Klaipėdos krašto autonomijos teisiniai aspektai
5 (100%) 1 vote

Klaipėdos krašto autonomijos teisiniai aspektai

Turinys

1. Įvadas 1

2. Krašto prijungimo prie Lietuvos etapai: 2

2.1. Klaipėdos krašto likimo sprendimas Versalio taikos sutartimi. 2

2.2. Klaipėdos krašto prijungimui – ginkluotas sukilimas. 3

2.3. Klaipėdos krašto konvencija – galutinis Klaipėdos priskyrimo prie Lietuvos žingsnis. 5

3. Klaipėdos krašto autonomijos teisiniai dokumentai: 6

3.1. Klaipėdos konvencijos pagrindinės nuostatos. 6

3.2. Klaipėdos statuto pagrindinės nuostatos. 7

3.3. Klaipėdos konvencijos ir statuto reikšmė. 9

4. Klaipėdos krašto autonominės institucijos – vietos valdžios organai: 11

4.1. Seimeliai. 11

4.2. Direktorijos. 12

4.3. Kitos institucijos 14

4.4. Teismai. 14

5. Klaipėdos krašto užgrobimo prielaidos. 18

6. Išvados. 20

7. Naudota literatūra 22

Įvadas

Nemaža dalis Lietuvos istorikų, vokiečių mokslininkų nuo pat Klaipėdos krašto problemos atsiradimo pradžios ėmėsi tyrinėti šių žemių priklausomybės vienoms ar kitoms valstybėms, priimtų autonominių teisės aktų, autonominio krašto politinio gyvenimo tarptautinių santykių kontekste ir kt. klausimus pačiais įvairiausiais aspektais.

Galima pastebėti, kad jau XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. 1919 m. kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje žengė drąsų žingsnį ir pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę.

Kokios politinės prielaidas sudarė sąlygas prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos ir kas gi nulėmė po 16-os metų šių žemių atplėšimą nuo jos, kaip Klaipėdos krašto klausimas buvo sprendžiamas tarptautinėse instancijose 1919-1924 metais, kokie svarbiausieji teisės aktai apsprendė Klaipėdos krašto ir Lietuvos tarpusavio teisinius klausimus, kokios pagrindinės institucijos ir kaip jos veikė autonominiame krašte 1923-1939 metais, – atsakymais į šiuos klausimus bus siekiama suprasti, kas tai buvo autonominis Klaipėdos kraštas, kokią reikšmę jis turėjo Lietuvai ir tuo pačiu, kaip ir kiek jis pats buvo įtakojamas Lietuvos bei Vokietijos.

Krašto prijungimo prie Lietuvos etapai

1. Klaipėdos krašto likimo sprendimas Versalio taikos sutartimi.

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Versalio taikos sutartimi 1919 m. Mažosios Lietuvos dalis – dešinysis Nemuno krantas, t.y. Klaipėdos kraštas, – buvo atkirsta nuo Vokietijos. Versalio taikos sutarties 28 ir 99 straipsniais Klaipėdos kraštas laikinai buvo perduotas Anglijos, Prancūzijos, Italijos bei Japonijos žiniai. Antantės valstybių vardu kraštą valdyti buvo pavesta Prancūzijai tol, kol bus galutinai nuspręsta, kam jį atiduoti. Atsisakymas tuoj pat perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai buvo grindžiamas tuo, kad Lietuvos valstybė dar nepripažinta juridiškai, kad neaiškus jos likimas. Be to Lietuvoje vyko kovos su Raudonosios armijos daliniais, kurie buvo užgrobę dalį Lietuvos teritorijos, taip pat su lenkais dėl Vilniaus krašto. Taigi Versalio taikos sutarties tekstas dėl Klaipėdos krašto buvo paliktas tolesnėms deryboms. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Lietuva, gindama savo, kaip besikuriančios valstybės, interesus, pradėjo ilgą ir atkaklią kovą dėl Klaipėdos, kuri sutapo su kova dėl nepriklausomybės.

