Klasicizmas
5 (100%) 1 vote

Klasicizmas

Klasicizmas

Terminas klasicizmas plačiąja prasme visoje Vakarų literatūros tradicijoje nurodo klasikinių (antikinių) autorių kūrybingą imitavimą, senovės tradicijų laikymąsi. Šia prasme pirmieji klasicistai būtų romėnai, imitavę graikų tragikus (Seneka), Homerą (Vergilijus). Klasicizmo erdvėje – ir viduramžių meilės romanas pagal graikų, romėnų romano modelį, ir renesanso dėmesingumas Aristotelio „Poetikai“ bei Horacijaus „Poezijos menui“ (domėjimasis imitacijos teorija, epo ir tragedijos sampratomis XV-XVI a. Italijoje, Anglijoje), ir „neoklasicizmas“ (arba klasicizmas siaurąja prasme) XVII-XVIII a. Prancūzijoje (Corneille, Racine, Moliere, Voltaire, Boileau, La Fontaine…), Anglijoje (Dryden, Pope, Swift, Addison, Johnson, Fielding, Goldsmith…) bei Vokietijoje (Lessing, Goethe, Schiller, Holderlin…), ir romantinis Antikos / Biblijos imitavimas (greta intensyvaus romantikų indėlio plėtojant priešingą klasicistiniam, „dionisiškąjį“ literatūrinio mąstymo polių), ir klasikinių temų variacijos XX a. prancūzų dramoje (Sartre, Cocteau, Giraudoux, Anouilh…). Taip suprastas klasicizmas nusako Vakarų literatūrinio mąstymo tradiciją: mąstymą pamatinių intertekstų (Antikos, Biblijos) įvaizdžiais, motyvais bei jų konsteliacijomis, klasikinių žanrų pasaulėvaizdžiais, juslingumo tipais ir pan.

Pats žymiausias lietuvių literatūros klasicizmo atstovas – Maironis. Taigi klasicistinės lietuvių literatūros bruožus bandysiu atskleisti per šio poeto kūrybą.

Maironio įvaizdžiuose bei motyvuose matomas „pokalbis su tradicija“ (T. S. Elioto žodžiais tariant) išryškina eilėraščių visuotinumo matmenį ir nušviečia gilesnius jų prasmės klodus. Šis pokalbis – svarbi Maironio literatūrinio mentaliteto atrama, poetui reflektuojant egzistencinius klausimus ir kolizijas, konstruojant vilties izotopiją bei kuriant suvaldyto dramatizmo stilistiką, sąlygojančią poetinės emocijos įtaigą.

Pažvelkime šiuo aspektu į keletą ryškesniųjų Maironio filosofinės bei meilės lyrikos kūrinių.

Eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“ (1895) pirmiausia atsiveria kaip poetinis žmogaus praeinamumo apmąstymas. Apie žmogaus gyvenimo trapumą Maironis mąsto archetipiniais Senojo Testamento įvaizdžiais dūmas, besimainanti jūros banga, šešėlis, išblykštanti ryto žara. Šioji biblinė metaforika yra įgavusi įvairių konotacijų kultūros kontekstuose (plg. šešėlio įvaizdį baroko literatūroje, jūros – G. Herderio istorijos filosofijos eseistikoje). Eilėraštyje matome ir ryškų romantinį subjektyvybės akcentą: žmonijos praeinamumo kontekste intensyviai mąstoma individualioji, „aš“ mirtis. Atrodytų, jog tai rezignacinis eilėraštis, tačiau jame subtiliai nužymėta tradicinė krikščioniška viltis. Pirmoji eilutė („Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo“) turi ne tik praeinamumo, bet ir kitą prasmę: dūmas yra ir Abelio aukos dūmas. Vėjo neblaškomas dūmas nurodo ir neatšaukiamą mirimą, egzistencijos blėsimą,– ir Dievui malonią Abelio auką (priešingai pažeme besidraikančiam – išblaškomam Kaino aukos dūmui). Tame pačiame poetinio kalbėjimo vyksme intertekstualiai susipina keletas skirtingų prasmių: herderiškas liūdėjimas dėl gyvenimo laikinumo ir biblinis vylimasis, jog gyvenimas nesibaigia, kyla dievop ir bus Dievui priimtina auka.

