Klasicizmas
5 (100%) 1 vote

Klasicizmas

KLASICIZMAS (lot. classicus — pavyzdinis), XVII a.—XIX a. I pusės Europos ir Š. Amerikos meno kryptis, šio laikotarpio archituros ir dailės stilius. Susiformavo XVII a. Prancūzijoje, XVIII a.—XIX a. I pusėje paplito kitose Europos ir Š. Amerikos šalyse. Racionalistinis klasicistinės kūrybos metodas buvo reakcija prieš baroką. Klasicizmo formavimuisi turėjo įtakos Renesanso tradicijos, padidėjęs domėjimasis antikos menu (Herkulano, Pompėjos kasinėjimai), naujoji menotyra (vok. menotyrininko J. Vinkelmano veikalai). XVIII a. Klasicizmas buvo susijęs su Švietimo ideologija, kova prieš klerikalizmą. Klasicizmo laikotarpio menininkai, sekdami antikinio meno pavyzdžiais, skelbė nac. valstybės stiprinimo idėją, aukštino pilietinę pareigą, visuomeniškumą, propagavo proto kultą, siekė idealios harmonijos, absoliutaus grožio, universalios tiesos, racionalaus tobulumo. Pastangos sukurti apibendrintą, logiškai išprotautą harmoningą idealą kreipė kiasicistus į abstr. idealizaciją, atitrūkimą nuo tikrovės ir kasdienybės.

ARCHITEKTŪRA

Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, didelės atvi-ros aikštės, susijungiančios su gatvėmis arba krantinėmis, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo (vėliau laisvo) planavimo sodais ir parkais. Pastatų monumentalumą pabrėžė taisyklingos linijos ir plokštumos, simetrinis išplanavimas, saikingas dekoras, išryškinantis bendrą pastato erdvinę struktūrą. Orderinė sistema pasidarė svarbiausias kompozicijos elementas. Buvo statomi daugiausia centriško arba stačiakampio plano pastatai (rūmai, triumfo arkos, vilos) su portikais, frontonais, atsirado naujo tipo pastatų (teatrų, ligoninių ir pan.).

Klasicizmo apraiškų atsirado XVI a. pabaigoje Italijoje architekto A. Paladijo kūryboje ( Paladianizmas) ir Bolonjjos mokyklos atstovų estetikoje. Kaip savarankiškas archituros stilius, klasicizmas susiformavo XVII a. Prancuzijoje. Jau XVII a. I pusės prancuzijos architekturoje (rūmai Mezone, netoli Paryžiaus, 1650, archit. F. Mansaras;. Vo le Vikonto II de Franse pilis, 1661, archit. L. Levo; Sen Deni vartai Paryžiuje, 1672, archit. F. Blondelis) imta naudoti geometrinių formų planus, simetrinę kompoziciįą, tiesiomis linijomis skaidytas plokštumas. XVII a. pab. sukurtas didžiulis Versalio ansamblis (1661— 1700, archit. Levo, Harduenas-Mansaras; parko išplanavimas — archit. A. Le Notras), kurio archituroje susipynė klasicizmo ir baroko bruožai. Didelę įtaką klasicistiniams principams įtvirtinti turėjo 1671 Paryžiuje įsteigta Karališkoji architektūros akademija.

XVIII a. II pusėje Prancūzijoje paplito nauja klasicizmo atmaina šviečiamasis klasicizmas, akcentavęs demokratines antikinio meno tendencijas. Taisyklingas schemas pakeitė laisvas planavimas, atsisakyta didžiulių ansamblių, pradėta daugiau naudoti antikinius orderius, labiau domėtis interjeru; pastatyta monumentalių visuomeninių (Chirurgijos mokyklala Paryžiuje, 1775, archit. Ž.Gonduenas ir kulto pastatų (šv. Genovaitės bažnyčia Paryžiuje, vėliau rekonstruota į Panteoną, archit. Ž. Ž. Suflo; baigta 1791), rūmų (Mažasis Trianonas Versalio parke, 1766, archit. Ž. A. Gabrielis ir vilų su klasicistiniais (Liudviko XVI stiliaus) interjerais, įrengta aikščių. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpiu archituroje buvo siekiama maksimalaus paprastumo ir aiškumo, kai kada atsisakoma orderinės sistemos. XIX a. pr. ypač per Napoleono karus, Prancūzijoje ėmė plisti didinga ir puošni ampyro architura (Paryžiaus birža, 1808, archit. A. T. Bronja-ras; Vandomo kolona, 1810, archit. Gonduenas; Triumfo arka, 1837, archit. 2. F. Šalgrenas; šv. Magdalenos bažny-čia, 1842, archit. B. Vinjonas; S. Persjė ir P. F. Fonteno interjerai), turėjusi įta-kos kitų Europos šalių archit-rai.