Vokietijai oficialiai perdavus valdžią Prancūzijai, Klaipėdos krašto gyventojams buvo akcentuojamas ryšių su Vokietija nutraukimas. Tačiau realiai krašto viešojoje teisėje liko galioti Vokietijos įstatymai, vokiškoji administracinė, teismų švietimo sistema, liko buvę vokiečiai valdininkai, oficialiąja kalba palikta vokiečių kalba. Kadangi Prancūzija siekė padėti Lenkijai įsitvirtinti Vyslos ir Nemuno žiotyse, tai Vakarų valstybių požiūris apie Lietuvą buvo formuojamas kaip apie laukinę šalį, kuriai negalima pavesti tokio „aukštos kultūros“ krašto, kad čia reikia įkurti „laisvąją valstybę“, savarankišką politinį vienetą. Į Klaipėdos kraštą pretenzijas reiškusi Lenkija reikalavo greičiau internacionalizuoti Nemuną, Klaipėdos uostą paskelbti laisvu uostu. Vokietijos vyriausybė suprato, jog, įvedus „laisvosios valstybės“ statusą Klaipėdos kraštas ir toliau liktų Antantės valstybių žinioje. Be abejo, greitai jame sustiprėtų ir Lenkijos įtaka. Tai buvo nepriimtina Vokietijai. Todėl jos spauda padėjo propaguoti Lietuvai palankų Klaipėdos krašto likimo variantą – Klaipėdą reikia perduoti Lietuvai. Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos ji laikė mažesniu blogiu ir tikėjosi ateityje jį atsiimti. Ji netgi pradėjo slaptas derybas su Lietuvos vyriausybiniais sluoksniais, ragindama Lietuvos vyriausybę imtis
staigaus Klaipėdos paėmimo jėga plano. Vokietijos spauda ir radijas nuo 1922 m. rugsėjo mėnesio pradėjo spausdinti Lietuvai palankius straipsnius ir pranešimus. Vokiečių dvarininkai ir valdininkija, gyvenę Klaipėdos krašte, pasisakė už „laisvąją valstybę“ ir priešinosi krašto prijungimui prie Lietuvos. Dauguma valstiečių, gausiausias ir lietuviškiausias socialinis sluoksnis abejojo, nes jie baiminosi dėtis prie besikuriančios grynai žemės ūkio valstybės su žemesniu agrotechniniu lygiu, atsidurti Lietuvos valstiečio padėtyje, nenorėjo netekti Vokietijos rinkų žemės ūkio produktams. Darbininkai irgi nebuvo linkę dėtis prie Lietuvos, nes buvo įsitikinę, kad sumažės darbo užmokestis ir kad jų socialinė padėtis taps blogesnė. Ir tik prekybininkai bei pramoninkai neprieštaravo Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, nes jiems magėjo Lietuvos rinka, o uostui platus užnugaris – visa Lietuva. Aktyvūs prisijungimo šalininkai buvo dalis sąmoningų klaipėdiškių lietuvių, kuriems vadovavo keliasdešimt vietinių lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų. Tačiau kadangi Vokietijos spauda tuo metu pasisakė už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, tai didelė dalis iki tol abejojusių krašto gyventojų pritarė Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos ir jau vėliau – ginkluoto sukilimo metu – krašto vokiečiai organizuotai tam nesipriešino.

2. Klaipėdos krašto prijungimui – ginkluotas sukilimas.

Sukilimui pradėta rengtis gruodžio mėnesį. Buvo sudarytas Klaipėdos savanorių vyriausiasis štabas, o kariuomenės vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės gen. štabo kontražvalgybos skyriaus viršininkas Jonas Polovinskis, pasivadinęs J. Budriu. 1922 m. gruodžio 22 d. iš Prūsų lietuvių tautinės tarybos narių: M. Jankaus, J. Strėkio, J. Lėbarto, V. Šaulinskio, J. Brūvelaičio,

J. Vanagaičio buvo sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris oficialiai turėjo vadovauti ginkluotam sukilimui.

1922 m. gruodžio pabaigoje vyko paskutiniai pasirengimai užimti Klaipėdą. Parengtas detalus sukilimo planas. Lietuvos karinė vadovybė, bijodama rizikuoti vien savanorių jėgomis, griebėsi tam tikros apgaulės. Labai slapta nutarta pasiųsti geležinkeliu kelis reguliariosios kariuomenės dalinius su ginklais prie sienos. Kariai vagonuose buvo perrengti civiliais rūbais, oficialiai paskelbta, kad geležinkeliu siunčiamas naujokų ešelonas į pasienio pulką atlikti privalomosios karinės tarnybos. Kita dalis kareivių, pėsčiomis atvykę prie sienos, irgi buvo perrengti civiliais drabužiais. Tai, kad kariuomenė ruošiasi dalyvauti sukilime buvo laikoma didžiausioje paslaptyje.

Krašte buvo sutelkta ypatingos paskirties rinktinė, kurioje buvo 40 karininkų, 584 kareiviai, 455 šauliai ir apie 300 savanorių. Prancūzų karinės jėgos buvo mažesnės, t. y. jie turėjo 250 kareivių, apie 200 policininkų ir apie 150 vokiečių savanorių, tačiau jie buvo geriau ginkluoti, turėjo apie 40-50 kulkosvaidžių ir kitokių ginklų. Vokietija atsargumo dėlei sutraukė savo kariuomenę prie Tilžės tilto.

