Klasicizmas
5 (100%) 1 vote

Klasicizmas

1. Turinys

1. Turinys 1

1. Klasicizmo atsiradimas ir bruožai 2

2. Kryptys : romėniška ir graikiška 3

3.1. Italų (Romos) mokyklos 3

3.2. Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos 3

3.3. Rusų mokyklos 3

4.Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai 4

4.1. Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai) 4

4.1.1. L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas 4

4.1.2. Paminklai 5

4.1.2.1. Kauno rotušė 5

4.1.2.1. Paežerių dvaro rūmai 6

4.2. Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai) 6

4.2.1. Vilniaus katedra 6

4.2.2. Paminklai 8

4.2.2.1. Mielagėnų bažnyčia 8

4.2.2.1. Onuškio bažnyčia 9

4.2.2.3. Čiobičkio bažnyčia 9

4.2.2.4. Leipalingio bažnyčia 10

4.2.3. Ampyras Lietuvoje 10

4.2.3.1. Pamiklai 10

4.2.3.1.1. Chodkevičių rūmai 10

4.2.3.1.2. Vilniaus Tiškevičių rūmai 11

4.2.3.1.3. Jašiūnų dvaro rūmai 11

4.2.4. Kraštutinis racionalizmas 11

5. Ryšys su romatizmu 13

6. Lietuviškojo klasicizmo savitumai. Palyginimas su Lenkijos klasicizmu 14

Naudota literatūra: 15

1. Klasicizmo atsiradimas ir bruožai

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.

Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės architektūros formų propagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus – pavyzdinis. Klasicizmai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus, emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, o daugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė orderio utilitarinės funkcijos ir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs, taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.

2. Kryptys : romėniška ir graikiška

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys (Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę). Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos, Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji kryptis negu graikiška.

3.1. Italų (Romos) mokyklos

Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m. P. Smulgevičius Italijoje įgijo profesinį architekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas, artimai bendravo su Karlu ir Džambatista Sampaniais, gyveno jų šeimoje. Greičiausiai jam tarpininkaujant, Karlas Sampanis (Carlo Spampani) apie 1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klascicizmo daigus.

Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kurė ir kitas italų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijoje architektūrą studijavo lietuvių klasicizo kūrėjai K. Kaminskis, L. Gucevičius, su geriausiais meno kūriniai bu susipažinęs K. Podčašinskis.

3.2. Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos

Ne mažesnį vaidmenį ugdant Lietuvos klasicizmą suvaidino prancūzų mokykla. Tai buvo svarbiausias klasicizmo centras, veikęs kitų šalių architektūrą. Prancūzijoje šis stilius ėmė reikštis jau XVII a., o iki XVIII amžiaus vidurio susidarė tvirti teoriniai pagrindai. Prancūzų architektai daug dėmesio skyrė racionaliai konstrukciniai sistemai, sukūrė logiškai pagrįstą proporcijų visumą.

Prancūzų klasicizmo poveikis buvo gana ryškus formuojant to laikmečio Lietuvos architektūrą, Paryžiuje studijavo žymiausi jos kūrėjai: L. Gucevičius (daug bendravo su Ž. Suflo, K. Ledu) ; K. Podčašinskis (vėliau destęs architektūrą Vilniaus Universitete, remdamasis Ž. Diurano programa).

3.3. Rusų mokyklos

Sužlugus Lietuvos – Lenkijos valstybei, nemažą įtaką pradejo daryti Rusijos architektūra. Ji dar labiau padidėjo po to, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o sykiu ir Architektūros katedra. Lietuvos gubernijų architektais imta skirti kitų meno mokyklų aklėtinius, kurie kreipė tam tikra linkme projektavimą. Miestų statybose išplito Zacharovo ir kitų parengti tipiniai projektai.

4.Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmąjam etapui būdingos plastiškesnės
formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos.

Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi 1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse, išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai : iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai) reiškėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) – vėlyvasis klasicizmas.

4.1. Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai)

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo užsakovų išsilavinimo bei arhitektų talento. Ankstyvojo klasicizmo pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai, kurie išliko per visą epchą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė. Jo veikla pakreipė klasicizmą nauja linkme, iškėlė iki brandaus lygio, sudarė pagrindą geriausioms tradicijoms tarpti iki ir po 1795 metų.

4.1.1. L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas

Visas L.S . – Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojimai vertingas indėlis į musų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki musų dienų nenustojo savo reikšmės.

Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.

Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis L. S. – Gucevičiaus kūryboje.

Galima drąsiai teigti kad L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindu geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojo architekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmo atkartojimas. L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais ieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kurybinių santykių sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadinti lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.

Nagrinėjant L. S. – Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kiekvienam jo projektuojamam didesnės apimties projektui būdinga ansamblinė kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas ieškant bendro viso ansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas (vandenį, augmeniją).

Paminėtinas autoriaus pamėgtas parspektyvos, žiūrint iš artimų taškų, kompozicinių privalumų panaudojimas.

Peržvelgę L. S. – Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti kad jis sugebėjo jį įlieti naują labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano aiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas. Tai būdinga visiems jo sukurtiems svarbesniems architektūros paminklams : Vilniaus katedrai, Verkių ansambliui, Vilniaus rotušei, Sudervės bažnyčiai, Vyskupų rūmams Vilniuje, Maliatyčių kompleksui.

Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūros tyrinėtojai (Vl. Tartakevičius ir kt.), kurie L. S. – Gucevičiaus klasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį už jo mokytojo Knakfuso šio stiliaus šio stiliaus ieškojimus.

L. S. – Gucevičiaus buvo pirmasis iš Lietuvos ahitektų panaudojęs skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savo projektuojamų pastatų jis neperkrovė jokiais sudetingesniais klasicizmo elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo vykusiai ieškotomis proporcijomis ir ramiu paprastumu. Šį teiginį vaizdžiai įliustruoja jo suprojektuotas gyvenamasis namas daktarui Leibošicui Vilniuje, Muziejaus gatvėje Nr. 16 ir kiti pastatai.

Visos čia iškeltos L. S. – Gucevičiaus kūrybinio palikimo savybės ir šiandien nėra nustojusios savo aktualumo, lygiai kaip ir jo paskelbtas teiginys, kad “ pastato grožis, darnumas glūdi ne išgalvotuose pagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų detalių darniame santykiavime su visuma ir tarpusavyje”.

4.1.2. Paminklai

4.1.2.1. Kauno rotušė

Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatutas dar vienas bokšto tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas. Rotušės buvo iš
pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų. Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai laiptai.

Prie dviaikščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai – aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatinis cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos motyvu papuoštais kapiteliais. Tarp piliastrų išdėstyti stačiakampiai langai, apjuosti profiliuotais ir laužytais apvadais bei trikampiais sandrikais. Fasadus sieja platus antablementas. Pietiniame fasade įėjimas išskirtas portiką imituojančiais piliastrais, trikampiu frontonu ir dorėninių kolonų palaikomu balkonu. Pastatą dengia aukštas mansardinis stogas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1659 žodžiai iš 5377 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.