Klaipėdos krašto sukilimas1
5 (100%) 1 vote

Klaipėdos krašto sukilimas1





Darbo vadovė: Regina Jasūdienė

Darbo autorius: Šilutės Pamario pagr. m – klos

9a klasės mokinys

Tadas Locaitis

Šilutė 2003

Įvadas

Šią temą referatui pasirinkau todėl, kad ji man atrodė priimtiniausia, nes aš jau pradinių klasių domiuosi istorija ,skaitau istorines knygas, tačiau vis dėl to pradėjęs rašyti šia tema pastebėjau, kad šia tema atrasti literatūros yra nelengva.

Rašydamas šį referatą radau tik tai, kelių autorių knygas, kuriuose būtų plačiau nagrinėjamas Klaipėdos sukilimas. Vienas šių knygų autorius yra Petras Klimas. Jis yra kai kurių šiame referate aprašytų įvykių liudininkas, dalyvis. Jis tuo metu buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras.

Šiame referate gali būti įvelta ir klaidų, nes šaltiniuose pateikiamos skirtingos to meto įvykių datos. Neparašiau šiame referate per sukilimą žuvusių žmonių skaičiaus, nes radau tik 2 šaltinius, kuriuose buvo pateikti skirtingi skaičiai. Manau dėl to dar reikėtų pasidomėti daugiau.

Versalio sutartis

1918 m. lapkričio 11 dieną buvo įsteigta Mažosios Lietuvos tautinė taryba, kuriai vadovavo V.Gaigalaitis. 1918 m lapkričio 30 dieną buvo paskelbta deklaracija- Tilžės aktas, kuris iškėlė politinį siekį susijungti su Didžiąja Lietuva. 1919 m. kovo 8 d dieną Versalio taikos konferencijos dalyviams Mažosios Lietuvos tautinė taryba įteikė Prūsų lietuvių reikalavimus. Taip pat 1919 m. kovo 24 dieną Didžiosios Lietuvos delegacija įteikė memorandumą Versalio taikos konferencijos pirmininkui Ž.Klemanso, kuriame buvo nurodytos tos pačio lietuvių etnografinės sienos kaip ir tos, kurias buvo nurodę Mažosios Lietuvos atstovai. Tačiau Taikos konferencijai paskelbus vokiečiams taikos sutarties pasiūlymus, Lietuvos delegacija pamatė, kad nuo Vokietijos Mažoji Lietuva atskirta tik Nemuno linija, taip pat nebuvo paminėta, kad dešinysis panemunės krantas priskiriamas Lietuvai. Dėl šios priežasties Lietuvos delegacija 1919 m. gegužės 20 dieną įteikė notą konferencijos pirmininkui, kurioje ji pareiškė įsitikinimą, kad ta Mažosios Lietuvos dalis bus priskirta Lietuvai. Dėl taikos konferencijos sprendimo buvo nepatenkinti ir vokiečiai, kurie teigė, kad Klaipėda ir jos kraštas yra vokiška. Tačiau konferencijos pirmininkas Ž.Klemenso į šią vokiečių repliką atsakė taip: „Santarvės valstybė ir jų sąjunginiai atsisako priimti šį teiginį, kad Klaipėdos srities atsiskyrimas esąs priešingas tautybės principui. Ta sritis visados buvo ir bus lietuviška, dauguma jos gyventojų yra lietuvių kilmės ir kalba lietuviškai. Klaipėdos miestas yra daugiau vokiškas, tatai negali pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos valdžioje, ypač dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą. Buvo nutarta, kad Klaipėda ir jos kraštas bus perleistas Santarvės ir jų sąjungininkų valstybėms, nes teritorinis Lietuvos statutas dar nėra išspręstas“. 1919 m. gegužės 28 dieną pasirašydama Versalio sutartį Vokietija išsižadėjo visų savo titulų į Klaipėdos kraštą, kuris laikinai tapo didžiųjų valstybių „kondominiumu“ , ši sutartis įsigaliojo 1920 m. sausio 10 dieną.

Prancūzų trimetis

Pasirašius Versalio sutartį, Klaipėdos krašto visuomenė ruošdamasi prie naujų sąlygų, ėmėsi iniciatyvos savarankiškai krašto organizacijai sudaryti. Šiuo tikslu susirinkę Klaipėdos miesto ir visų trijų apskričių vadovai sudarė steigiamąjį seimą „Vorparlament“, kuris išrinko vykdomąjį komitetą administracijai prižiūrėti. Tačiau steigiamajame seime daugumą sudarė vokiečių politinių partijų atstovai. Jie išnaudodami pereinamąjį laikotarpį bandė užgrobti valdžią ir taip apsisaugoti nuo lietuvių troškimo susijungti su Lietuva. Bet apie grįžimą prie Vokietijos nebuvo prasmės ir galvoti, tai priimtiniausias variantas atrodė įkurti nepriklausomą „Klaipėdos Respubliką“. Bet vokiečių svajonė įkurti nepriklausomą „Klaipėdos Respubliką“ žlugo vos tiktai pasirodė prancūzų desantas.

1920 m. sausio 10 dieną prancūzų karo laivas atplukdino „alpių šaulių“ batalioną, kuriam vadovavo generolas Odry, kuris ir perėmė valdžią Klaipėdos krašte ir savo kalboje pabrėžė, kad visi ryšiai jungę kraštą su Vokietija galutinai nutraukti.