Krašte buvo įvesta ypatingoji padėtis. Sukilėliai pasiskelbė sukilę prieš vokiškąją krašto direktoriją, tačiau nekariaują su Antante.

Pagrindinės kovos vyko dėl Klaipėdos. 1923 m. sausio 15 d. savanoriai įžengė į Klaipėdą, užėmė prefektūrą, t. y. vyriausiojo komisaro G. Petisnė būstinę, nuginklavo ten buvusius kareivius. Miestas atsidūrė sukilėlių rankose. Po intensyvių susišaudymų Klaipėdos kareivinėse, kuriose buvo įsitvirtinę prancūzų kareiviai, buvo sudarytos paliaubos.

Klaipėdos įvykiai iš pradžių nesukėlė didesnio atgarsio užsienyje. Kai Antantės valstybės diplomatiniais kanalais pasiteiravo apie jas pasiekusias žinias, Lietuvos vyriausybė paneigė reguliariosios kariuomenės dalyvavimą šioje akcijoje, gyventojai sukilę prieš nepakenčiamą vokiečių direktoriją. 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje įvykęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavimas, pasivadinęs Šilutės seimu, priėmė svarbią deklaraciją, skelbiančią Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Atstovai įgaliojo komitetą rūpintis, kad Antantė kuo greičiau pripažintų Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos. Lietuvos Seimas 1923 m. sausio 24 d. posėdyje patvirtino ankstesnę, 1921 m. lapkričio

11 d., rezoliuciją. Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai, ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Rusija, pareiškusi, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo. Šie Rusijos veiksmai (nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje) privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas būtų likviduotas, bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo.

Lietuvos vyriausybės diplomatija
privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Be abejo toks Lietuvos žingsnis (sukilimas) Klaipėdos krašto atžvilgiu įžeidė Antantės valstybių ambicijas. Tačiau jie siekė tik vieno – atstatyti savo prestižą krašte, reikalaujant, kad Lietuva sutiktų, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuva gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosianti Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Lietuvai sutikus patenkinti Antantės reikalavimus, sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas. Lietuva negavo visų teisių, kurių norėjo Klaipėdos krašte, tačiau tai buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas.

3. Klaipėdos krašto konvencija – galutinis Klaipėdos priskyrimo prie Lietuvos žingsnis.

Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo 1923 m. kovo 24 d.

Konvencijos projektą rengė speciali komisija, vadovaujama Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos departamento direktoriaus Ž.Larošo. Pastarojo konvencijos projekte buvo suteiktos plačios teisės Klaipėdos krašto autonominiams valdžios organams, Lenkijai nevaržomai leista naudotis Nemunu ir Klaipėdos uostu tiek prekybos, tiek ir kariniais tikslais, uostui administruoti numatyta valdyba iš Tautų Sąjungos tarybos, Lietuvos ir Lenkijos atstovų, krašte esanti Vokietijos nuosavybė perduodama Klaipėdos kraštui, o ne Lietuvai, seimeliui suteikiama teisė keisti krašto konstituciją be Lietuvos vyriausybės žinios.

Be abejo, Lietuvai Ž.Larošo projektas buvo nepriimtinas. Suprasdama Lenkijos pavojų, Lietuva jos atžvilgiu iškart užėmė griežtą poziciją, tačiau nesipriešino plačių autonominių teisių suteikimui Klaipėdos krašto vietos organams. Laikydama Vokietiją sąjungininke prieš bendrą priešą – Lenkiją, Lietuva dėl autonomijos teisių išplėtimo nusileido, tuo padarydama didelę klaidą; ji nesitikėjo didelio autonominių valdžios organų, inspiruojamų Vokietijos, priešiškumo ir reakcijos.

Ambasadorių konferencija, kuriai buvo pavesta Versalio taikos sutarties nuostatų priežiūra, nepajėgdama diskusijomis išspręsti konvencijos klausimo, Klaipėdos bylą perdavė Tautų Sąjungos Tarybai, sudarytai iš neutralių, nesuinteresuotų Klaipėdos kraštu valstybių atstovų. Po ilgų ir sunkių derybų, užsitęsusių beveik pusantrų metų, buvo parengtas naujas Klaipėdos konvencijos projektas, kuriame nebuvo suteikta Lenkijai jokių teisių į uostą. Lietuvai pavyko nusikratyti Lenkijos ir Prancūzijos globos, Lenkijos ir jos ekonominių organizacijų atstovo dalyvavimo uosto valdyme, už Klaipėdą neatsižadant Vilniaus.

Taip 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas oficialiai tapo sudedamąja demokratiniais pagrindais organizuota Lietuvos valstybės dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais, o centrinės Vyriausybės teisės jame buvo ribotos.

