Klasicizmas mene
5 (100%) 1 vote

Klasicizmas mene

Tema: Klasicizmas mene

Dorinė tema: „Žmogus yra gimęs laisvas“ (Ž. Ž. Ruso).

Tikslas: Supažindinti vaikus su klasicizmo epochos pagrindiniais bruožais bei meno raida. Gilinti laisvės – tiek asmeninės, tiek pilietinės – suvokimą bei troškimą.

Pamokos konspektas

Muzikos klausymas:

W. A. Mocartas. Uvertiura iš operos „Figaro vedybos“ (fragmentas).

Kokiu žodžiu galėtumėte apibūdinti skambančią muziką? (veržli, lengva, energinga, skambi, harmoninga…) Tokiais žodžiais galėtume apibūdinti klasicizmo epochos meną.

Naujos medžiagos dėstymas:

Klasicizmas (lot. Classicus – pavyzdinis), kaip meno stilius susiformavo jau 17a. Prancūzijoje. Jis reiškėsi literatūroje, architektūroje, tapyboje, teatre, o nuo amžiaus antrosios pusės ir prancūzų muzikoje. 17a. Vėlesnis – nuo 18a. iki 19a. vid. šimtmetis dažnai vadinamas – Švietimo epocha. Racionalistinis klasicizmo kūrybos metodas buvo reakcija prieš baroką. Klasicizmo formavimuisi turėjo įtakos Renesanso tradicijos, padidėjęs domėjimasis antikos menu. Daugeliu atveju klasicizmas atitiko centralizuotos nacionalinės valstybės (absoliučios monarchijos) interesus, reiškė feodalinės visuomenės idealus ir estetinius poreikius. 18a. klasicizmas buvo susijęs su Švietimo ideologija, kova prieš klerikalizmą. Klasicizmo menininkai, sekdami antikinio meno pavyzdžiais, skelbė nacionalinės valstybės stiprinimo idėją, aukštino pilietinę pareigą, visuomeniškumą, propagavo proto kultą (R. Dekarto racionalistinės filosofijos įtaka), siekė idealios harmonijos, absoliutaus grožio, universalios tiesos, racionalaus tobulumo. Pastangos sukurti apibendrintą, logiškai išprotautą harmoningą idealą kreipė klasicistus į abstrakčią idealizaciją, atitrūkimą nuo tikrovės ir kasdienybės. Be to, juos varžė klasicizmo teoretikų nustatyti kanonai, griežta vadinamųjų aukštųjų ir žemųjų žanrų reglamentacija.

Didelės reikšmės klasicizmo estetikos atsiradimui turėjo tuometinė politinė ir ekonominė situacija. Iš amatininkiškos rankinės gamybos pereinama prie mašininės, ir 1771 metais atsiranda pirmasis fabrikas pasaulyje. Italijoje kyla nacionalinio išsivadavimo judėjimas – risordžimento, o Vokietijoje – nacionalinės kultūros sąjūdis „Audra ir veržimasis“.

18a. Europos visuomenės gyvenimui, kultūrai ir estetinėms pažiūroms didžiulę įtaką daro mokslo ir technikos raida. Matematika tampa profesija, o chemija, biologija, geologija – svarbiausiais gamtos mokslais. Keičiasi žmonių mąstymas: tai, kas iki tol buvo laikoma duota iš aukščiau, nesuvokiama ir nekintama, dabar analizuojama protu, suvokiama kaip tikrovė, kuri vystosi kinta ir yra prieštaringa. Mokslai atrodo gražiausiais žmogaus proto veiklos kūriniais. Taigi nusilenkiama prieš protą ir proto žmogų. Vis labiau paisoma jo kilmės, dorumo, grožio. Vardan proto nustelbiama fantazija, jausmai, intuicija. Tikima, kad protas ir mokslai gali sutvarkyti visuomenės ir žmogaus gyvenimą. Todėl reikia šviesti visuomenę ir valdovus. Švietėjai siekia pažinti pasaulį racionaliai ir organizuoti visuomenės gyvenimą, pasitelkiant mokslą ir visuomenės švietimą.

Architektūra. Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, didelės atviros aikštės, susijungiančios su gatvėmis arba krantinėmis, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo (vėliau laisvo) planavimo sodais ir parkais. Pastatų monumentalumą pabrėžė taisyklingos linijos ir plokštumos, simetrinis išplanavimas, saikingas dekoras, išryškinantis bendrą pastato erdvinę struktūrą. Buvo statomi daugiausia centriško arba stačiakampio plano pastatai (rūmai, triumfo arkos, vilos), atsirado naujo tipo pastatų (mokyklų, teatrų, ligoninių, prekybos namų).

