kviečiami remti jo politiką, kurti vietose skyrius; nutarta kreiptis pagalbos į brolius lietuvius Lietuvoje, Amerikoje ir kitur. Komiteto skyriai įsteigti Šilutėje, Pagėgiuose, Rusnėje, Priekulėje, Vanaguose. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sujudo visas kraštas. Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius. Iš viso sukilime dalyvavo apie 300 klaipėdiškių savanorių. Į atsišaukimą buvo atsiliepta labai entuziastingai: daug šaulių ir būriais, ir pavieniui traukė Klaipėdos link. Kad nekiltų netvarkos, Šaulių sąjungos vadai pareikalavo neveikti savo nuožiūra; neorganizuoti šauliai buvo sulaikyti pasienyje, nuginkluoti, atimti narių liudijimai. Viskas turėjo būti atlikta organizuotai ir apgalvotai. Savanoriams buvo nustatytos tam tikros sąlygos: 1) kiekvienas savanoris turėjo raštu pasižadėti ištikimai tarnauti pulke 6 mėnesius; 2) turėti Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ir lietuvių organizacijos liudijimą apie patikimumą; 3) turėti pasą ar kitą asmens liudijimą; 4) savanoriui nustatytas 2 lt atlyginimas per dieną; 5) nelaimės atveju savanorio šeimai suteikiama vienkartinė pašalpa; 6) invalidams garantuojamas aprūpinimas; 7) už maistą atskaitoma iš gaunamos 2 lt algos; 8) kariuomenės vadui suteikta teisė nusižengusį savanotį pašalinti iš pulko.

Savanoriai buvo apsirengæ civiliais rūbais, apsiginklavæ senais ginklais, ant rankovių užsirišæ žalias juostas su raidėmis MLS, t. y. Mažosios Lietuvos savanoris.

Pinigais ir maisto produktais Klaipėdos savanorius rėmė Kaune įsteigtas Klaipėdos lietuviams remti komitetas su skyriais visoje Lietuvoje, o doleriais – Čikagoje sudarytas Klaipėdos gelbėjimo komitetas.

Kaipgi klaipėdiškiai žiūrėjo į krašto prijungimą prie Lietuvos? Vokiečių dvarininkai ir valdininkija pasisakė už “laisvąją valstybæ” ir priešinosi krašto prijungimui prie Lietuvos. Dauguma valstiečių, gausiausias ir lietuviškiausias socialinis sluoksnis, abejojo. Jie bijojo dėtis prie besikuriančios grynai žemės ūkio valstybės, atsidurti Lietuvos valstiečio padėtyje, nenorėjo netekti Vokietijos rinkų žemės ūkio produktams. Prekybininkai ir pramoninkai neprieštaravo Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, nes jiems magėjo Lietuvos rinka, o uostui platus užnugaris – visa Lietuva. Darbininkai irgi nebuvo linkæ dėtis prie Lietovos, nes buvo įsitikinæ, kad sumažės darbo užmokestis ir kad jų socialinė padėtis taps blogesnė – susilygins su Lietuvos darbininkų padėtimi. Vyriausias savanorių kariuomenės vadas J. Budrys pranešė Lietuvos generalinio štabo viršininkui, kad apie 60% vietinių gyventojų pritaria ar remia sukilimą, 30% laikosi pasyviai ir tik 10% remia freištatininkus ar Vokietiją.

Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas pasitraukė į Šilutæ, nes buvo gauta žinių, kad norima jo narius suimti, o veiklą užgniaužti. 1923 m. sausio 9 d. jis išleido svarbų manifestą, skelbiantį, kad komiteto nariai visą krašto valdžią ima į savo rankas, šalina V. Steputaičio direktoriją, paveda E. Simonaičiui per tris dienas sudaryti naują direktoriją, skelbia lietuvių ir vokiečių kalbų lygybæ, visų krašto piliečių lygias teisias. Manifestą pasirašė komiteto nariai: M. Jankus, J. Strėkys, J. Lėbartas, V. Šaulinskis ir J. Brūvelaitis. 1923 m. sausio 13 d. Šilutėje buvo sudaryta E. Simonaičio direktorija, vadinamoji sukilėlių direktorija, jos nariais paskirti V. Gaigalaitis, Martynas Reizgys, Jonas Toleikis, K. Lekšas.