Prancūzams norint valdyti karštą, reikėjo tam tinkamos sistemos ir 1920 m. vasario 17 dieną Odry sudarė naują administracijos į kurią įėjo visi vykdomojo komiteto nariai būtent, vėliau dar buvo paskirti Reidys ir E.Simonaitis. Ši įstaiga buvo pavadinta krašto direktorija. Šiai įstaigai buvo pavestos visos apskritai funkcijos, išskyrus legislaciją, kuri liko santarvininkų žinioje. Tačiau vos įvedus muitus tarp Klaipėdos krašto ir Vokietijos, paaiškėjo, kad naujoji krašto administracija
nepajėgia atlikti jai pavestų uždavinių ir gubernatorius Odry tai matydamas pats perėmė eilę funkcijų, bet susidūręs su sunkumais krašto administracijos kontrolę perleido tam paskirtam prefektui Petisnė, jis ėjo civilinio komisaro pareigas. Galutinė krašto valdymo sistema buvo nustatyta 1920 m rugsėjo 21 dieną. Kada kraštą valdė trys atskiros įstaigos: krašto direktorija, valstybės taryba ir administracinis teismas. 1920 m. rugsėjo 29 dieną atsistatydino krašto direktorija, o 1920 m. spalio 4 dieną pradėjo veikti Petisnė sudaryta valstybės taryba. 1921 m gegužės 1 dieną Odry palikus Klaipėdos kraštą, Petisnė buvo paskirtas santarvininkų atstovu Klaipėdos krašte.

1920 m. kovo 20 diena

1920 m. kovo 20 dieną įvyko ypatingas Valstybės tarybos posėdis, kuriame Mažosios Lietuvos tautinės tarybos atstovai buvo priimti į Valstybės tarybą. Paskaičius Mažosios Lietuvos tautinės tarybos vasario 21 dienos rezoliuciją apie Klaipėdos krašto priglaudimą prie Lietuvos, Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Smetona pasveikino Mažosios Lietuvos atstovus ir nurodė, kad jie dalyvaudami Valstybės Tarybos darbuose pabrėžią Mažosios Lietuvos siekį susijungti su Didžiąja Lietuva. Ministras pirmininkas Galvanauskas sveikindamas Klaipėdos krašto atstovus pareiškė: „Pats gerbiamų Santarvės atstovų čia drauge su mumis šią valandą buvimo faktas, kada mes iškilmingai pasiskelbiame Mažosios Lietuvos su Didžiąja Lietuva susijungimą, liudija, jog jie prijaučia šių dviejų mūsų tauto dalių susijungimui, ir jie tai yra nusprendę.“

Per iškilmingą vakarienę „Metropolyje“ tą patį vakarą Prancūzijos atstovas Cohandet prabilo į susirinkusius šiais žodžiais: „Sveikinu susijungimą dviejų seserų- Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Man tas džiaugsmas ypač suprantamas, kadangi aš pats esu Elzaso- Lotaringijos ainis. Su puikybe pažymiu, kad Prancūzijos kariuomenė prisidėjo prie Mažosios Lietuvos atvadavimo iš vokiečių. Tegyvuoja sujungta Lietuva!“

Iš šių pareiškimų galime spręsti, kad Klaipėdos kraštas jau susijungęs su Lietuva, tačiau tuo metu Kaune švenčiant abiejų Lietuvos dalių susijungimą, Klaipėdos krašte dar nėra pripažintos lietuvių kalbos teisės, o prancūzų atstovui sveikinant abiejų dalių susijungimą, prancūzų generolas visaip trukdo, kad taip atsitiktų.


Lietuvos pripažinimas de jure ir to pasekmės

Kol Lietuva nebuvo pripažinta de jure į ją kitos Europos valstybės žiūrėjo, kaip į nepilnavertę, savo teritorijos neturinčią valstybę, kuri neturi jokio vaidmens užsienio politikoje.

Ambasadorių konferencija Lietuvos spiriama 1922 m. liepos 13 dieną Lietuvos atstovui Paryžiuje Milašiui pranešė, kad ji esanti pasiryžusi pripažinti Lietuvą de jure, tačiau su sąlyga Jeigu ji pripažins Versalio sutarties 99 straipsnį. Atsakydamas į šią notą Lietuvos užsienio reikalų ministras Jurgutis nurodė, kad Lietuva sutinkanti pripažinti šį Versalio sutartie straipsnį, bet jį imsianti taikyti tik po to, kai Lenkija atlygins Lietuvai padarytą skriaudą. Ta pačia proga Lietuvos vyriausybė pareiškė įsitikinimą, kad santarvininkai pripažinę Lietuvą de jure, neturėsią pagrindo trukdyti Klaipėdos krašto susijungimui su Lietuva. Tačiau 1922 m. lapkričio 10 dieną Ambasadorių Konferencija pranešė, kad Lietuvos pripažinimas de jure negali būti siejamas su Klaipėdos statuto problema. Į tai Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Galvanauskas atsakė plačia nota. Šioje notoje buvo tiksliai nurodytas Lietuvos vyriausybės nusistatymas šiuo klausimu ir motyvuota, kodėl Lietuva atsižvelgdama į lietuvių- lenkų ginčą, negalinti taikyti Nemuno internacionalizacijos nuostatų. Kalbotojoj notoje vėl buvo pakartota, jog Lietuvą pripažinus de jure nebebus kliūčių susijungti Klaipėdos kraštui su Lietuva.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1302 žodžiai iš 4104 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.