Klasicizmo apraiškų atsirado 16a. pabaigoje Italijoje. Kaip savarankiškas architektūros stilius, klasicizmas susiformavo 17a. Prancūzijoje. Prancūzų architektūroje imta naudoti geometrinių formų planus, simetrinę kompoziciją, tiesiomis linijomis skaidytas plokštumas. 17a. pab. sukurtas didžiulis Versalio ansamblis, kurio architektūroje susipynė klasicizmo ir baroko bruožai.

18a. II pus. Prancūzijoje paplito nauja klasicizmo atmaina, vad. šviečiamasis klasicizmas, akcentavęs demokratines antikinio meno tendencijas. Taisyklingas schemas pakeitė laisvas planavimas, atsisakyta didžiulių ansamblių, labiau domimasi interjeru. Pastatyta monumentalių visuomeninių (nacionalinė muzikos akademija) ir kulto pastatų (šv. Genovaitės bažnyčia Paryžiuje, vėliau rekonstruota į Panteoną), rūmų ir vilų su klasicistiniais interjerais, įrengta aikščių. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpiu architektūroje buvo siekiama maksimalaus paprastumo ir aiškumo. Prancūzijoje ėmė plisti didinga ir puošni ampyro architektūra ( Vandomo kolona, Triumfo arka), turėjusi įtakos kitų Europos šalių architektūrai.

D. Britanijoje statomi gyv. namai su klasicistiniais interjerais, įrengiami laisvo planavimo vad. angliškieji parkai. Kai kuriuose pastatuose (Anglijos bankas) ryškūs ampyro bruožai. Racionalizmas ir monumentalumas būdingas Vokietijos klasicistinei architektūrai (Brandeburgo vartai Berlyne, Berlyno dramos teatras ir senasis muziejus). 18a. – 19a. pradžioje klasicizmas plito daugelyje Europos šalių (Italijoje,
Ispanijoje, Lenkijoje)- Mokslų akademija Atėnuose, Rusijoje (Kazanės katedra, Kunigaikščio Vladimiro katedra), Lietuvoje (Vilniaus arkikatedra bazilika, Kauno įgulos bažnyčia – Soboras) ir JAV, įgydamas savitų vietinių bruožų.

Klasicizmo dailėje siekta tikslaus žanrinio apibrėžtumo, minties ir meninės išraiškos priemonių vienovės, laikytasi nustatytų kompozicijos principų, griežtos žanrų hierarchijos (aukštieji žanrai – istorinės, mitologinės, religinės kompozicijos; žemieji – portretas, peizažas, natiurmortas). Pilietiškumo idėjas reiškianti asmenybė buvo svarbiausia dailės tema. Kultivuota daugiausia tapyba, skulptūra, taikomosios dailės dekoratyviniai dirbiniai. Tapybai būdinga tikslus piešinys, toninis modeliavimas, lygus potėpis, lokalių spalvų deriniai; skulptūrai – žmogaus kūno (dažnai nuogo) grožio, silueto pabrėžimas, lygus modeliavimas. Vėliau dailė susijo su švietėjų idėjomis; buvo stengiamasi vaizduoti žmogaus idealą, atsirado realizmo elementų, paprastumo. Sukurta reprezentacinių portretų, akademinių teminių kompozicijų, skulptūrų grupių ir antkapių, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Klasicizmo literatūros estetiniai principai nuosekliausiai buvo išdėstyti N. Bualo traktate „Poezijos menas“. Klasicizmo literatūros kūriniams būdinga pilietinės pareigos, visuomeniškumo aukštinimas, monumentalūs ir vienpusiški personažai, didaktiškumas, griežta žanrų ir stiliaus reglamentacija. Aukštuosiuose žanruose (tragedijoje, epinėje, didaktinėje arba aprašomojoje poemoje, odėje, literatūriniame laiške, himne, elegijoje) vartotas aukštasis stilius – aforistinė, intelektualinė sąvokinė, bet kartu puošni, patetiška , oratorinė kalba, artima aristokratų salonų kalbai. Žemuosiuose žanruose (komedijoje, pasakėčioje, eiliuotoje satyroje) vartotas žemasis stilius – liaudies šnekamoji kalba. Klasicizmo teoretikai reikalavo darnios, griežtos kūrinio kompozicijos, tikslaus žanrinio apibrėžtumo, stilistinio vienalytiškumo. Bręstant Prancūzijos didžiajai revoliucijai, klasicizmas ėmė diferencijuotis: perėjo į aristokratinių tendencijų rokoką ir demokratinių tendencijų šviečiamąjį klasicizmą, bei šviečiamąjį realizmą.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 1042 žodžiai iš 2644 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.