Paviršinis eilėraščio „Išvažiuojant“ (1920) semantikos lygmuo plėtoja sentimentalistinį praeities vertinimą: praeitis – maloni ir siejama su laimės būsena, ateitis – nežinoma ir nenorima:

Palaimink, Viešpatie, kelionę,

Kurioj pro ašarų miglas

Palydžiu praeitį malonią,

Kaip laimės tolimas salas.

Aš nežinau, kas priešais laukia:

Tik pilkos dienos ar vargai?

Bet neramios širdies netraukia

Kita šalis, nauji draugai.

Subjektas mato pasaulį „pro ašarų miglas“, pro uždangą,– panašiai kaip A. Baranausko „Naktyje paliekant gimtinę“ (1853) pasaulis regimas pro „storą gedulo šydą“, kur šydas turi minties ir jausmo dimensijas, nežinios („storas“ – nepermatomas) ir gedulo nežinios implikacijas. Gilesniame „Išvažiuojant“ semantikos lygmenyje mąstomas kelio motyvas, jo archetipinis aspektas: nuo konkretaus atsisveikinimo/išvykimo situacijos (nurodomos ir pavadinimu) krypstama prie egzistencinio leitmotyvo „einu“ ir apibendrinamojo homo viator – „amžino keleivio“ paskutiniame posme (visa žmogaus dalia, įskaitant mirtį,– tai nuolatinė iškeliavimų, atsisveikinimų virtinė: „Einu kaip amžinas keleivis / Be prieštaravimo maldos / Ir laimę čia tik kaip praeivis / Žinau iš tolimos gaidos“). Pirmame posme išvažiavimas užuominiškai gretinamas su kelione jūra (tolstama nuo salų): dialoguojama su odisėjišku keliavimu ir biblinėmis jūros kelionėmis – gyvenimo metafizinio pavojingumo metaforomis. Leitmotyvas „einu“ (ketvirtas – šeštas posmai) turi evangelinio sekimo Kristumi implikaciją („pažinęs šventą valią, / Einu, Apveizdai paklusnus“). Su ja glaudžiai susijusi trečiojo posmo prasmė:

O norint kartą, norint vieną

Man leisk pažvelgti atgalios

Ir vakarykščią brangią dieną

Prispausti prie širdies gailios!

Atrodytų, – vėlgi sentimentalistinė praeities aukštinimo retorika, jei ne žodžiai „pažvelgti atgalios“. Frazė „pažvelgti atgalios“ Vakarų kultūros kontekste susijusi ir su Euridikės atsigręžimu, ir su Loto žmonos virtimu druskos
stulpu ir su evangeliniu priesaku nesigręžioti atgal pridėjus ranką prie Kristaus „arklo“. Maironio žmogus, melsdamas atsigręžimo į praeitį, tais pačiais žodžiais postuluoja archetipinį draudimą, taigi ir suvokimą, jog prašoma neįmanomo dalyko: tradicijos kontekste žodžių „leisk pažvelgti atgalios“ subjektas pats sau neleidžia atsigręžti, sulaužyti draudimo. Jis jau šiame posme, prašymo situacijoje, iš tiesų yra „be prieštaravimo maldos“, kaip įvardijama eilėraščio pabaigoje. Iš prašymo „pažvelgti atgalios“ nuosekliai išplaukia tolesnis „bet“: „Bet tu, o Viešpatie, man kelią / Parodęs, uždraudei sapnus“. Tekstas suformuoja skaitytojo lūkestį „uždraudei atsigręžti“, tad šioje vietoje „sapnai“ yra „atsigręžimo“ ekvivalentas. Atsigręžti – tai sapnuoti / svajoti; draudimas implikuoja priešingą laikyseną – krikščionišką susitelkimą ne ties praeitimi, o ties dabarties momentu, dvasios budrumą (biblinį „budėjimą“ vs sapnavimą). Eilėraštis įdomiai formuluoja krikščioniško pragmatizmo idėją:

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 919 žodžiai iš 2653 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.