Klaipėdos kraštas mažosios Lietuvos provincija
5 (100%) 1 vote

Klaipėdos kraštas mažosios Lietuvos provincija

Klaipėdos kraštas – Mažosios Lietuvos provincija

( iki 1923 m.)

Autorius

1999

1252 metais įkurtas Klaipėdos miestas – pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai.

Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. Vokietija turėjo sumokėti ne tik didžiules reparacijas šalims nugalėtojoms, bet ir neteko eilės teritorijų – Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir Vakarų Prūsijos dalies – kaimyninių valstybių naudai. 1919 metų gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28 ir 99 straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių – nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl:

1. Vokietijos delegacijų protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas, lietuviai beveik neturi gyventojų persvaros krašte ir tik “nedidelė lietuvių politikų grupė, neturinti jokios atramos” nori susijungti su katalikiškais Rusijos lietuviais.

2. Dėl to, kad Lietuva, turinti teritorinių ginčų su Lenkija, dar nebuvo pripažinta de jure iš Antantės valstybių pusės.

3. Dėl Lenkijos delegacijos Versalio Taikos kon-ferencijoje reikalavimų. Ji siekė gauti kuo daugiau teisių į Klaipėdos kraštą, kurios uostas buvo labai svarbus lenkų medienos eksportui. Be to, ir aktyvi Lenkijos rėmėja – Prancūzija – buvo labiau suinteresuota Klaipėdą atiduoti ne Lietuvai, bet bendrai Lietuvos – Lenkijos valstybei.

Klaipėdos krašto atsiskyrimas ir vėlesnis jos atitekimas Lietuvai tapo galimas, visų pirma, Taikos konferencijos pirmininko Prancūzijos premjero Žoržo Klemanso( Clemenceu ) dėka. “Senasis Tigras” Klemanso buvo nusistatęs antivokiškai ir buvo suinteresuotas kuo labiau susilpninti Prancūzijos priešininką – Vokietiją. Jo išvados apie tai, jog Klaipėdos kraštas visada buvo lietuviškas, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą – turėjo įtakos krašto atskyrimui nuo Vokietijos.

Versalio taikos sutarties 39 straipsniu iš Vokietijos buvo atimtas Klaipėdos kraštas, tačiau Lietuva jo negavo. Jį perėmė Prancūzija, numačiusi tokiu būdu priversti Lietuvą tenkinti Lenkijos pretenzijas.

1919 – 1923 metais krašto padėtis buvo panaši į laisvojo Dancingo miesto su savivalda ir administracija ir į plebiscitinių kraštų (kaip Saro žemė) padėtį. 1920 metais vasario 15 dieną Vokietijos komisaras grafas V. Lambsdorfas perdavė krašto valdymą Prancūzijos generolui D. Odri( Odry ), atvykusiam į kraštą su nedideliu Alpių šaulių batalionu. Po poros dienų D. Odri Klaipėdos kraštui valdyti paskyrė “Arbeitsauschuss’o” ( Darbo talkos ) prezidiumą ir pavadino jį krašto Direktorija. Šios Direktorijos pirmininku tapo Klaipėdos miesto burmistras D. Alterbergas( Alterberg ), palankus lenkų – lietuvių uni-jos idėjai, tačiau neturintis pasitikėjimo nei vietos vokiečių, nei lietuvių tarpe. Odri rėmėsi dar prie vokiečių išrinktu priešpar-lamenčiu, kurį sudarė apie 100 narių iš įvairių krašto gyventojų sluoksnių.

Prasidėjo trimetis prancūzų valdymas, ir Klaipėdos krašto būklę R. Valsonokas yra taikliai apibūdinęs prancūziškai: “Teritoire de Memel”.

Tačiau krašte ir toliau veikė Vokietijos įstatymai, administracinė, teismų ir švietimo sistema. Visi tarnautojai – dvasininkai, teisėjai, mokytojai – buvo išlaikomi Prūsijos valdžios. Tiek biznyje, tiek politikoje vokiečių dominavimas buvo neginčijamas. Politiškai neaktyvūs lietuviai neturėjo nei galimybių, nei sugebėjimų pakeisti esamą padėtį.

1920 metų vasarą gubernatorius D. Odri perdavė krašto admi-nistracijos kontrolę civiliniam komisarui G. Petisnei( Petisne ), kuris po D. Odri išvykimo 1921 05 01 tapo vyriausiuoju komisaru.