LIETUVOS archituroje klasicizmas, kaip Europos klasicizmo atmaina, atsirado apie XVIII a, 8 dešimtmetį. Miestų planuose buvo linkstaraa prie stačiakampio gatvių tinklo; dvarų ansambliai apjuosiami laisvo planavimo parkais su dekoratyviniais statiniais (al-tanomis, paviljonais, tilteliais) ir dailės kūriniais (vazomis, skulptūiomis).

DAILĖJE siekta tikslaus žanrinio apibrėžtumo, minties ir meninės išraiškos priemonių vienovės, laikytasi nustatytų kompozicios principų, griežtos žanrų hierarchijos (aukštieji žanrai — istorinės, mitinės, realistinės kompozicijos; žemieji — portretas, peizažas, natiurmortas). Pilietines idėjas reiškianti asmenybė buvo svarbiausia dailės tema. Kultivuota daugiausia tapyba, skulptūra, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai (ypač baldai). Tapybai būdinga tikslus piešinys, toninis modeliavimas, lygus potėpis, lokalių spalvų (rudos — pirmajam planui, žalios — antrajam, mėlynos — tolimajam) deriniai. Skulptūrai -— žmogaus kūno (dažnai nuogo) grožio, silueto pabrėžimas, lygus modeliavimas. Klasicistinės tendencijos ima ryškėti XVII a. I pusės Prancūzijos tapyboje (N. Puseno istorinėse mitolo-ginėse ir biblinėse kompozicijose; idealizuotuose F. de Sampenė portretuose; Puseno, K. Loreno, G. Diugė peizažuose). XVII a. II pusės pranc. tapyboje (S. Lebreno sienų tapyba, teminės kompozicijos(G. Rigo ir N. Lariiljero portretai), skulptūroje (F. Zirardono ir A. Kuazevokso statulos, skulpt. Grupės) ir taikomojoje
dekoratyvinėje dailėje (gobelenai, šilko audiniai, baldai) pynėsi klasicizmo ir baroko elementai. Didelę įtaką klasicizmo principams įtvirtinti turėjo 1648 Paryžiuje įsteigta Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. XVIII a. II pusės dailė susijo su švietėjų idėjomis; buvo stengiamasi vaizduoti žmogaus idealą, atsirado realizmo elementų, paprastumo. XVII a. pab. – XIX a. pr. Vokietijos dailę veikė Vinkelmano estetika. Sukurta reprezentacinių portretų, akademistinių teminių kompozicijų, skulptūrų grupių ir antkapių, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių. Šio laikotarpio D. Britanijos dailėje vyravo tapyba, grafika ir taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai. XVIII a. pab.—XIX a. pr. svarbiu akademistinio klasicizmo centru tapo Roma. Čia kūrė italų skulptorius A. Kanova, vok. tapytojas A. R. Mengsas, danų skulptorius B. Torvaldsends.

XIX a. 4 dešimtmetyje klasicistinė dailė prarado dominuojantį vaidmenį, akademizmas pasidaiė dogmatiškas. Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje susiformavo savitas Bydermejerio stilius. Kai kurie klasicizmo bruožai būdingi XX a. neoklasicizmui,

Rusų klasicistinė dailė susijusi su Dailės akademijos (įk. 1757 Peterburge) veikla. Dailės kūriniams būdinga patriotinis patosas, Rusijos valstybingumo akcentavimas, demokratinės tendencijos. Sukurta architūrą puošiančių skulptūrų, skulpt. paminklų, portretų, istorinių kompozicijų, peizažų ir taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių (metalo kalstymas, akmens kalyba, porceliano, krištolo dirbiniai, Karelijos beržo baldai). LIETUVOS dailėje klasicizmas ėmė plisti XVIII a. II pusėje. Ankstyvasis klasicizmas (XVIII a. pab.—apie 1831) buvo susijęs su švietimo bei stiprėjančiomis demokratinėmis idėjomis. Dominavo molbertinė tapyba (P. Smuglevičiaus ist, kompozicijos, ankstyvieji J. Rustemo portretai). XIX a. pr. Lietuvos dailėje sustiprėjo romantizmo ir realizmo tendencios, atsirado akademizmo apraiškų. Antrasis klasicizmo laikotarpis (nuo XIX a. 4 dešimtmečio) susijęs su Peterburgo dailės akademijos auklėtinių (tapytojų V. Smakausko, K. Rafalavičiaus, A. Žameto) veikla. Tapyboje plito istorinės kompoziciįos, portretai, peizažai, skulptūroje — biustai, bareljefai, antkapiniai paminklai. Klasicistinių (Bydermejerio stiliaus) formų ir dekoro taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai (baldai, kokliai, kilimai, žvakidės, laikrodžiai) turėjo savitų regioninių bruožų.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 1072 žodžiai iš 1868 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.