1922 m. gruodžio pabaigoje vyko paskutiniai pasirengimai užimti Klaipėdą. Parengtas detalus sukilimo planas. Lietuvos karinė vadovybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, griebėsi tam tikros apgaulės. Labai slapta nutarta pasiųsti geležinkeliu kelis reguliariosios kariuomenės dalinius su ginklais prie sienos. Kariai vagonuose buvo perrengti civiliais rūbais, oficialiai paskelbta, kad geležinkeliu siunčiamas naujokų ešalonas į pasienio pulką atlikti privalomosios karinės tarnybos. Kita dalis kareivių, pėsčiomis atvykæ prie sienos, irgi buvo perrengti civiliais drabužiais. 1923 m. sausio 10 d. kariuomenės
daliniai perėjo Klaipėdos krašto sieną. Lietuvos vyriausybė labai rizikavo mesdama kariuomenæ į Antantės valstybių užimtą kraštą.

Krašte buvo sutelkta daugiau kaip 1000 asmenų: reguliariosios kariuomenės karių, karo mokyklos kariūnų, šaulių ir savanorių, pavadintų Ypatingos paskirties rinktine, kurioje buvo 40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 savanorių. Rinktinė turėjo 63 arklius, 21 kulkosvaidį, 1 komutatorių, 17 telefono aparatų, 3 automobilius ir 4 motociklus. Medicinos personalą sudarė 2 gydytojai ir 6 sanitarai puskarininkiai.

Krašte buvo įvesta ypatigoji padėtis. Sukilėliai pasiskelbė sukilæ prieš vokiškąją krašto direktoriją, tačiau nekariaują su Antante.

Prancūzų karinės jėgos buvo mažesnės, t. y. jie turėjo 250 kareivių, apie 200 policininkų ir apie 150 vokiečių savanorių, tačiau jie buvo geriau ginkluoti, turėjo apie 40-50 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų. Vokietija atsargumo dėlei sutraukė savo kariuomenæ prie Tilžės tilto.

Pagrindinės kovos vyko dėl Klaipėdos. Sukilėlių žygis į Klaipėdą 1923 m. sausio 10 d. sutapo su prancūzų ir belgų žygiu į Ruro sritį. 1923 m. sausio 11 d. savanoriai apsupo Klaipėdą ir pareikalavo, kad prancūzai pasiduotų. Prasidėjo mūšiai dėl Klaipėdos. 1923 m. sausio 15 d. savanoriai įžengė į Klaipėdą, užėmė prefektūrą, t. y. vyriausiojo komisaro G. Petisnė būstinæ, nuginklavo ten buvusius kareivius. Miestas atsidūrė sukilėlių rankose. Prancūzų kareiviai buvo įsitvirtinæ Klaipėdos kareivinėse, reikėjo juos priversti pasiduoti. Po intensyvių susišaudymų buvo sudarytos paliaubos. Kaip pranešė Klaipėdos 7-ojo žvalgų pulko viršininkas vyresnysis leitenantas Staškevičius sausio 16 d. mūšyje žuvo apie 20 savanorių ir kareivių, o 18 d. – du karininkai, keturi kareiviai ir penki šauliai, du sužeisti. Prancūzų nuostoliai buvo mažesni: du kareiviai nukauti, trys sužeisti, 23 paimti į nelaisvæ, iš jų vienas karininkas, septyni kareiviai ir penkiolika vokiečių policininkų.

To meto spaudoje buvo skelbiami įvairūs žuvusiųjų per Klaipėdos sukilimą duomenys. Tačiau V. Vareikis nustatė, kad žuvo 12 žmonių. Tai karininkai: E. Noreika, V. Burokevičius, Karo mokyklos kariūnas V. Stašelis, Milicijos mokyklos kursantas V. Vilkas, eiliniai: J. Simonavičius, A. Viliūnas, P. Trinkūnas ir šauliai: F. Lukšys, A. Jesaitis, J. Pleškys, A. Ubavičius, peršalæs mirė A. Martus.

Sausio penkioliktoji-Klaipėdos išvadavimo, taip pat Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena vėliau buvo paskelbta valstybine Klaipėdos krašto švente.

Kaip minėta, įvykiai Klaipėdoje sutapo su Prancūzijos ir Belgijos kariuomenės dalių įvedimu 1923 m. sausio 11-16 d. į Ruro kraštą ir jo okupavimu. Todėl Klaipėdos įvykiai įš pradžių nesukėlė didesnio atgarsio užsienyje. Kai Antantės valstybės diplomatiniais kanalais pasiteiravo apie jas pasiekusias žinias, Lietuvos vyriausybė paneigė reguliariosios kariuomenės dalyvavimą šioje akcijoje, gyventojai sukilæ prieš nepakenčiamą vokiečių direktoriją.

Vyriausiasis komisaras G. Petisnė vyriausiajam savanorių kariuomenės vadui J. Budriui įteikė protesto notą: prieš prancūzų įgulą panaudota ginkluota jėga ir jis laukiąs instrujkcijų iš Prancūzijos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1267 žodžiai iš 4167 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.