Klasicizmas
5 (100%) 1 vote

Klasicizmas

Klasicizmas (lot. classicus – ,,pavyzdingas, tobulas“) – meno ir literatūros kryptis, atsiradusi XVI a. Italijoje, ištobulinta XVII a. Prancūzijoje. Vėliau klasicizmas paplito kitose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje. Šios krypties apraiškos tapyboje, architektūroje, teatre išsilaikė iki XIX a. pradžios.

Klasicistiniam menui būdinga simetrinė kūrinio kompozicija ir taisyklinga forma, saikingos puošybinės detalės, griežtas literatūros ar tapybos žanrų skirstymas, rėmimasis antikinėmis formomis. Klasikiniame kūrinyje išlaikomas nuotaikos vienumas, ramus paprastumas.

Klasicistinė muzika pradėta kurti XVII a. Prancūzijoje, šios muzikos estetinius principus ryškiausiai atspindėjo Ž. B. Liuli kūryba. Tobuli klasicistinės muzikos pavyzdžiai – Vienos mokyklos kompozitoriai – J. Haidno, V. A. Mocarto, L. van Bethoveno kūriniai.

Klasicizmui atsirasti Prancūzijoje buvo palankios istorinės politinės sąlygos. XVII a. įsigali absoliutizmas – politinė santvarka, kai visa valdžia sutelkiama monarcho rankose. Šia kryptimi pirmuosius žingsnius žengė karalius Henrikas IV, jo politiką tęsė Liudvikas XIII ir jo ministras kardinolas Armanas de Rišeljė, labiausiai absoliutizmas suklesti Liudviko XIV laikais. Prancūzų valdovai globojo talentingus menininkus, steigė mokslo įstaigas. Pavyzdžiui, kardinolo Rišeljė iniciatyva įkuriama Prancūzų akademija (1635), turėjusi daug įtakos kalbai (bandė suformuoti bendrinę prancūzų kalbą) ir literatūrai. Akademija turėjo nustatyti poezijos dėsnius ir žiūrėti, kad tų dėsnių būtų laikomasi, formavo visuomenės ir menininkų skonį.

Klasicizmą skatino ir XVII a. filosofija – racionalizmas (lot. ratio – ,,protas“ ) – pažinimo teorijos kryptis, teigianti, kad protas esąs tikro žinojimo šaltinis. Racionalistai ypač pabrėžė nuoseklaus mąstymo reikšmę, sakydami, jog logikos dėsniais pagrįstos išvados yra neginčijama tiesa. Racionalizmo pradininkas Prancūzijoje – Renė Dekartas. Liudvikas XIV uždraudė R. Dekarto filosofiją, bet racionalizmas vis tiek buvo labai populiarus. Viena svarbiausių literatūros temų tampa proto ir jausmo, aistros susidūrimas, žmogus turi rinktis tarp visuomeniškumo ir asmeniškumo, pilietinės pareigos ir asmeninės laimės siekio.

Racionalistai manė, kad protas universalus – toks buvo, yra ir bus; tiesos sąvoka amžina. Klasicistinio meno kūrėjai mąstė panašiai: grožis yra visuotinis, amžinas, nesikeičiantis. Todėl klasicistai, tęsdami Renesanso tradiciją, domėjosi antika. Jų manymu, antikos filosofai suvokė grožio esmę, o rašytojai rado tobuliausias formas grožiui perteikti. Klasicistai rėmėsi antikos meno principais, dažnai cituodavo antikos autorius, skelbė, kad antikos menas ir literatūra lieka nepralenkiami.

Svarbesni klasicizmo literatūros bruožai. Pirmiausia, klasicistiniuose kūriniuose stengiamasi vaizduoti tai, kas universalu, bendra visai žmonijai ar tam tikrai žmonių grupei.

Antra, žmogus vaizduojamas taip, kad nebūtų prieštaraujama gamtos dėsniams, nenusižengiama žmogaus prigimčiai. Tais laikais buvo manoma, jog gamtos reiškiniai nesikeičia ir vieni nuo kitų nepriklauso. Pasak klasicistų, žmogų sukuria gamta, iš prigimties jis turi tam tikrą charakterį, geriausiai jį apibūdina aistra, verčianti jį vienaip ar kitaip elgtis. Klasicistai gilinasi į žmogaus išgyvenimų logiką, charakterio dėsningumus. Žmogaus prigimtis nekinta, bet jis gyvena visuomenėje, todėl vienintelis kelias į bendrą gėrį – protingas savęs apribojimas, protingas aistros nukreipimas į kilnesnį tikslą.

Trečia, klasicistiniame kūrinyje stengiamasi išlaikyti darną ir harmoniją. Meno kūrinys neturi blaškyti skaitytojo ar žiūrovo dėmesio mažareikšmėmis detalėmis, keliomis siužetinėmis linijomis, varginti intriga. Kūrinyje reikia išlaikyti tą pačią nuotaiką, todėl vengtina gretinti komiškus ir tragiškus elementus.

Taigi, klasicistų nuomone, gražu tai, kas turi visuotinio bendrumo žymę, atitinka gamtos bei prigimties dėsningumus, kas protui lengvai suprantama ir kas turi ryšį su antika.

Klasicizmas – reglamentuotas (kuriamas pagal taisykles) menas. Klasicizmo laikais žanrai skirstomi į ,,aukštuosius“ ir ,,žemuosius“. Tai, kas kilnu, didinga, tragiška, perteikiama ,,aukštaisiais“ žanrais (tragedija, epopėja, ode, himnu, elegija), o kas juokinga, ydinga, buitiška, paprasta – ,,žemaisiais“ (komedija, satyra, epigrama, pasakėčia). Viena iš taisyklių reikalavo, kad kūrinio kalba bei stilius atitiktų žanrą: ,,aukštųjų“ žanrų stilius turi būti pakilus, poetiškas, be buitinės leksikos; ,,žemųjų“ – paprastas, vartojama kasdieninė, šnekamoji kalba. ,,Aukštieji“ žanrai tinka vaizduoti karalių, didikų gyvenimą, o ,,žemieji “- paprastos liaudies. Dar viena taisyklė nurodė griežtai skirti ir nemaišyti literatūros žanrų.

Šiuo metu Jūs matote 59% šio straipsnio.
Matomi 709 žodžiai iš 1211 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.