Klaipėdos krašto atgavimas teisinė padėtis 1923-1939m ir nacių vokietijos įvykdytas jo užgrobimas
5 (100%) 1 vote

Klaipėdos krašto atgavimas teisinė padėtis 1923-1939m ir nacių vokietijos įvykdytas jo užgrobimas

Klaipėdos kraštas Lietuvai gyvybiškai svarbus ne tik kaip sena etnografinė lietuvių žemė, bet ir kaip vartai į Baltijos jūrą. Todėl Lietuvos vyriausybė, gindama tautos interesus, pasinaudojo 1919m. atsiradusia galimybe atgauti šią Mažosios Lietuvos dalį.

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi 1919 m. birželio mėn. 28 d. Mažosios Lietuvos dalis- dešinysis Nemuno krantas, t.y. Klaipėdos kraštas,- buvo atskirtas nuo Vokietijos ir 1923 m. autonominėmis teisėmis prijungtas prie Lietuvos; Lietuvos valstybei jis priklausė 16 metų, nuo 1923 iki 1939 m.

1919 m. sausio pradžioje prasidėjusioje Paryžiaus konferencijoje buvo svarstomi pokario Europos reikalai. Šioje konferencijoje iškilo ir Mažosios Lietuvos susijungimo su besikuriančia Lietuvos valstybe idėja. Į konferenciją 1919 m. vasario 16 d. buvo nusiųsta Lietuvos delegacija, kuri kėlė Mažosios Lietuvos klausimą, rūpinosi, kad istorinės lietuvių žemės būtų atskirtos nuo Vokietijos ir prijungtos prie besikuriančios Lietuvos valstybės. Lenkų delegacija savo ruožtu reikalavo atkurti Lenkiją 1793 m. sienomis, taip siekdama sudaryti federaciją. Taigi Klaipėdos uostas turėjo atitekti netiesiogiai per susitarimą su Lietuva. Ypač smarkiai susidūrė Lenkijos ir Vokietijos interesai- Klaipėdos klausimas tapo svarbus visa Rytų Europos politikos raidai.

1919m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio taikos sutartimi Antantės šalys nugalėtojos privertė Vokietiją grąžinti užgrobtas žemes. Klaipėdos kraštas Versalio taikos sutarties 28 ir 29 straipsniais buvo atkirtos ir likinai perduotos Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos žiniai. Pasirašydama Versalio taikos sutartį, Vokietija atsisakė visų teisių į atimtas teritorijas, tarp jų ir į Klaipėdos kraštą.

Atsisakymas tuoj pat perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai buvo grindžiamas tuo, kad Lietuvos valstybė dar nebuvo pripažinta juridiška, neaiškus jos likimas. Lietuvos kova dėl Klaipėdos krašto sutapo su jos kova dėl nepriklausomybės.

192-1922 m. Klaipėdos kraštą valdė Prancūzijos okupacinis režimas, sužlugdęs Vokietijos planus įkurti Klaipėdos respubliką (taip Vokietija tikėjosi sutrukdyti krašto prijungimą prie Lietuvos). Savo pozicijas Klaipėdos krašte stiprino ir Lenkija.

Lietuva nutarė improvizuoti Klaipėdos krašto gyventojų sukilimą ir, remiantis jų pareikšta valia, prijungti Klaipėdą prie Lietuvos. Imta rinkti gyventojų parašus už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Sujudo visas kraštas. Klaipėdiškiai telkėsi į savanorių būrius.

1923m. sausio 10d. prasidėjo sukilėlių žygis į Klaipėdą. Sausio 15- oji- Klaipėdos išvadavimo, t.p. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena. Vėliau buvo paskelbta valstybine Klaipėdos krašto švente.1923m. vasario16d. Ambasadorių konferencija perdavė Lietuvai suvereno teises į Klaipėdos kraštą, kartu nurodė, sąlygas, kuriomis tos teisės perduodamos. Klaipėdos krašte numatyta įvesti autonominį valdymą su vietos gyventojų renkama valdžia, pripažinti lietuvių ir vokiečių kalbas lygiomis ir oficialiomis, suteikti Lenkijai laisvą tranzitą Nemunu ir laisvą zoną uoste, Klaipėdos uoste įvesti tarptautinį režimą, į jo administravimą įtraukti Lenkijos atstovą. Visas Klaipėdos krašto turtas iki karo priklausę Vokietijai, turėjo būti perduotas Lietuvai arba autonominiam Klaipėdos kraštui. Nutarime pažymėta, kad Lietuvai nurodytomis sąlygomis priėmus Klaipėdos krašto suverenitetą, Ambasadorių konferencija drauge su Lietuvos ir krašto atstovais rengs Klaipėdos krašto konvenciją ir statutą.

1924m. gegužės 8d. Paryžiuje buvo pasirašyta Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovų Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija.

Konvenciją sudarė keturios dalys- pati konvencija ir trys priedėliai: statutas, uostas ir tranzitas. Konvencija- tai tarptautinis teisinis Klaipėdos krašto į Lietuvos valstybę įsijungimo aktas. Statutas apėmė tuos nuostatus, kurie sudarė pagrindinius autonominio Klaipėdos krašto įstatymus, prilygstančius konstitucijai. Kiti priedėliai, t.y. dėl uosto ir tranzito, nustatė uosto internacionalinį režimą ir tranzitą jūros, vidaus vandens keliais bei geležinkeliais.

Konvencijos pirmasis straipsnis skelbė, kad didžiosios valstybės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija perduoda Lietuvai Klaipėdos krašto suverenumo teises. Šis kraštas kaip autonominis vienetas įtraukiamas į Lietuvos valstybę ir naudojasi autonomija savo įstatymdavystei, administracijai, finansams tvarkyti. Be signatarinių valstybių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos) sutikimo Lietuva negalėjo niekam perleisti suvereno teisių į Klaipėdos kraštą.

Visas Vokietijos turtas, iki 1920m. sausio 10d. buvęs krašte, buvo perleidžiamas Lietuvai. Šį turtą, išskyrus plačiuosius geležinkelius, plentus, paštą, telegrafą, telefoną, muitinės pastatus, uostą, jo įrenginius, Lietuvos valdžia turėjo perduoti krašto autonominiams valdžios organams. Statutu buvo garantuojama privati nuosavybė, nekilnojamojo turto ar žemės nusavinimas leidžiamas tik visuomenės reikalams už atlyginimą pagal įstatymus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 778 žodžiai iš 2523 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.