Petisne palaikė “Freistaato” idėją, manydamas, jog europietiškos kultūros krašto negalima priskirti “neišsivysčiusių Rusijos lietuvių”. Tuo tarpu naujuoju pirmininku tapo lietuvis, dr. Vilius Steputaitis, tiesa pritaręs “laisvosios valstybės” idėjai. Valstybės taryba buvo sumažinta 20 žmonių vokiečių sąskaita. G. Petisne valdymo metais Klaipėda visomis burėmis plaukė “laisvosios valstybės” link. G. Petisne ir Heimatbundo CK iniciatyva buvo įkurta “Darbo talka, siekianti Klaipėdos laisvosios valstybės”. “Freistatininkų” argumentai darė įspūdį Paryžiuje diskutuojantiems politikams ir diplomatams: 1921 m. vasarą Valstybės tarybos pateiktame Klaipėdos krašto biudžete išlaidos ir pajamos buvo subalansuotos.; 1921 m. gruodžio 15 dieną “Darbo talka” suorganizavo savotišką referendumą krašto gyventojų tarpe. Beveik  sulaukusių 20 metų amžiaus krašto gyventojų, kurie nuolat gyveno krašte ir turėjo krašto pasą, pasisakė už laisvąją valstybę.

Vietiniai lietuviai, išskyrus keletą politikų iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos, taip pat nenorėjo prisijungti prie Lietuvos: jie nenorėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir mokėti didesnius mokesčius. Kraštas ekonomiškai buvo geriau išsivystęs negu greta esančio Žemaitijos apskritys: geri keliai jungė kaimus, žemė buvo įdirbama naujausiais
agrokultūriniais metodais, išvystita agloalimentarinė pramonė buvo orientuota į Vokietiją, kur maisto produktai buvo brangesni negu Lietuvoje, o žemės ūkio mašinos ir trąšos – pigesnės. Ką Klaipėdos kraštui galėjo pasiūlyti jauna Lietuvos valstybė, dar neatsigavusi po karo padarytų žaizdų.

Klaipėdos krašto gyventojų laisvas pasirinkimas turėjo alter-natyvas. Vokietija arba laisvoji valstybė. Pirmoji nebuvo reali: anti-vokiška Prancūzijos politika neleido jos įgivendinti. Tą suprato ir patys vokiečiai. Tačiau laisvosios valstybės koncepcijos realizavimas būtų reiškęs Prancūzijos remiamos Lenkijos įtakos susitprėjimą. To nenorėjo nei Vokietija, nei Lietuva. Gana tiksliai tuometinę problemą dėl Klaipėdos priklausomybės apibūdino teisininkas Mykolas Römeris savo dienoraštyje:

“Dėl Klaipėdos, jeigu viena iš alternatyvų – jos grąžinimas Vokie-tijai – yra atmestas, lieka dilema: įjungti Klaipėdą į Lietuvą autono-mijos teisėmis arba padaryti ją laisvu miestu.”

Aktyvi, kartais desperatiška lietuvių politikų kova dėl Klaipėdos Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje rezultatų nedavė: problema dėl Klaipėdos krašto priklausomybės krypo “Freistato” link. 1922 metų pabaigoje Paryžiuje Lietuvių atstovai padarė blogą įspūdį. Nepaisy-damas “Darbo talkos” rezultatų, V.Galaitis tvirtino, kad 90% krašto gyventojų yra lietuviai ir nori prisijungti prie Lietuvos. Jo teiginiai Ambasadorių konferencijos nuostatų nepakeitė.

1920 – 1921 metais lietuvių aktyvumas Klaipėdos klausimu ap-siribojo ekonominiu spaudimu. Lietuvos politikai tikėjosi, kad Antantės šalys sugrąžins Vilnių, užgrobtą Lenkijos, ir todėl nenorėjo iššaukti Ambasadorių konferencijos priešiškumo. Sujungti Klaipėdos ir Vilniaus klausimus būtų buvus taktinė klaida.

Vėliau, jau po Himanso( Hymans ) projekto, kuris siekė apjungti Lietuvą ir Lenkiją, atmetimo, lietuviai suaktyvino ekonominį ir pro-pagandinį spaudimą Klaipėdos kraštui.

1921 m. lapkričio 11 d. Steigiamasis seimas pasisakė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos autonominėmis teisėmis: krašto ūkio, admi-nistracijos, mokesčių, darbo, socialinės apsaugos, teismų, švietimo, kultūros ir tikybos reikalai turėjo būti tvarkomi savarankiškai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1097 žodžiai iš 3644 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.