Praėjus beveik šešeriems metams nuo Versalio taikos sutarties pasirašymo iki galutinio sprendimo, labai sunkiai, ryžtingai kovodama ne tik diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginklu, Lietuva tapo Klaipėdos krašto suverenu, išsipildė svajonė: atgavo dalį istorinių lietuvių žemių ir uostą – vartus į platųjį pasaulį.

Klaipėdos krašto autonomijos teisiniai dokumentai

1. Klaipėdos konvencijos pagrindinės nuostatos.

Klaipėdos konvenciją sudarė keturios dalys — pati konvencija ir trys priedėliai: statutas, uostas ir tranzitas.

Konvencija — tai tarptautinis teisinis Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybę aktas. Konvencijos l straipsnis skelbė, kad didžiosios valstybės: Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija, perduoda Lietuvai Klaipėdos krašto suvereno teises. Be signatarinių valstybių sutikimo Lietuva negalėjo niekam perleisti suvereno teisių į Klaipėdos kraštą.

Konvencijos 2 straipsnis nusakė Klaipėdos krašto autonomijos ribas. Jame nurodyta, jog kraštas Lietuvos valstybėje sudarys teritorinį vienetą, turintį įstatymų leidybos, teismų, administracijos ir finansų autonomiją.

Visas Vokietijos turtas, iki 1920 m. sausio 10 d. buvęs krašte, buvo perleidžiamas Lietuvai. Šį turtą, išskyrus plačiuosius geležinkelius, plentus, paštą, telegrafą, telefoną, muitinės pastatus, uostą, jo įrengimus, Lietuvos valdžia turėjo perduoti krašto autonominiams valdžios organams. Statutu buvo garantuojama privati nuosavybė; nekilnojamojo turto ar žemės nusavinimas leidžiamas tik visuomenės reikalams už atlyginimą pagal įstatymus.

Klaipėdos konvencijos 8 straipsnis nustatė, kad buvę Vokietijos piliečiai, kurie krašte gyveno iki 1920 m. sausio 10 d. ir kuriems, ratifikavus konvenciją, sukanka 18 metų, automatiškai įgyja Lietuvos pilietybę. Kartu jie turėjo įgyti krašto gyventojo požymį
Susidarė dviguba — Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojo — pilietybė. Neturintieji vietos gyventojo požymio, negavo teisės rinkti vietos savivaldybių organus, teisės į socialinį aprūpinimą, jiems neleista naudotis kitomis autonominėmis teisėmis. Lietuvos pilietybę galėjo optuoti asmenys, apsigyvenę krašte ne vėliau kaip 1922 m. sausio l d. ir iš Antantės administracinių organų gavę teisę čia gyventi nuolat. Šis straipsnis padėjo Vokietijos revanšistams išsaugoti krašte daug savo šalininkų. Kartu nustatyta Vokietijos pilietybės optavimo tvarka.

Konvencijos 13 straipsniu nuo 1930 m. sausio l d. klaipėdiškiai buvo įpareigoti atlikti karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje.

Konvencija suteikė užsienio valstybių bendrovėms ar asmenims Klaipėdos krašte tas pačias teises kaip vietos gyventojams ir Lietuvos piliečiams bei bendrovėms: įsigyti nekilnojamojo turto, naudotis juo prekybos tikslais, prekybos laisvę ir pan. Buvo sudarytos palankiausios sąlygos užsienio valstybių kapitalui nevaržomai skverbtis į krašto ekonomiką. Ta pati linkmė nustatyta ir politikoje. Kiekvienas Tautų Sąjungos Tarybos narys turėjo teisę atkreipti Tarybos dėmesį į kiekvieną atvejį, kai, jo nuomone, Lietuvos valdžia pažeidė konvencijos ar statuto nuostatus. Patys klaipėdiškiai galėjo kreiptis į Tautų Sąjungą per bet kurį jos narį. Taip Tautų Sąjungos nariai gavo kontrolės teisę. Nesutapus Lietuvos ir kurios nors Tautų Sąjungos narės nuomonei dėl konvencijos vykdymo, buvo numatyta į tai žiūrėti kaip į tarptautinį ginčą ir, iškilus reikalui, perduoti jį spręsti tarptautiniam tribunolui, kurio sprendimas galutinis. 1926 m. rudenį į Tautų Sąjungą priimta Vokietija pradėjo kištis į Klaipėdos krašto vidaus reikalus, kelti Klaipėdos klausimą tarptautinėse instancijose, kartu klaipėdiškiams skiepyti mintį, kad jų krašto valstybinė priklausomybė nepastovi.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2646 žodžiai iš 8463 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.